Kunigas Viktoras Kudriašovas įsitikinęs – jei skirtume laiko artimiesiems, mums nereikėtų klausti, ką jiems dovanoti. Netikėta ir nuoširdžiai padovanota dovana mielesnė. Be to, šv.Kalėdos yra metas susimąstyti, kad dovanomis neužkaišiosime santykių spragų.
Kai sutariame su Dievu ir kitais žmonėmis, tada viską įmanoma priimti kaip dovaną. Žvėryno parapijoje tarnaujantis kunigas tvirtina – dėkoti galima net už įkyrų žiemos lietų. V.Kudriašovas sušlapęs visada smagiai pajuokauja: „Vėl lietus šukuoseną sugadino.“ Murmėti dėl prastų orų jis tiesiog neturi laiko.
– Prekybos centruose jau mėnesį skamba linksma kalėdinė muzika ir žėri eglutės. Kaip įmanoma suderinti dovanų ieškojimą prekybos centre ir šv.Kalėdų laukimą? – Tikintys žmonės taip pat ieško dovanų, atvirukų, skanėstų – taip juk galima parodyti dėmesį kitam žmogui. Aišku, yra pavojus įstrigti prekybos centruose. Tačiau dovanų ieškojimas netrukdo, jeigu žmogui svarbiau atgaila, malda, gailestingumo darbai.
Svarbu, kad dovanos pagelbėtų bendrystei ir džiaugsmui, o ne mes pradėtume tarnauti dovanoms. O Bažnyčioje niekas nesako, kad nereikia dovanų, muzikos ir skanių dalykų. Tik į ką sutelktas mūsų dėmesys – ar į dvasinius, ar tik į materialius dalykus?
– Dažnai manoma, kad parodyti dėmesį artimajam – padovanoti tai, ko jis nori. Šeimos nariai net klausia vienas kito, kokios dovanos norėtų. Ar toks užsakytas daiktas yra dovana, ar materialinė parama? – Jeigu geriau pažintume artimuosius, žinotume, ko jiems reikia, ir neklaustume. Tada dovanos svoris kitoks. Dovana turi būti netikėta ir nuoširdžiai padovanota, linkint gera. O kai paklausia, ko reikia, ir nuperka, tai jau ne visai tas.
Iš to aiškėja, kad šeimose trūksta pasitikėjimo. Į šeimos santykius įsivelia skubėjimas, neatleidimas. Daug nuoskaudų nešiojame. Paskui materialiais dalykais bandome užkišti santykių spragas.
Tėvai vaikams dovanoja pramogas, kad šie užmuštų laiką. Vyras su žmona vienas kitam padovanoja geresnius telefonus. Taip nori kompensuoti už tą laiką, kai nerodė dėmesio. Dabar visi labai skuba, todėl dėmesį rodyti sunku.
– Tačiau skubantys žmonės visada spėja panaršyti feisbuke. – Gerai pastebėjote, kad virtualiame pasaulyje mums pavyksta labiau bendrauti. Matote, tikrame pasaulyje reikia būti savimi. Kai kalbi, esi prieš kitą asmenį, niekur nepasislėpsi. Turi būti savimi. To mums ir trūksta šeimose. Daiktų irgi reikia – tai tiesa. Bet ačiū Dievui, kad tikėjimas gaivina mūsų santykius. Esu dvasininkas ir matau, kaip žmonės ateina susirūpinę dėl santykių. Didžiulis poreikis yra dvasiniams dalykams.
– Jeigu vyras su žmona pykstasi, ar gali nesutarimai jiems padėti atrasti tikėjimą? – Jei žmonės norės keisti santykius, jie ieškos sprendimo ir prašys kitų pagalbos. Jei vienas kitą vis labiau kaltins ir kritikuos, tokie santykiai neatves į tikėjimą. Tai tikėjimas atveda į pagarbą ir meilę. Iš pykčio ir neatleidimo savo jėgomis sunku išeiti.
Galiu paliudyti, kad per adventą labai daug žmonių ateina prašyti susitaikymo. Jie stengiasi suprasti save ir kitą savo pusę. Gražių atsivertimų vyksta šiuo laikotarpiu. Tai ne tie atsivertimai, kai piniginę parduotuvėje žmogus atsiverčia. Bet kai jis pamato, kad ne to reikia, tada Dievui atsiveria – nori, kad Dievas gydytų ir padėtų. Ypač daug ateina jaunimo, jaunų šeimų ir tėvų.
– Vyrams turbūt galvą labiau skauda dėl darbo, o moterims – dėl santykių? – Kiekvienam žmogui svarbūs geri santykiai. Todėl ir vyrai nėra visai pasinėrę į darbus ir malonumus. Jie taip pat nori mylėti ir būti mylimi.
Štai todėl mes skatiname žmones pakviesti Dievą į savo gyvenimą. Tai yra galimybė patirti, kiek daug gerų dalykų vyksta gyvenime. Ne pajusti, o patirti. Jausmai – tai skanus maistas, dovanėlės, poilsis, vaikų atostogos. Viso to daug per šv.Kalėdas. Tačiau pramogos yra tik tam, kad padėtų išreikšti džiaugsmą, tai tik priemonė.
Jeigu tik pramogos rūpi, nematome kito žmogaus. Ir Dievo nematome visiškai.
– Kaip netikinčiam žmogui papasakotumėte, kodėl šeimos santykiuose reikia Dievo? – Dievas yra bendrystė. Dievas – viskas, ko mums trūksta mūsų gyvenime. Užtat Dievas ir tampa žmogumi. Jis ateina į šią žemę, kad mūsų gyvenimas būtų apstus. Ir mums visada reikia šaltinio, kuriame atsigauname. Tada esame patys savimi. Ir prie kito žmogaus vis labiau tampame savimi.
Kai Jėzus Kristus tampa žmogumi, jis ieško žmogaus, nes nori bendrystės. Tačiau Jis visuomet gerbia laisvę. Kai žmogus laisva valia į jį atsisuka, atsiranda santykis. Ne tik dėl to, kad pagydė ar padarė stebuklą, kai buvo sunku. Bet todėl, kad pamatė – Jis tai daro su meilės galia.
– Kas yra laisvė šeimos santykiuose? Dabar daug kalbame apie tai, kad reikia paleisti šeimos narius, nevaržyti jų laisvės.
– Būti su kitu žmogumi šiame pasaulyje yra dovana. Bet laisvė visada ateina su atsakomybe. Jeigu su kitu žmogumi gyvenu, esu atsakingas už jį. Atsakomybė atsiranda per pagarbą ir atleidimą kitam žmogui.
Be atsakomybės nejusi dėkingumo, kad kitas žmogus yra jų gyvenime. Tada žmogus tikrai gali paleisti – ta blogąja prasme, paleisti „pasiganyti“ kur nors. Geriau skirkime laiko buvimui kartu – bendrai veiklai gamtoje, sportui, savanorystei.
Atsakomybę atrandame, kai esame su Dievu maldoje. Kai dėkojame Dievui, sakramentus priimame, rodome pagarbą, tikrai atsiranda atsakomybė – darbe, šeimoje, net politikoje.
Visi norime gerų santykių, tik nemokame atleisti. Kai sėdame prie Kūčių stalo ir dalijamės kalėdaičiu, linkime vienas kitam laimės ir sveikatos. Bet tą vakarą artimiesiems reikėtų su ašaromis atleisti, apkabinti. – Kas yra atleidimas? – Pirmas žingsnis į atleidimą – padėkoti už tai, kad tas žmogus yra mano gyvenime. Suvokti, kad taip yra neatsitiktinai.
Reikia kalbėjimosi. Jeigu neišsakome to, kas mūsų viduje, labai sunku. Tada kaupiasi viskas ir galiausiai sprogsta. Taip ištinka skyrybos. Atleidimas yra tada, kai nuoskaudų nesinešiojame, o atvirai apie jas pasakome.
Jei neieškosime atsakymo tikėjime, nesuvoksime, kas iš tikrųjų vyksta. Pamąstykime: juk mes esame šeima, mes atradome vienas kitą šiame pasaulyje, pamilome, tai yra nuostabu. Ir kas čia vyksta, kad pradingo ta meilė? Dažnai kovojame ir su savimi – pykstame, nors nenorime pykti. Tačiau nepavyksta. Visai kas kita, kai matome priežastis. Gal tas pyktis kyla, nes nepailsiu, septynias dienas per savaitę dirbu, net atsigulęs į lovą mąstau apie darbą.
– Svarbu suprasti ir tai, kad artimieji kenčia, jiems irgi skauda. – Taip, kartkartėmis vertėtų save pastatyti į kito žmogaus vietą. Pamatysime, kad visi kenčiame. Visi esame su žaizdomis. Tokioje žaizdotoje visuomenėje vieni kitus dar labiau žeidžiame.
– Tai kokia išeitis? – Mums visiems – ir vyrams, ir moterims labai trūksta švelnumo. Jo galime pasimokyti iš Mergelės Marijos. Ji yra malonės pilnoji. Ji yra indas, per kurį į mūsų santykius ateina Dievas. Todėl sakoma, kad Mergelė Marija buvo be nuodėmės.
– Ar nėra senamadiška kalbėti apie tai, kad seksualiniai santykiai yra nešvarūs ar nuodėmė? – Seksualiniai santykiai yra nešvarūs ir nuodėmė, kai kitas žmogus yra tik kaip priemonė malonumui patirti, santykiuose nėra atsakomybės ir pagarbos. Šiuolaikinį žmogų Nekalto prasidėjimo istorija kviečia į bendrystę su Dievu, o iš to kyla pagarba žmogui. Marijos skaistumas rodo, kad ir esame pašaukti šventumui ir laimei. Jau čia, žemėje, daug akimirkų esame laimingi. Bėda, kad žiūrime tik į tai, kas blogai. Į tai, kas sunku, nepavyko. Toks mūsų psichologinis mąstymas.
Kalėdų žinia – tai, kad Dievas nori mūsų gyvenime užgimti. Dabar jau prasidėjo Gailestingumo metai. Bus rengiamos įvairios piligrimystės į gailestingumo vietas. Ten nuvykę žmonės tikrai patiria gailestingumą ir išgydymą. Santykiai šeimose po tokių kelionių savaime pradeda dėliotis.
– Trūksta šiuolaikiniam žmogui tikėjimo stebuklais? – Taip, trūksta tikėjimo stebuklais, nes trūksta tikėjimo Dievą. Taip pat trūksta pasitikėjimo žmogumi. Sovietmetis čia irgi savo padarė.
Dievas ateina paprastai. Ne iš dangaus nusileidžia, o tampa toks kaip mes. Ateina ne į karališkuosius rūmus, o į tvartelį. Vadinasi, Jis ateina į mūsų paprastą gyvenimą.
– Reikia Dievo ieškoti paprastuose dalykuose? – Taip. Paprasti dalykai mus džiugina tik tada, kai juose matome antgamtinę šviesą. Kai matome, jog viskas yra Dievo dovana. Ir žmonės, ir įvykiai yra tai, ką man Dievas duoda.
– Prisipažinkite, o jūs už lango pliaupiantį lietų priimate kaip Dievo dovaną? Ar paburnojate kartais?
– Tai mes žinome, iš kur tas lietus. Pasaulyje mes per gerai gyvename ir vyksta atšilimas. Žmogus nemoka atsakingai valdyti kūrinijos ir jos tausoti.
Tikinčiam žmogui lietus netrukdo. Kaip sakoma, nėra prastų orų, tik rūbai netinkami arba skėtį pamiršai. Aš kartais tik pajuokauju, kas lietus šukuoseną sugadino. Kai žmonėms tarnauji, nėra laiko prie to sustoti. Aišku, norėtųsi sniego, šalčio. Yra likęs prisiminimas, kad Kalėdos turėtų būti baltos – taip, kaip buvo prieš dvidešimt metų.
Tačiau čia ir problema, kad mes įpratę lyginti. Šeimoje taip pat tai trukdo, kai lyginame – dabar taip, o buvo juk kitaip. Lyginame, o priežasčių neieškome ir nesidžiaugiame tuo, ką turime dabar. – Ko palinkėtumėte žmonėms per Kalėdas? – Štai jūs sakote – „Kalėdos“. O aš norėčiau palinkėti, kad tai būtų Šventos Kalėdos. Visur rašoma „Kalėdos“, o ne „Šventos Kalėdos“ – reklamose, žiniasklaidoje.
Norėčiau palinkėti, kad Šventos Kalėdos prasidėtų bažnyčioje nuo išpažinties – pirminio susitaikinimo. Tai yra galimybė Dievui pasakyti tai, kas sunku. Paprašyti atvirumo ir nuolankumo.
Mums šiame pasaulyje daug kas atleista, daug mums parodyta meilės. Kodėl mes ja negalime pasidalyti, kodėl visuomet matome tai, kas mus skiria? Juk kai matome tai, kas jungia, tada Kalėdos tampa šventos.
