Iki šiol nekūrė krosnies
Pasvalio rajone, Mikoliškio kaime, gyvenanti Genovaitė Orakauskienė, spustelėjus šaltukui, po kiemą vaikšto be striukės ir be palto.
Mat prie šalčio ji jau pratusi, nes moters bute labai panaši temperatūra kaip ir lauke – ji šią žiemą dar nekūrė krosnies.
Šaltyje jai teks Kūčių vakarienę valgyti, taip sutiks ir Kalėdas bei Naujuosius metus.
Rodydama vieną po kito apsirengtus megztukus, antros grupės invalidė G.Orakauskienė susigraudena: „Net beždžionėles laiko šildomuose narvuose, tik aš turiu šalti. O jeigu užeis smarkūs šalčiai?“
To moteris baiminasi kiekvieną dieną, nes negali pakurti krosnies dėl sugadinto kamino.
G.Orakauskienė gyvena aštuonbučiame blokiniame name, ji atsijungusi nuo bendro šildymo. Kol moteris nekūrena, kenčia ir kaimynai – šilumos, be abejo, mažiau ir kituose butuose.
Per visą namo aukštį eina, matyti, naujas kaminas, bet su juodomis dėmėmis – moteris tikina, kad tai seniūnijos suteiktos „pagalbos“ rezultatas.
G.Orakauskienė skaičiavo, kad pastatyti kaminą jai kainavę per 3 tūkst. litų.
Meras liepė iškrėsti kaminą
Dėl šito kamino G.Orakauskienė ir kreipėsi į redakciją, nes sakė nebežinanti, ko griebtis. Užuot pagelbėjusi, Pušaloto seniūnė Palmyra Stravinskienė ją išvadinusi nenormalia.
G.Orakauskienė pasakojo, kaip ji įsitaisė tokią bėdą. Dar kovo mėnesį, prieš rinkimus, ji nuvažiavo pas rajono merą Gintautą Gegužinską, prašydama jo patarimo, kas galėtų iškrėsti kaminą kad ir už pinigus.
Mat Pušalote žmogaus, sutinkančio atlikti tokį juodą darbą, net verkdama nerado.
Pirmasis jos vyras miręs, su antruoju išsiskyrusi. Moteris paaiškino prašanti tik gyvybiškai būtino dalyko, ne remontą bute padaryti. Ji dėl ligų pati negali pakelti rankų net drabužiams pasidžiauti, tai ką kalbėti apie kaminą?
G.Gegužinskas, ją išklausęs, paskambino seniūnei P.Stravinskienei ir pasakė: „Sutvarkyk, kol nesprogo vamzdžiai, nes bus bėdos.“
Nustebo, kad netraukia
Po mikoliškietės vizito į savivaldybę P.Stravinskienė į G.Orakauskienės namo kiemą atsivedė du seniūnijos darbininkus.
„Žiūriu, ateina plikom rankom. Klausiu, taigi kaminą reikia krėsti iš viršaus, kaip be įrankių tai padarysite? O vienas man ir sako: „Viską aš žinau, nieko čia nereikia, neaiškink“, – kalbėjo mikoliškietė.
Ji pasakojo, kad darbininkas kažką pakrapštė kamino apačioje, bambėdamas, jog kaminas buvo užsikišęs, užkūrė krosnį ir pats nustebo, kodėl netraukia.
P.Stravinskienė pažadėjusi iki šildymo sezono atsiųsti darbininkus, kad išsiaiškintų, kas kaminui negerai.
Nesulaukdama pagalbos, prieš du mėnesius G.Orakauskienė vėl kreipėsi į seniūnę, sakydama, kad kaminą tvarkyti būtina, nes jo skarda sudegusi. Tai rodo ant kamino išryškėjusios juodos dėmės.
Seniūnė ją užsipuolusi, kad gal ji pati kaminą sudegino, gal jo skarda buvusi bloga, gal netinkamomis medžiagomis kūreno. Esą kada nors butą nusipirks normalus žmogus ir kaminą susitvarkys.
Įskaudinta tokių žodžių mikoliškietė puolė teisintis, kad krosnies nekūreno – net šiukšlės tos pačios tebeguli.
Po rinkimų jau nebešalta?
Tuomet P.Stravinskienė vėl atsiuntė vieną iš seniūnijos darbuotojų. Šis apžiūrėjo kaminą ir pasakė, kad tegali pagelbėti skardą nudažydamas.
Bet G.Orakauskienė bijojo, kad pradegintos skardos gabalai gali nukristi žemėn ir ką nors sužeisti, todėl dažyti nesutiko.
Moteris užtarimo vėl nuvyko pas G.Gegužinską.
„Meras sutiko, kad, be abejo, reikia ardyti viršų ir žiūrėti, kas kamino viduje. O žinote, kokį atsakymą parašė? Parašė, kad seniūnija tokių paslaugų neteikia“, – stebėjosi G.Orakauskienė.
Moters nuomone, teikia ar neteikia – kitas klausimas, bet seniūnijos darbuotojas jos kaminą sudegino, todėl seniūnija jį turi ir tvarkyti.
Ir kaip taip gali būti: pagal merą, iki rinkimų jai buvo šalta nekūrenamame bute, o po rinkimų – jau nebe?
Nesutarė dėl kainos
Prieš mėnesį P.Stravinskienė atsivedė G.Orakauskienei nepažįstamą vyresnio amžiaus vyrą.
Šis kopėčiomis užlipo iki kamino viršaus ir pasakė, kad skarda susiraičiusi, todėl nematyti, kas viduje.
Šeimininkei užsiminus apie darbų garantiją, vyras prisipažino, kad kamino nesutvarkys, nes neišmano, ir išėjo.
G.Orakauskienė tuomet susirado specialistą skardininką. Šis paaiškino, kad veikiausiai seniūnijos darbininkas patraukė skardą, liepsna ėjo ne įdėklu, o šonu, todėl skarda ir pradegė. O gali būti pradegęs net ir įdėklas.
Jis liepė džiaugtis tiktai tuo, kad neužsidegė namo stogas.
Skardininkas paskambinęs seniūnei ir sutikęs sutvarkyti kaminą už 500 eurų. Bet seniūnė sutikusi mokėti tik 300 eurų.
„Nesutarė dėl kainos, bet, vadinasi, kaltę P.Stravinskienė pripažįsta? Na, bet kaip gali nepripažinti, juk tai akivaizdu“, – kalbėjo G.Orakauskienė.
Ne paklodžių reikalai rūpėjo
Su G.Orakauskiene nuvykstame į Pušaloto seniūniją. P.Stravinskienė kito darbuotojo kabinete gurkšnoja kavą užkąsdama sausainiais.
Iš rūškanos seniūnės veido išraiškos buvo matyti, kad korespondentai seniūnijoje – nelaukiami svečiai.
„Kas leido fotografuoti? Ar gavote mano sutikimą? Ateis bet kas ir ims fotografuoti“, – vos pražiojusi burną ėmė piktintis seniūnė ir be žodžių nuėjo į savo kabinetą.
Nepakvietusi net atsisėsti, P.Stravinskienė pareikalavo fotografą išeiti lauk iš jos kabineto.
Nepaklusus reikalavimui, pareiškė nekalbėsianti, pati išėjo iš kabineto ir dingo lyg skradžiai žemę.
Palūkuriavę grįžtančios seniūnės, bet taip ir nesulaukę, paprašėme kitų darbuotojų paskambinti jai telefonu ir pasiteirauti, ar mums jos laukti – grįš ji ar negrįš, kalbės ar nekalbės?
Nė viena iš dviejų darbuotojų nesutiko nei prisistatyti, nei paskambinti seniūnei tarnybiniu telefonu.
Tuomet paprašius pasakyti seniūnės telefono numerį, paaiškėjo, kad Pušalote dirba ypač prastos atminties darbuotojos, nes abi patikino, jog numerio nebepamena.
G.Orakauskienė, pasibaisėjusi tokiu seniūnės elgesiu, pasijuto labai blogai. „Juk ne paklodžių ir ne jos sekso reikalus norėjome aptarti“, – lyg įstatymus gerai išmanydama tiesiai į dešimtuką pataikė mikoliškietė.
Neužfiksuota, kaip iki tol atrodė
Meras G.Gegužinskas prisiminė pokalbį su G.Orakauskiene. Jis sakė, kad krėsti kamino seniūnijai nepriklauso, nes tai kiekvieno privačiame bute gyvenančio žmogaus rūpestis.
G.Gegužinskas sakė, kad seniūnei skambino dėl pagalbos šitai moteriai tik išklausęs pasakojimą apie liūdną jos gyvenimą.
„Gal iki galo ir neišvalė. Seniūnija žiūrės, kas ten yra. Problema, matyt, yra“, – iš pradžių sutiko meras.
Bet esą geriau būtų buvę, jeigu seniūnija prie kamino išvis nebūtų kišusi nagų.
Pasak G.Gegužinsko, dabar galima viską išvedžioti, ir pats ėmė išvedžioti, kad niekur nėra užfiksuota, kaip kaminas atrodė iki tol. Esą, jei kaminas tvarkingas, jis jokiu būdu negali užsidegti.
O gal esą net pastatytas blogai buvo?
Priminus, jog tam G.Orakauskienė ir prašė seniūnijos pagalbos, kad darbininkai iškrėstų kaminą, o šie pakrapštę jo apačią pakūrė krosnį, meras ėmė postringauti: „Viskas aišku. Visi kalti. Administracija imsis priemonių seniūnės darbui vertinti.“
Meras bejėgis prieš seniūnę
P.Stravinskienės pabėgimą nuo korespondentų G.Gegužinskas linkęs teisinti moterų emocionalumu.
„Ką aš galiu padaryti? Moterys kartais – lyg vaikai, nori padaryti protingai, o vadovaujasi emocijomis. Atsiprašau už ją“, – prieš P.Stravinskienę bejėgis esąs pasisakė meras.
Kad seniūnijos darbuotojos nežino seniūnės telefono, G.Gegužinsko irgi nesutrikdė. Jis juokavo, esą o gal jos skaityti ir rašyti nemoka?
Paklaustas, tai negi rajono seniūnijose įdarbinami žmonės be smegenų, G.Gegužinskas vėl bandė išvedžioti: „O gal tai buvo žmonės iš gatvės, jeigu neprisistatė?“
Išeitų, kad po Pušaloto seniūnijos pastatą vaikšto, dokumentus šviečia, su žmonėmis bendrauja pašaliniai žmonės, o tikrų darbuotojų – nė kvapo?
