– Po to, kai prisistatėte Seime, Jus daug kas gyrė. Prieš balsavimą taip pat buvo pasakyta daug gerų nuomonių. Tikėjotės, kad Seimas Jus patvirtins?
– Žinoma, širdy gal ir tikėjausi, ryžausi tam žingsniui, bet Seimo teisės negalima interpretuoti, kritikuoti, kas būtų, jeigu būtų.
– Ar iš to, kas vyksta su prokuroro skyrimu pastarąjį pusmetį, nesusidaro įspūdis, kad į prokuratūros sistemą politikai rimtai nežiūri?
– Nemanau, kad jie rimtai nežiūri. Yra uždaras balsavimas, kiekvieno teisė. Skubotų vertinimų nereiktų daryti.
– Kai buvo paskelbta Jūsų kandidatūra, nuomonė viešoje erdvėje buvo tokia – prezidentė vėl siūlo niekam nežinomą provincijos teisininką. Ką Jūs apie tai manote?
– Labai gerbiu prezidentės nuomonę. Aš nežinau, ar būčiau geresnis, jei būčiau gyvenęs Vilniuje, ar Kaune ir būčiau pasiūlytas. Daug Vilniuje dirbančių teisininkų yra ukmergiškiai. Žinoma, mano buvusios pareigos nėra labai garsios, bet šito dalyko nesureikšminčiau.
Jeigu pretendentas atitinka kriterijus, jei reputacija leidžia, jeigu jis mato viziją, kad galima kažką pakeisti, neturėtų būti vien tuo kriterijumi, kad žmogus iš periferijos ir visiškai nežinomas. Gal jis taps žinomas.
– Žinant visuomenės požiūrį į Prokuratūrą ir prokurorus, akivaizdu, kad Jums teks atlaikyti nemenką spaudimą. Kaip ketinate su tuo susitvarkyti?
– Manau, kad Prokuratūra, kaip viena iš svarbiausių valstybės institucijų, įgyvendindama jai pavestus uždavinius, kas numatyta įstatyme ir Konstitucijoje, dirbdama skaidriai, turi atlaikyti ir visuomenės spaudimą. Turi būti pasitikima šia institucija. Pats prokuroras šioje sistemoje turi jaustis saugus. Lygiai taip pat besikreipiantis žmogus negali būti neišgirstas, nesuprastas, jo pareiškimas negali būti netiriamas.
– Jeigu tam tikroje byloje sulauksite kokio nors paraginimo iš vieno ar kito politiko ar aukščiausių šalies vadovų, kaip elgsitės?
– Klausysiu tik įstatymo. Prokuratūros įstatyme aiškiai parašyta, kad prokuroras užtikrina teisėtumą ir padeda teismui vykdyti teisingumą. Tuo pačiu yra ir nepriklausomas.
– Esate vienas labiausiai nukentėjusių, kai Ukmergės teismo pastatas buvo užnuodytas gyvsidabriu. Ar šiandien kažkokias pasekmes sveikatai jaučiate?
– Šiandien nejaučiu. Buvo gydytojų prognozė, kad galbūt ateityje kažką jusime. Teisininkui labai sudėtinga pasakyti, ar yra priežastinis ryšys tarp mano buvusios ligos ir tų pasekmių. Daug kas klausia, ar kaltinu valstybę. Šiuo metu aš jos nekaltinu, dirbu valstybei. Kaip bus su sveikata – matysime.
– Prokuratūros įvaizdis – pakankamai nusmukęs. Ką Jūsų pirmtakai darė ne taip?
– Nedrįsčiau vienareikšmiai sakyti, kad nusmukęs. Kompetetingi žmonės dirba atsakingą darbą. Mes patys dažnai susikuriame įvaizdį vienaip ar kitaip interpretuodami įvykius. Jeigu Prokuratūra sąžiningai atliks savo uždavinius, tas įvaizdis turi gerėti.
– Per pastaruosius metus nemažai talentingų prokurorų paliko tarnybą savotiškai prieštaraudami prieš vadovų vykdomas reformas, politiką. Ar bandysite susigrąžinti tuos žmones?
– Man nėra žinomos jų pasitraukimo priežastys, gal yra kitokios, nei vien tarnybos nepatrauklumas. Galbūt tie žmonės nenori sugrįžti. Bet faktai, kad ne vienas kvalifikuotas yra palikęs, yra žinomi.
– Kokių permainų ketinate imtis pirmiausia? Kaip ketinate efektyvinti darbą?
– Pirmasis darbas – susipažinti su struktūra, žmonėmis, pabendrauti. Norėčiau, kad komunikavimas nebūtų vienpusis. Neturėtų būti nuleidžiami vien tik generalinio komisaro nurodymai, informacija turėtų sugrįžti. Galbūt iš periferijų yra gerų idėjų, jas reiktų generuoti. Tik tada galim kalbėti apie institucijos patrauklumą.
– Kaip pačius darbuotojus motyvuoti, kad jie gerai atliktų savo darbą?
– Žmonėms labai svarbu turėti skaidrią sistemą. Jei kiekvienas prokuroras žinos, kad gali kilti karjeros laiptais, užimti aukštą postą, kad sistema yra motyvuojanti, tai prisideda prie prokuroro saugumo jausmo sistemoje.
– Yra labai daug bylų, kurių atsakymo visuomenė laukia jau labai ilgai – Neringos Venckienės, Vladimiro Romanovo. Kas daroma ne taip, kad šitos bylos tiek lako tempiasi?
– Visuomenei turėtų būti paaiškinama, tas, kas yra neslapta, turėtų būti paviešinama. Neturėtų būti, kad žmogus tik iš žiniasklaidos sužino apie tam tikrą faktą ir klausimų lieka daugiau, nei atsakymų. – Ar esate drastiškų reformų šalininkas?
– Ne. Nenorėčiau būti reformatorius. Reiktų pamatuoti ir žiūrėti, kokių tikslų norima pasiekti.
