Kad vaikai būtų laimingesni, nereikia didžiulių organizacijų ir sudėtingų projektų – užtenka tik geros valios.
Tai įrodė J.Gregorauskas, su pusbroliu Andriumi Čepkumi įkūrę interneto svetainę vaikusvajones.lt ir jau šešerius metus pildantys vaikų troškimus.
Prie jų prisidėjo savanorių ir norinčių pradžiuginti vaikus dovanotojų būrys. O pats sumanymas – gana nesudėtingas.
Vaikai interneto svetainėje parašo, apie ką labiausiai svajoja, o jų laiškus perskaitę suaugusieji renkasi, kurią svajonę galėtų išpildyti.
Jei dovanotojas nori, jis gali pats įteikti žaislą, knygą ar drabužį, parodyti vaikui dėmesį, taip pat įsitikinti, kad jo išleisti pinigai tikrai pateko į geras rankas.
Neturi kur ruošti pamokų
Prieš šias Kalėdas interneto svetainėje buvo likusi neišpildyta vos viena svajonė. 8 metų Akvilė rašė: „Man labai reikia rašomojo stalo, ant kurio galėčiau ruošti namų darbus, spalvinti, skaityti. Dabar namų darbus ruošiu ant žurnalinio staliuko, stovinčio prieš televizorių. Turiu vyresnį brolį, jis turi savo kambarį, o aš gyvenu viename kambaryje su mama. Norėtųsi tame kambaryje susikurti savo jaukų kamputį su stalu, kėde, knygomis, piešimo priemonėmis.
Mes gyvename labai kukliai, mama niekur nedirba, pinigėlių nuolat trūksta, todėl apie rašomąjį stalą galiu tik pasvajoti. Žinau, kad prašau didelės dovanos, tačiau tai mano svajonė.“
Trisdešimtmetis technologijų kompanijos „Blue Bridge“ skyriaus vadovas J.Gregorauskas neabejojo, kad atsiras geradarių, kurie išpildys ir šią mergaitės svajonę.
Prašo žaislų ir drabužių
– Šiemet išpildėte beveik 11 tūkstančių skurdžiai gyvenančių vaikų svajones. Kokios buvo dažniausiai pasitaikančios? – J.Gregorausko pasiteiravo „Sostinė“.
– Šiemet, kaip ir ankstesniais metais, populiariausios buvo paprastas vaikiškos svajonės – pultu valdomi žaisliniai automobiliai ir įvairiausios lėlės.
Taip pat joms nenusileido ir žemiškesnės, sudėtingų oro bei gyvenimo sąlygų padiktuotos svajonės – žieminiai batai, striukės, kepurės, pirštinės. Automobiliukai, lėlės ir šiltesni drabužiai, batai – maždaug trečdalio vaikų svajonės.
Beje, per pirmus metus pavyko įgyvendinti maždaug 600 svajonių, per antruosius jų buvo 1,5 tūkstančio. Paskui svajonių skaičius pradėjo sparčiai augti.
– Ar buvo svajonių, kurias norint išpildyti teko pasukti galvą?
– Galvą sukti teko ne mums, o tas svajones pasirinkusiems žmonėms. Visų svajonių tikrai neturėjau galimybių asmeniškai peržvelgti, bet įstrigo kelios įdomesnės.
Pavyzdžiui, viena mergaitė norėjo mažos siuvamosios mašinos, kitas vaikas troško pakilti į Televizijos bokštą, trečias tikėjosi gauti kankles.
– Ką dovanų per Kalėdas vaikystėje svajodavote gauti jūs pats?
– Svajodavau apie tą patį, apie ką svajoja dauguma vaikų turbūt ir šiais laikais, – įvairių žaislų.
Prošvaistės – ne visada
– Sako, kad Vilniuje gyvenantys žmonės viskuo persisotinę. Gal ir vaikiškos mažųjų vilniečių svajonės buvo neįprastos?
– Vilniaus mieste ir rajone gyvenančių vaikų svajonės, kurių šiemet buvo per tūkstantį, niekuo neišsiskyrė iš visų Lietuvos vaikų svajonių.
Galbūt galima sakyti, kad persisotinę normaliose šeimose augantys vilniečiai vaikai. Tačiau socialinės rizikos šeimose vaikams augti sąlygos labai sudėtingos, tad tiek jų situacija, tiek svajonės labai panašios.
– Per tuos metus teko lankytis vos galą su galu suduriančiose šeimose. Skurdas jose didėja ar mąžta?
– Sunku pasakyti. Kiekvienoje šeimoje situacija turbūt individuali. Yra tekę matyti ir tokių šeimų, kur akivaizdžiai situacija eina geryn, ir tokių, kur sunku tikėtis kokių nors prošvaisčių ateityje.
Todėl labai noriu, kad tie vaikai pamatytų ir gerąją, gražiąją pasaulio pusę. Būtų puiku, jei jie nuspręstų nesekti savo tėvų pėdomis.
Negauna jokio atlyginimo
– Ar sunku žmones prikalbinti padirbėti savanoriais, kiek jų surenkate?
– Visiškai nesunku. Tikrai yra daugybė žmonių, kurie mielai aukoja savo laiką dėl kitų gerovės, tereikia jiems sudaryti sąlygas tai daryti.
Projekto komandą sudaro apie 20 žmonių. Dar apie 130 padeda įkeldami vaikų svajones į projekto puslapį.
Taip pat savanoriais laikome ir per 700 projekte dalyvaujančių socialinių darbuotojų, kurie už šį papildomą darbą negauna jokio atlyginimo ir tam aukoja nemažai asmeninio laiko.
– Kas dažniausiai aukoja vaikams – turtingi, žinomi verslininkai ar paprasti gyventojai?
– Visi. Kiekvienas, atsižvelgdamas į savo paties svajones, pomėgius ir finansines galimybes, gali išsirinkti vaiko svajonę.
Be to, dovanojamas daiktas nebūtinai turi būti naujas, svarbiausia, kad jis būtų tvarkingas ir tinkamas naudoti.
Tiesa, antraisiais svajonių įgyvendinimo metais buvo pagundų įkurti viešąją įstaigą ir taip centralizuoti veiklą. Bet vėliau šio sumanymo atsisakėme, nes taptume tokiu pat projektu kaip visi kiti. Nusprendėme, kad nebus jokių įmonių, jokių pinigų. Mes norime išlikti skaidrūs, nes mums ir žmonėms tai svarbu.
Pasitaiko, kai skambina įmonės atstovai ir klausia, kaip mus paremti.
Atsakau, kad tokio būdo nėra, tiesiog galima išpildyti vaikų svajones – tokia ir bus didžiausia parama.
Sukandžiojo visus pirštus
Pasitaiko vaikų prašymų, kuriuos perskaičius tenka ir ašarą nubraukti.
Tarkime, vienas berniukas svajojo apie vaistus, kurie padėtų pasveikti jo mamai. O kitas vaikas norėjo pamatyti jūrą, nes niekada nebuvo jos regėjęs.
Juliui įsiminė atvejis, kai nupirko 5 metų mergaitei žiurkėną, o jis jo darbovietėje pabėgo.
Visi kolegos jį bandė sugauti, po to žiurkėnas J.Gregorauskui sukandžiojo visus pirštus.
„Ta šeima gyveno Žemuosiuose Paneriuose. Atvažiavęs į namus neradau tėvų, duris atidarė vyresnė mergaitės sesuo.
Dviejų kambarių bute nebuvo kur apsisukti. Keturių seserų kambaryje stovėjo sustumtos lovos, buvo matyti, kad žmonės gyvena tikrai skurdžiai.
O ta mergaitė buvo tokia išsigandusi... Pamatė žiurkėną, akis išplėtė, paėmė jį ant rankų ir nusinešė. Buvo kukli ir labai nustebusi“, – savo pirmąją dovaną prisimena Julius.
