Dvasininkas nenori suteikti tuščių vilčių – dauguma tų jaunuolių vėl ir vėl nusikalsta, daug kartų sėda į kalėjimą. Tik vienas kitas sugeba išsikapstyti.
„Gerai jausiuosi, jei bent vienas iš jų nors kartą neapiplėš žmogaus,“ – sako V.Birjotas.
Kūčių namie nešvęsdavo
Kūčių dieną dvasininkas aplanko nepilnamečius. Jaunieji nusikaltėliai susirenka bendrų pietų. Kunigas palaimina stalą, padalina kalėdaičius, pasveikina.
„Dvylikos patiekalų jie neturi. Bet maistas skanesnis nei kasdien. Vietoj silkės būna žuvies kotletai, būna kūčiukų“, – sakė Kauno Švč. Jėzaus širdies bažnyčios klebonas.
Ateina visi išskyrus izoliatoriaus įkalintuosius.
Valgykloje du būriai susėda atskirai – prie vieno stalo už lengvesnius nusikaltimus, prie kito – už sunkesnius. Lengvi nusikaltimai – vagystės, sunkūs – žmogžudystės, prievartavimai.
Kartais darbuotojų paprašyti padėti ruoštis šventei, jaunuoliai atsikalbinėja: „O kam to reikia?“
Pasirodo, kai kurie net nėra patyrę, kas yra Kūčios. „Jie būna net namuose nevalgę Kūčių“, – pasakojo V.Birjotas.
Pernai trys įkalintieji atsisakė valgyti per Kūčias – nieko iš maisto nė nepalietė. Taip, anot kunigo, jie protestavo.
Kapelionas nepilnamečiams visada linki daugiau nebegrįžti į pataisos namus ir nepatekti į kalėjimus. „Norėtųsi, kad jie išliptų iš pražūtingo kelio“, – sakė dvasininkas.
Kur kas gražesnės ir skanesnės Kūčios tų, kurie už gerą elgesį yra perkelti į socializacijos centrą. Ten jaunimas turi savo virtuvę, patys gaminasi Kūčių patiekalus.
„Jei gerai elgiasi, likus keliems mėnesiams iki paleidimo, nepilnamečiai patenka į šį centrą. Toli gražu ne visi žmonės taip gražiai gyvena, kaip jie“, – apie sąlygas klabėjo kunigas.
Nuteisti nepilnamečiai turi ir kalėdinę eglę, gauna dovanų – saldumynų, mandarinų, higienos priemonių. Dovanos – tai, kas legalu ir ką sugeba surinkti pataisos namų vadovybė. „Jie negali gauti telefonų, cigarečių, alkoholio“, – šypsojosi kapelionas.
Kalėjime sėdi dinastijomis
Jauni nusikaltėliai kunigą priima lengviau nei pataisos namų darbuotojus. „Per 15 metų nebuvo nė karto, kad pasišaipytų, pagrasintų. Gal vieną kartą per mišias pažvengė, bet vėliau darbuotojai paaiškino, kad jaunimas buvo suirzęs dėl rytinės kratos“, – pasakojo kapelionas.
Dažniausiai su juo noriai bendrauja įkalinti tardymo izoliatoriuje. „Kartais jie sėdi po vieną ir tas laikas jiems sudėtingesnis, tuomet nori bendrauti“, – pasakojo kunigas.
Ne vienas jų atskleidė ir dėl ko atsidūrė pataisos namuose. „Gyvenau Vilniuje, nuomojausi butą, prekiavau narkotikais, uždirbdavau daug tūkstančių litų“, – pasakojo vienas įkalintasis.
Kai dvasininkas klausia, ar jie norėtų ką nors pakeisti, nuteistieji žiūri į jį ir nesupranta. „O tai už tūkstantį litų eiti dirbti?“ – klausia nepilnamečiai. Jų autoritetai – nusikaltėliai, važinėjantys su gerais automobiliais. Dėl to ir jie gyvenimo keisti nenori.
„Tu visas randuotas, tau 16 metų, dantys išmušti. Tu gal net nepasieksi to, ko nori – viskas baigsis mirtimi,“ – jaunuoliams akis atverti mėgina kapelionas.
Kartais jis, pavaduodamas kolegą, Pravieniškės kalėjime sutikdavo jaunimą iš nepilnamečių pataisos namų. Keliskart teisti, jie nebemoka gyventi kitaip.
Kai nepilnamečių pataisos namuose trumpam buvo įkurdintas moterų tardymo izoliatorius, kapelionas sutiko kalinčias dinastijas. „Sėdėjo jaunuolis, jo mama ir močiutė. Berods narkotikų prekyba. Visa šeimynėlė“, – pasakojo Šančių bažnyčios klebonas.
Supratęs, kokios gilios yra nusikaltimų šaknys, jis moko jaunuolius: „Jei jau užpuolei žmogų – tu jo nemušk, nesuluošink. Jau atėmei rankinuką, bet bent dar blogiau žmogui nedaryk.“
Mato nuteistųjų ašaras
Dalis nusikaltusių paauglių, nors ir nedidelė, nori keistis.
„Kartais jaučiu, kad jaunuoliai gailisi dėl nusikaltimų. Jie suplanuoja stoti mokytis. Vienas vaikinukas labai neblogai dainuodavo, buvo tenoras. Jis norėjo stoti į konservatoriją“, – pasakojo kapelionas.
Kiti nenori grįžti į savo mažą miestelį, į buvusią blogą draugiją, todėl nutaria važiuoti į užsienį. „Nežinau, gal ir ten jie vagia, vienas Dievas težino, bet tokiu būdu jie stengiasi kažką keisti“, – pasakojo V.Birjotas.
Jei įkalinti jaunuoliai stengiasi mokytis, nori pabaigti mokyklą – tai kunigui taip pat kaip atgailos ženklai.
Kartais kunigas mato sublizgančią ašarą. Ypač per Motinos dieną, kai aukojamos mišios – kai kurių jaunuolių motinos jau mirusios. Taip pat kai nepilnamečiai ateina pasikalbėti po vieną. „Tada pamatau vaiką“, – pripažino dvasininkas.
Pasakojasi apie merginas
Istorijas apie nusikaltimus kartais praskaidrina pasakojimai apie naujas drauges. Įkalintieji su kunigu pasidžiaugia, kai įsimyli, kad susirašinėja su mergina.
Kai kurie pataisos namuose nutaria pasikrikštyti.
Kartą pas V.Birjotą atvyko vienas jaunuolis ir paprašė krikšto pažymos, kad galėtų sudaryti bažnytinę santuoką. „Atvyko su simpatiška mergina, vaiku, geru automobiliu. Pasakojo, kad įkūrė verslą. Dalis išlipa iš tos duobės“, – pasakojo Kauno Švč. Jėzaus širdies bažnyčios klebonas.
Iki šiol kunigas prisimena pirmąsias mišias su nuteistais nepilnamečiais. „Rankos virpėjo, prakaitas bėgo. Virš šimto jų sėdi, ne itin smagūs veidai. Agresija, pyktis. Bijojau jų reakcijos,“ – prisipažino dvasininkas.
Dabar pataisos namuose jis jaučiasi laisviau. Džiaugiasi, kad nereikia dėvėti uniformos – su ja nusikaltę paaugliai jo nepriimtų. Nepilnamečiams labiausiai patinka tie žmonės, kurie ateina dėl jų pačių ir atneša laisvės gūsį.
