E. Pašilis galėjo būti patvirtintas tokia balsų dauguma dėl to, kad dėl kandidatūros šį kartą susitarė Prezidentūra su Seimu. Nulėmė ir bendras suvokimas, kaip blogai atrodo valstybė, kuri pusę metų gyvena negalėdama paskirti Generalinio prokuroro.
Nutarta nekartoti klaidų, teikiant ankstesnius kandidatus į prokurorus. Abiem iki to atvejais atrodė tarsi Prezidentūra norėjo lyg parašiutu ant Seimo ir visuomenės galvų nuleisti savo parinktus asmenis su vienu siekiu, o gal ir reikalavimu Seimui: skirkite.
Toks požiūris į Generalinio prokuroro skyrimą padarė meškos paslaugą ankstesniems kandidatams: tiek Kauno apygardos teismo pirmininkui Nerijui Meilučiui, tiek ir Kaišiadorių apylinkės teismo pirmininkei Editai Dambrauskienei. Nedaug ką Seime, matyt, domino, ką jie kalbėjo teikiant į šias pareigas, kokius ateities darbus matė.
Manau, kad abiejų šių kandidatūrų atmetimą Seime nulėmė ne tik žiniasklaidoje pasirodžiusi kompromituojanti informacija apie vieno ar kito kandidato darbus praeityje, bet ir požiūris parlamente: Prezidentūra turi Seimą gerbti, o prieš teikiant kandidatus Seimui skirti, tai turi būti aptarta su Seimo frakcijų atstovais. Tai teisingas požiūris parlamentinėje prezidentinėje valstybėje, bet gaila, kad dviejų valdžios institucijų tarpusavio galių santykių aiškinimosi aukomis tampa nieko dėti asmenys.
Įdomu yra ir kita: po to, kai žiniasklaidoje pasirodė kompromituojanti informacija, skiriant vieną ar kitą kandidatą į Generalinius prokurorus, nieko nepadaryta ištiriant, kiek toje informacijoje buvo tiesos. Todėl ir toliau mūsų valstybėje, pasižyminčioje, deja, dideliu neskaidrumu, kai kalbama apie aukšto rango įtakingų pareigūnų, politikų darbus, lieka neaišku: ar tos informacijos tikslas buvo tiesiog padaryti taip, kad minėti kandidatai nebūtų paskirti, ar sistema vėliau yra pajėgi viską nuslėpti.
O mes ne pirmą kartą palikti gyventi su absurdiška situacija: asmenys, apkaltinti piktnaudžiavimais vienoje ar kitoje byloje gali dirbti teisėjais, bet ne prokurorais. Ir tie patys asmenys palikti nei kalti, nei išteisinti. Kas gali paneigti, kad ateis laikas ir ta pati kompromituojanti informacija vėl išlįs, teisėjus bandant laikyti už pavadėlio. Ar patys kandidatai į prokurorus neturėjo reikalauti paneigti jiems mestus kaltinimus?
Apie E. Pašilį jokios panašios kompromituojančios informacijos nepasirodė. Bet jos nebuvo ir apie ankstesnį Prezidentūros parinktą kandidatą į prokurorus Darių Valį.
Prezidentūra ilgai teisino Generalinio prokuroro D. Valio darbą, kol atėjo suvokimas, kad teisinti jau nėra ko. Tačiau, kadangi nėra išsamios analizės apie D. Valio darbą nelabai aišku nuo ko turėtų atsispirti naujasis Generalinis prokuroras, kokiems darbams atsiraitoti rankoves. Ir pats naujasis prokuratūros vadovas neslepia, kad tam, kad kalbėti apie ateities darbus jis dar turi susitikti su prokurorų kolektyvų pasitarti. Prieš tai, aišku, pasitarti, visų pirma, su prezidente Dalia Grybauskaite. Tik E.Pašilį paskyrus, prezidentė D.Grybauskaitė iš pradžių lengvai atsiduso: pagaliau tai įvyko. O vėliau įvardino naujojo Generalinio prokuroro uždavinius: modernizuoti instituciją, sutelkti kolektyvą, bet kartu ir ruoštis didelei prokurorų rotacijos bangai, pareigūnų kvalifikacijos kėlimui, gerinti ikiteisminio tyrimo kokybę ir atsakomybę, ginti viešąjį interesą, didinti visuomenės pasitikėjimą prokuratūra.
Tačiau, kaip gali būti didinamas tas visuomenės pasitikėjimas prokuratūra, jeigu šios institucijos vadovo paskyrimas, žvelgiant ne Seimo narių, o eilinių piliečių akimis galėjo atrodyti blogiausiu atveju, kaip katės pirkimas maiše, o geriausiu, kaip į daug blizgančių popierėlių įpakuota kalėdinė valdžios dovanėlė Lietuvos žmonėms.
Iš Seimo narių viešų pasisakymų po susitikimų frakcijose galima buvo suprasti, kad tai yra geras žmogus, kuris daugeliui tiks. Priimtinas jis ir prokurorų profsąjungai. Pats kandidatas į Generalinis prokurorus apie savo ateities darbus nieko viešumoje nepasakė, išskyrus tą, kaip mantrą kartojamą frazę, kad nebus kišeniniu prokuroru. Ir dar pridūrė, kad laikysis įstatymų, ką šiaip jau turėtų daryti ir kiekvienas pilietis.
Man iki šiol neaišku, kodėl mūsų valstybėje, taip mėgstančioje mokyti kitas šalis, tokias, kaip, pavyzdžiui, Ukrainą, gyventi skaidriai ir be korupcijos, iki šiol negalima visuomenei transliuoti per internetą susitikimų ir iš Seimo frakcijų, kai aptariamos svarbių pareigūnų, juo labiau turinčių kovoti su korupcija, kandidatūros.
Kas visuose tuose aptarimuose yra slapto? Šito nebuvo ir teikiant ankstesnes kandidatūras į Generalinius prokurorus. Vis dėlto, šį kartą buvo dar žemiau nuleista skaidrumo ir atsakomybės piliečiams kartelė. Patvirtintas Generaliniu prokuroru žmogus, kuris nieko apie ateities darbus nepasakė. Bet tik jie gali parodyti, kas tai per asmuo.
Sakoma, kad Kalėdos yra dovanų metas. Naujasis Generalinis prokuroras tai irgi dovana mums. Valdžios dovana, padaryta bendru sutarimu. Ir gerai įpakuota.
Tas stiprus įpakavimas naujojo Generalinio prokuroro kandidatūros prieš balsavimą ir kelia daug klaustukų. Kai mes teikiame kam nors dovaną, įpakuojame ją į gražų šventinį popierių, kad gavęs tai žmogus iš karto nesuprastų, kas ten yra. Norime, kad pats tas dovanos išpakavimas būtų ir malonus siurprizas, ir didelis džiaugsmas.
Kokias nuotaikas pajusime mes, kai bus išpakuota savo darbais naujojo Generalinio prokuroro kandidatūra? Tai sužinosime tikrai ne per šias Kalėdas. Todėl dabar palinkėkime vieni kitiems, kad Lietuva pagaliau gautų dorą, atsakingą pareigūną, siekiantį rimto Generalinės prokuratūros darbo kovos su korupcija ir kitose srityse, o ne tik gražiai kalbantį visiems tinkantį žmogų, kurio nuopelnu, kaip ir ankstesnio generalinio prokuroro D. Valio, taptų tik tai, kad jis sugebėjo išbūti visą kadenciją.
