Gerų Kalėdų receptas: krizė ir elgeta prie stalo

Prieš keletą metų bažnyčiose imta puošti eglutes. Tai – nauja ir ne visiems priimtina tradicija. Kauno arkikatedros ceremonijarijus Artūras Kazlauskas sako, kad Kalėdos bus tikros, kai stalu dalysimės su vargšais ir nepradėsime švęsti anksčiau laiko.

Kunigas A.Kazlauskas priminė, kad eglutė Biblijoje neminima ir pamaldose nenaudojama, tačiau kunigų kalėdiniu laiku mielai priimama šventovėse.
Kunigas A.Kazlauskas priminė, kad eglutė Biblijoje neminima ir pamaldose nenaudojama, tačiau kunigų kalėdiniu laiku mielai priimama šventovėse.
Daugiau nuotraukų (1)

Sigita Purytė („Lietuvos rytas“)

Dec 25, 2015, 8:25 PM, atnaujinta Sep 27, 2017, 11:20 AM

Pokalbį su A.Kazlausku įkvėpė Kauno botanikos sode surengta biblinių augalų paroda. Sode lankytojai galėjo pamatyti Biblijoje minimus augalus bei sužinoti apie naudingąsias jų savybes.

Kunigas ir ceremonijų žinovas papasakojo, kurie iš biblinių augalų ir šiandien yra naudojami pamaldose. Jis priminė, kad eglutė Biblijoje neminima ir pamaldose nenaudojama, tačiau kai kurių kunigų kalėdiniu laiku mielai priimama šventovėse. Žaliaskarei suteikiama ypatinga – gyvybės medžio reikšmė.

Kauno arkikatedros dvasininkas taip pat papasakojo apie tai, kaip krizė išgelbėjo Kalėdas. Mat iki nuopolio žmonės buvę kone pavargę nuo švenčių ir gruodžio 25-ąją pasiekdavę visiškai pervargę.

Kunigas atskleidė skirtumą, kaip Kalėdas švenčia tikintys ir netikintys žmonės. Ir atsakė į klausimą, ką daryti, kad Kalėdos būtų geros ir prasmingos.

– Koks svarbiausias Biblijoje minimas augalas, kuris ir šiandien naudojamas pamaldose? – „Laikinoji sostinė“ paklausė kunigo A.Kazlausko.

– Pirmasis ir svarbiausias yra vynmedis. Jis neša vaisius, jo vaisiai teikia džiaugsmą. Jėzus daugybę kartų kalbėjo: „Aš vynmedis, o jūs – šakelės.“ Šis augalas – Senąjį ir Naująjį Testamentus jungianti grandis. Jis neša džiaugsmą žmonėms.

Biblija nėra vien karų ir kraujo knyga. Daugiau joje vyno ir vestuvių. Vestuvės – pats iškiliausias žmonijos aktas, tiek senovėje, tiek dabar.

Vynas naudojamas mišių metu. Tas, kas švenčia Eucharistiją, visada turi vyno taurę. Paskutinės vakarienės metu mokiniai, užuot pakėlę kiekvienas savo taurę, dalijasi viena. Tas pats vyksta mūsų laikais per mišias.

Vynmedis, iš kurio vaisių gaminamas vynas, tai – Jėzaus kraujo, gyvybingumo simbolis. Jėzus duoda gyvybę mums, kad mes gyventume.

Vynas yra džiaugsmo šaltinis. Jei išgeri truputį vyno, tampi linksmesnis. O jei truputį per daug vyno, tampi kvailas. Tad svarbu turėti saiko.

– Iš ko šiandien gaminamas mišių vynas?

– Liturgijoje naudojame natūralų vynuogių vyną be jokių priemaišų. Ir tik vynuogių vynas, nes tai produktas, kurį Jėzus vartojo. Buvo svarstoma, ar žmonės galėtų apeigose naudoti tai, kas toje kultūroje priimtina. Tarkime, kinai vartoti ryžių degtinę, kas išreikštų kinų kultūrą, bet vis dėlto reikia sekti Kristumi.

Dažnai liturgijoje naudojamas likerinis vynas. Jis stipresnis ir labai saldus, gintaro spalvos, net klampus. Gali būti pačių įvairiausių skonių, bet svarbiausia – natūralus.

Galime vartoti tiek baltąjį, tiek raudonąjį. Šiandien vartojame dažniausiai baltąjį – dėl rankšluosčių, kuriais valoma taurė. Anksčiau vyno dėmės neišsiplaudavo.

Jei pastebėjote, į vyno taurę įpilamas lašas vandens. Tai rodo mūsų įsitraukimą į Dievo gyvenimą, egzistenciją. Šis gestas atėjęs iš Jėzaus laikų. Tuomet vynas buvo esencija, norint jį gerti reikėjo praskiesti vandeniu.

Vynas yra komunijos – vienybės ženklas. Kai kartu geriame tą patį vyną – Kristaus kraują – ir valgome tą pačią duoną – Kristaus kūną, tampame vienas kūnas.

– Ar būtų galima vyną mišioms gaminti iš lietuviškų vynuogių?

– Manau, kad taip.

– Jau užsiminėte apie antrąjį mišiose vartojamą gaminį iš augalų – duoną. Iš ko ji?

– Kvietys – antrasis svarbus Biblijos ir liturgijos augalas. Duona yra gausybės ženklas – tai, ko žmogui reikia. Jei turime ko valgyti, vadinasi, Dievas laukia mūsų ateities.

Liturgijoje naudojame kviečių duoną. Miltai ir vanduo – vienintelės sudedamosios dalys. Nerauginta duona turi gilią prasmę, kylančią iš žydų tradicijos.

Aštuonias dienas žydai nevalgo raugintos duonos, išvalo namus, kad juose neliktų seno raugo. Apaštalas Paulius vėliau ragins atsisakyti seno raugo ir švęsti šventes jau su nauju raugu.

Neraugintos duonos istorija paprasta. Žydų moterys Egipte užsimaišė duonos tešlą. Tada pasigirdo balsas: „Keliaukite iš Egipto į dykumą.“ Tešla nespėjo įrūgti, moterys iškepė neįrūgusią – štai ir tradicija.

Vakarų krikščionys iki šiol vartoja neraugintą duoną, Rytų – raugintą.

Mums nerauginta duona primena žydų skubėjimą iškeliauti iš vergovės. Krikščionys yra skubantys į kelionę žmonės, jie eina į priekį. Todėl ir bažnyčioje susirenka tik trumpam, stabtelėti, pailsėti.

Taip pat svarbus aspektas, kad mišiose vartojame sulaužytą duoną. Kol iš grūdų gauname duoną, juos reikia gerokai apdirbti – sumalti, iškepti. Tas pats su vynuogėmis – jas reikia sutrinti, kad gautume vyną. Šių veiksmų simbolinė reikšmė žmogaus gyvenime yra ta, kad tik prarasdami savo gyvenimą, iš tiesų jį įgyjame.

– Kokie dar bibliniai augalai naudojami mišiose?

– Turime tikrą augalą, kuris anksčiau buvo naudojamas apšlakstyti vandeniu. Tai – isopas. Aromatingas augalas, kuris reiškė švarą.

Anksčiau giedodavome: „Apšlakstyk mane isopu ir būsiu tyras.“ Prisimename krikštą, meldžiame švarumo ir gaivumo.

Ta šakelė aromatinga, ji turėjo iškvėpinti vandenį. Isopas šiandien naudojamas kvepalų pramonėje. Tai – kuklus augalėlis.

– Biblijoje minimas ir dar vienas augalas – alyvmedis. Ypač lengva jį prisiminti mąstant apie Kristaus kančią alyvų sode. Kaip šiandien pamaldose naudojami alyvmedžio vaisiai?

– Alyvmedis – augalas, kuris duoda gyvastį ir puošnumą, jis reikšmingas ir dėl gydomųjų savybių.

Krikščionys tepimą aliejumi nusižiūrėjo nuo imtynininkų. Jų kūnai gražūs, sveiki ir tvirti.

Prieš krikštą tepame žmogų egzorcizmo aliejumi. Meldžiama ne tik gražaus kūno, kaip imtynininkams, bet būtinai gražaus vidaus, tvirtumo ir sveikatos.

Meldžiame išvaduoti žmogų iš šėtono valdžios.

Taip kaip sportininkas turi būti slidus, kad išsprūstų iš priešininko rankų, taip ir krikščionis – kad galėtų lengvai ištrūkti iš šėtono pinklių.

Šėtonas – vienas didžiųjų mūsų priešų. Su šėtonu negalima tartis, nuo jo reikia bėgti, jis yra melo tėvas.

Krikšto metu tepame žmogų ir krizma – patepimo, kvapniuoju aliejumi. Į krizmą įmaišoma balzamo arba kvepalų.

Aliejus turi suteikti kūnui kvapo. Šiuo aliejumi tepami įšventinami vyskupai, kunigo rankos, bažnyčios altorius ir sienos.

Ligoniai tepami trečios rūšies aliejumi. Juo meldžiama, kad ligonis atgautų jėgas. Ligoniai tepami prasidedant sunkiai ligai – jis skirtas ne mirčiai, bet gyvenimui. Tegul niekas nebijo ligonių patepimo.

– Ar šie aliejai turėtų būti alyvuogių?

– Vienintelis, kuris būtinai privalo būti alyvuogių, tai krizmos, patepimo aliejus. Kiti gali būti augaliniai aliejai. Kadangi šiandien parduotuvėse pilna alyvuogių aliejaus, naudojame jį.

Sovietmečiu vyskupai parsiveždavo alyvuogių aliejaus metalinėse 3–4 litrų talpos skardinėse, kad turėtų.

– Biblijoje taip pat minima rūta. Ar ji naudojama šiandienos liturgijoje?

– Rūta niekada nebuvo naudojama liturgijoje. Kartais žmonės ją segi per vestuves ar pirmąją komuniją kaip nekaltybės ženklą. Bet ta rūtos nekaltybė – nelabai nekalta.

Yra istorija, kuri pasakoja, jog rūtų antpilas buvo naudojamas persileidimui paskatinti. Tai neva reiškė atgauti nekaltybę.

Su rūta reikėtų atsargiai.

– Ką bažnyčioje reiškia palmės? Kada ir kaip jas naudojate?

– Palmės ir alyvų šakelės – Verbų sekmadienio ženklas. Tai – Jėzaus triumfo ženklas.

Mene palmės ženklas reiškia kankinystę.

Visi kunigai Verbų sekmadienį turi palmių šakų. Jos dažnai išpuoštos gėlėmis.

Šios palmės yra deginamos pelenų trečiadienį. Pelenai naudojami pamaldose kaip atgailos, atsivertimo ženklas. Pelenai yra švarumo, vaisingumo ir atgailos ženklas. Pelenus priimdavo atgailautojai, kurie norėdavo sugrįžti atgal į Bažnyčią.

– Daug kalbate apie Velykų simbolius. Kurie augalai yra susiję su Kalėdomis?

– Per Kalėdas naudojama mira – balzaminis tepalas mirusiems tepti. Jis primena trijų išminčių apsilankymą pas kūdikėlį Jėzų.

Taip pat smilkalai, kurie naudojami geram kvapui ir dūmui, kuris kyla į viršų kaip mūsų malda. Smilkalai gaminami iš spygliuočių sakų.

Kalbant apie Kalėdų eglutę, ji nėra pamaldų puošmena. Daugelis liturgijos žinovų norėtų išspirti eglę iš bažnyčios, nes šis augalas – svetimas bažnyčios minčiai.

Jis – pasaulietinis simbolis. Bet pastaruosius kelis dešimtmečius eglė bažnyčioje tapo savaime suprantama.

Galiausiai ir eglėje galima įžvelgti krikščionišką simbolį. Visžalis augalas, išpuoštas įvairiomis puošmenomis. Kai kas į eglę žiūri kaip į rojaus, gyvybės medį. Medį, nuo kurio skindamas vaisius gali gyventi.

Dievas draudė valgyti nuo gero ir blogo pažinimo medžio, bet nuo gyvybės – galima. Tikrasis medis yra Jėzaus Kryžiaus. Neatsitiktinai žiūrime į Velykas – jos yra krikščionybės centras.

– Ar Kalėdos – tik įžanginė šventė?

– Per Kalėdas mes švenčiame Velykas. Kalėdų centrinis aktas yra mišios, o mišios yra Jėzaus mirties ir prisikėlimo atminimas.

Apskritai Kalėdos kaip šventė krikščionių imtos minėti paskutinės. Iš pradžių minimos Velykos, kiekvienas sekmadienis yra Velykų šventė.

Kalėdos pradėtos minėti IV–VI amžiuje. Jos pradėtos minėti Rytuose sausio 6-ąją.

Paskui ir Roma pradėjo švęsti Kalėdas. Kai kurie mokslininkai šiandien sako, kad Jėzus iš tiesų gimė gruodžio 25-ąją. Mes visi žinome, kad gruodžio 25 d. yra saulės grįžimo diena. Šiai dienai buvo duota nauja prasmė – tikroji šviesa yra Kristus.

Per Kalėdas švenčiame šviesos – Dievo – atėjimą į pasaulį.

– Kaip siūlote švęsti Kalėdas?

– Kalėdos be Kristaus yra bergždžios. Per Kalėdas turime susitikti Kristų. Kristus save sutapatina su vargšais ir nusidėjėliais.

Kalėdos priimant Kristų – tai priimant vargingą, paleistą, vienišą žmogų. Švęsti Kalėdas – tai pasikviesti į savo namus tuos, kurių niekas nepasikviečia. Tuos, kurie elgetauja, kurie kuičiasi konteineriuose, kurie smirdi.

Reikės pasiūlyti ir karštą vonią, ir švarių drabužių. Tai – didelis iššūkis daugybei mūsų. Bet be to neįmanomos Kalėdos.

Kad tai pajėgtume, mums reikia mišių, sakramentų ir maldos.

– Jūsų siūlomos Kalėdos labai skiriasi nuo to, ką matome Kalėdoms besiruošiančiame mieste.

– Ar tai – Kalėdos? Tai – šventė be Kristaus. Tai dovanų dovanojimo, siautėjimo laikas. Esmės nėra. Atrasti Kalėdas kaip prasmingą šventę – štai ko linkiu.

Jei švęsime tik dėl šventės, pavargsime nuo švenčių. Taip jau buvo prieš krizę. Krizė mus pastatė ant kojų.

– Ar turite mintyje, kad prieš krizę nebenorėjome švęsti?

– Prieš krizę sutikau labai daug žmonių, kurie į Kalėdas įžengė pavargę nuo švenčių. Buvo švenčiama darželiuose, mokyklose, darbovietėse, su draugais – viskas dar neatėjus Kalėdoms. Daugybė žmonių dejavo, kad reikia pailsėti nuo švenčių.

Prieš krizę žmonės suko galvas, ką čia dar padarius, kaip įdomiau atšventus Kalėdas. Krizės metu nebuvo tiek daug pinigų, prarastos galimybės švęsti, ir žmonės suprato, kad šventės – visai neblogai. Problema buvo, kad nemokėjome jų švęsti – švenčių buvo per daug.

Nepajėgiame švęsti be saiko. Todėl Bažnyčia kviečia ir maldauja ruoštis šventei, kad paskui ją patirtume.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2023 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.