Pabartoji staltiesę iškrakmolijo
Gruodis dvasininkams – įtempto darbo mėnuo. Prieš Kalėdas jie lanko parapijiečius, laimina namus ir žmones, renka aukas.
Keletas kunigų būtent šiuo laikotarpiu bendrauti su žurnalistais dėl pernelyg įtemptos dienotvarkės atsisakė. Esą su mumis gaišdami laiką nespės pasikieminėti.
Užtat septintus metus Biržų rajono Pabiržės Švč. Trejybės bažnyčioje tarnaujantis, Panevėžio rajone gimęs ir augęs kunigas Vytautas Dagelis sutiko mielai priimti svečius.
V.Dagelis per adventą beldžiasi į kiekvieno miestelio gyventojo duris, nesvarbu, ar žmogus tikintis, ar sako neturįs jokio ryšio su Dievu. Dvasininkas nelaukia, kad jį pakviestų, o vadovaujasi principu „belsk ir bus atidaryta“.
Pabiržėje yra apie 300 gyventojų, beveik tiek pat ir aplinkiniuose kaimuose. Daugelis klebonui atveria duris noriai, kai kurie – be didelio entuziazmo, bet nė karto nebuvo, kad statytų kokias nors užkardas ar šunimis aplodytų.
Tie, kas nelabai nori kunigą įsileisti, teisinasi, kad namai nesutvarkyti.
„Sakau jiems, ne interjero ateinu žiūrėt“, – kaip nekviestas įsiprašo į svečius, pasakoja dvasininkas.
Aplinka ir materialinė gerovė nėra patys svarbiausi dalykai, bet V.Dagelis prisipažįsta, kad ne kartą teko draugiškai pabarti nevalyvuosius.
„Sėdi močiutė apsijaukusi, daiktų stirtos visur, nėra nei laisvos taburetės, nei stalo kampo, pati vos gali praeiti. Kad tvarką įvestum, investicijų nereikia, tik gero noro. Paaiškinu, kad ir pačiai geriau būtų, jei visą baisybę iškuoptų. Ir ką, padėjo. Šiemet, žiū, staltiesė iškrakmolyta, ant palangių gėlių vazonėliai, močiutės veidas net šviečia“, – permainomis džiaugėsi 41 metų V.Dagelis.
Ir turtuoliai, ir utėlėtieji – lygūs
Klebonas neslepia, kad ne iš kiek-vieno kiemo išeina su auka kišenėje.
„Einu į kiekvienus namus ir neskaičiuoju, aukoja, ar ne. Jei neaukoja ir sako, kad neturi pinigų, džiaugiuosi, kad įsileido ir skyrė man laiko, galiu jų namus palaiminti. Ne pinigai esmė, kunigas turi nešti šviesą ir gerumą. Šių dienų pasaulyje mes žmones rūšiuojame kaip prekes: su tuo apsimoka bendrauti, su anuo ne, šito namas gražus, pas tą eisiu, o iš ano galiu utėlių parsinešt... Reikia mylėti kiekvieną žmogų“, – kalba V.Dagelis.
Kaip ten bebūtų, bažnyčia, o ir kunigas, išsilaiko iš tikinčiųjų aukų.
Pabiržės parapijiečiai nėra turtingi, tie, kas neišgali aukoti eurais, klebonui įdeda ką turi.
„Viena močiutė klausia, ar nesupyksiu, jei duos kiaušinių. Pasidžiaugiu, kad mėgstu pats gaminti, kuo puikiausiai išsikepsiu. Kiti klausia, ar „nebrokysiu“ pačių darytų dešrų. Kaip galiu, juk su meile darėt! Trečia šeima graikinius riešutus augina, įdeda savo derliaus. Viskas džiugina, ypač kai paties žmogaus padaryta, nueiti į prekybos centrą ir nusipirkti daug proto nereikia, o pačiam užaugint visai kas kita“, – nuoširdžiai įteiktomis dovanomis džiaugiasi Dievo tarnas.
Pabiržiečiai pasakojo, kad V.Dagelis ne vieną kartą krikštijo ir laidojo be jokio užmokesčio.
Kai pas kleboną ateina vargingai gyvenanti jauna šeima su kūdikiu ant rankų, o kitas neką didesnis į koją įsikibęs, ir pasako, kad nori mažuosius pakrikštyti, bet neturi nė vieno atliekamo euro, tas nesuka galvos, ima ir krikštija už ačiū.
Su pakasynomis irgi panašiai – jei artimieji neturi iš ko mokėti, palaidoja veltui kaip už pinigus, su pamokslu ir visomis įprastomis apeigomis.
„Jei atvažiuotų mersedesais ratuoti ir virkautų, kad pinigų neturi, be aukos bažnyčiai jokių paslaugų neteikčiau, nepavyktų apkvailinti, juk matosi, prispaustas skurdo žmogus ar ne“, – sako klebonas.
Stengiasi, kad nebūtų vienakojai
Atvykęs į Pabiržę V.Dagelis kelią į parapijiečių širdis ėmė tiesti per mokymą suprasti ir įvertinti profesionalųjį meną.
Bažnyčiai priklausančiame apleistame pastate jis įrengė parodų salę, dabar vadinamą Šv. Luko galerija, o į maldos namus ėmė kviestis profesionalius muzikos atlikėjus, kurie kaimo gyventojus supažindino su V.A.Mocarto, J.Haidno ir kitų pasaulinės šlovės kompozitorių kūryba.
„Kai pirmą kartą pakviečiau į atidarymą, salėje tebuvau aš, menininkas ir du vietiniai žmonės“, – prisiminė dvasininkas.
Bažnyčios galerija nešildoma, todėl daugiausia parodų organizuojama šiltuoju metu. Išimtis – prieškalėdinis metas. Tuo laiku šalia profesionalių menininkų darbų klebonas įkurdina ir vaikų kūrybą. Pernai mokinukai į bažnyčios galeriją sunešė piešinius apie tai, kaip įsivaizduoja Kalėdas, užpernai jie kūrė angelus.
Šiemet Šv. Luko galerijoje eksponuojami keliolikos jaunųjų autorių keramikos kūriniai ir Biržuose gyvenančio profesionalaus dailininko Vidmanto Jažausko tapyba.
„Dar kai mokiausi seminarijoje, rektorius mėgo kartoti, kad kultūra žmonėms yra tarsi antra koja, ji duoda pusiausvyrą. Be antros kojos žmogus šlubuotų“, – meno svarbą vaizdžiai iliustruoja V.Dagelis.
Polinkį menams jis išsiugdė seminarijoje. Trejus metus jai vadovavęs teologijos mokslų daktaras Hansas Fridrichas Fišeris globojo M.K.Čiurliono dailės mokyklą, seminaristus nuolat kviesdavo į parodų atidarymus ir kiekviena kita proga stengdavosi supažindinti su brandžiais kūrėjais, meno istorija.
Su V.A.Mocartu draugystė – ne iškart
Muzika į kaimo parapiją gaiviu vėju įsisuko irgi ne iš karto. Į pirmąjį bažnyčioje surengtą koncertą klebonas pakvietė žinomą smuikininką Martyną Švėgždą von Bekerį.
Kitą dieną pasiteiravo parapijiečių, kaip nuotaikos, ar patiko.
„Pačyrino smuikeliu, ir tiek. Kas čia gražaus?“ – stebeilydamasi į kleboną daugumos nuomonę išsakė viena moteriškė.
Po minutės ji dar paklausė, kam iš viso to dalyko reikia?
„Šitokia reakcija, o juk grojo V.A.Mocartą! Kitąmet vėl organizuoju koncertą, o prieš jį bandau žmonėms paaiškint, kas pas juos atvyksta: atlikėjas, koncertuojantis Vokietijoje, Škotijoje, Austrijoje. Jei niekur nebuvai išvykęs iš savo kiemo, galima augti per muziką. Žmonėms reikėjo laiko, dabar jau pradeda džiaugtis, kad gali ateiti ir klausytis aukšto lygio muzikantų“, – sako V.Dagelis.
Pabiržės bažnyčioje dabar kelis kartus per metus vyksta išskirtiniai koncertai, čia būna ir vargonų festivalis.
Geras žodis – kaip geras darbas
Pabiržės bažnyčia išsiskiria ir Bernelių Mišiomis.
Bernelių Mišios yra pirmosios Kalėdų Mišios. Kalėdos prasideda, kaip įprasta bažnytiniame kalendoriuje, ne gruodžio 25-osios rytą, o jau vakare. Bernelių, arba Piemenėlių, Mišios yra vakaro, beveik nakties Mišios. Švenčiamas Jėzaus gimimas.
V.Dagelis įvedė madą gimusiam Jėzui melstis be elektros, žvakių šviesoje. Bažnyčioje nedegama nė viena lemputė, pagrindinį taką, tarpueilius tarp klauptų, visų trijų altorių prieigas nušviečia žvakelių jūra. Metaliniuose indukuose žvakelių uždegama per 2500. Su žvakėmis rankose į pamaldas ateina ir tikintieji. Klebonas pamokė žvakes įsidėti į stiklainius, kad karštu vašku neaplašintų kaimynui nugaros.
Šias Bernelių Mišias irgi nušvies ne vienas tūkstantis žvakių.
„Per adventą ieškokit Dievo. Tai ypatingas laikas. Galvokite, kur gyvenimo prasmė. Įsisuka vartotojiška karuselė ir žmonės užmiršta esmę, šių dienų pasaulis visokiais būdais kėsinasi mus atitraukti nuo Kalėdų stebuklo, o tą lengviausia padaryti skatinant vartoti. Bet argi blizgios dovanos pakeis gerą darbą? Sakoma, per adventą būtina daryti gerus darbus, bet kas čia gero, jei žmogus skrupulingai pasninkauja, o savo artimą „valgo“ per pagiežą, neapykantą, pavydą, kerštą?
Padarykite bent po vieną gerą darbą iki Kalėdų ir jūsų pasaulis taps gražesnis. Išgirskite kaimyną, susitaikykite su priešu, su žmogumi, kuris galbūt erzina, ir su aplinka. Ne tik pasakydami, bet iš visos širdies. Tik tada Kalėdos teiks džiaugsmą. Paprastas nuoširdus žodis ir yra gerų darbų darymas“, – kalba kunigas.
Kaip tylenis virto linksmuoliu
Kaip tampama kunigu?
„O kaip tampama mokytoju, gydytoju, menininku? Juk ne todėl, kad nori daug pinigų uždirbt“, – šypteli V.Dagelis.
Jo kelias į kunigystę nebuvęs tiesus. Iš pradžių išmoko staliaus-statybininko amato, baigė vytelių pynėjų kursus, paskui trejus metus plušo paprastu darbininku stiklo fabrike ir jau su tokia patirtimi pravėrė Kunigų seminarijos duris.
Sukti teologijos studijų keliu paskatino Panevėžio rajone, Naujamiestyje, dirbusio kunigo Jono Jurgaičio pavyzdys, jo šviesi asmenybė, paprastumas ir gerumas kiekvienam žmogui.
„Seneliai į Naujamiestį atsikėlė iš kaimo, kad man būtų lengviau į mokyklą eiti. Buvau lėtas ir tylus vaikas. Per gegužines pamaldas močiutė nusivedė į bažnyčią, o čia kunigas priėjo ir paklausė, ar nenorėčiau patarnauti. Kai žinai tik smėlio dėžę ir kelis skurdžius žaislus, tai oho koks įspūdis! Kunigo ir sodyba buvo labai graži, gausybė augalų, net ir tai man tapo pavyzdžiu, čia atsikraustęs tempiau akmenis ir formavau gėlynus, panašius į žavėjusius vaikystėje“, – pasakojo V.Dagelis.
Dažnas lankymasis bažnyčioje nepatiko mokyklos direktoriui, mokytojos V.Dageliui vis žadėjo sugadinti vidurkį, mamą ir močiutę ne kartą kvietė į apylinkę pasiaiškinti.
Kad būtų mažiau problemų, V.Dagelis po aštuonių klasių išėjo į proftechnikos mokyklą.
Jau dirbant fabrike jauną vyrą vis graužė mintis, kad esąs ne savo rogėse, daro ne tai, ką reikėtų daryti.
„Galvojau, gyvenimas šitoks trumpas, negi jis taip ir prabėgs kalant tarai padėklus?“ – anuometę būseną prisiminė Pabiržės klebonas.
Kartą grįžus į Naujamiestį kunigas J.Jurgaitis jam primygtinai pasiūlė galvoti apie mokslus seminarijoje. Ir dėdė ne kartą buvo sakęs, kad tokiam lėtam tik į kunigus eiti.
Anksčiau V.Dagelis buvo tylūnas, jautė scenos baimę ir nė už ką nebūtų prakalbęs prieš minią. Dabar gi klebonas šneka greitakalbe, su žmonėmis lengvai užmezga ryšį, trykšta energija ir visokiais sumanymais.
„Dievas daro stebuklus, viską apvertė“, – šypsosi jis.
Prie bažnyčios pastatė knygų namelį
Viena iš naujausių V.Dagelio iniciatyva prie bažnyčios išdygusių įdomybių – knygų namelis.
Prieš kurį laiką jis spaudoje perskaitė, kad Vilniuje atidarytos visą parą atviros ir kiekvienam prieinamos miniatiūrinės bibliotekėlės. Pastatomas mažas namelis su įstiklintomis durelėmis, viduje įtaisytos lentynos. Durys neužrakinamos. Namelį knygomis pripildo kas tik nori, kas turi atliekamų spaudinių. Naudotis knygomis taip pat gali kas nori.
Klebonas susirado merginą, kurios iniciatyva sostinėje buvo pastatytos mažosios bibliotekėlės, susižinojo knygų namelio steigimo taisykles ir žmonių prusinimo stotelę įkūrė prie bažnyčios.
Specialią knygų namelį žyminčią lentelę iš JAV parsiuntė merginos tėvas, jis sumokėjo ir privalomus registracijos mokesčius.
Šios sparčiai po pasaulį ėmusios plisti idėjos autorius buvo amerikietis mokytojas Todas Bolas Hudsonas iš Viskonsino valstijos. Pirmąjį knygų namelį, vėliau pavadintą „Little free library“ (maža atvira biblioteka) jis pastatė savo kieme prie pašto dėžutės. Pasisekimas buvo didžiulis, kaimynai, o netrukus ir kiti žmonės biblioteka ėmė intensyviai naudotis. Vėliau mokytojas sukonstravo ir daugiau knygų namelių, jo idėja virto įkvepiančiu socialiniu projektu ir paplito po įvairias šalis.
Kiekvienas knygų namelis turi „Little free libraty“ lentelę su registracijos numeriu. Šiuo metu pasaulyje jau veikia 32 tūkstančiai tokių bibliotekėlių.
Pavasarį Pabiržėje pastatytas knygų namelis yra įtrauktas į pasaulinį tinklą, jis užregistruotas 23664-uoju numeriu.
Klebonui rūpi ir mada
„Žmonėms pasakyta skaityt“, – juokiasi klebonas.
Kartais lentynėlės būna pustuštės, o paskui, žiūrėk, ir vėl prisipildo. Vasarą čia buvo padėta retenybė – 1962 metų leidimo žurnalai „Geniukas“. Žmonės dalijasi romanais, biografinėmis knygomis, techniniais žinynais, vaistų ruošimo vadovais ir kitokia literatūra.
Pats klebonas irgi dažnokai praveria knygų namelio duris, pasmalsauja, kas guli lentynose, jas papildo savo knygomis.
V.Dagelį domina įvairiausia literatūra. Paklaustas, ką šiuo metu skaito, jis atneša naujausią mados istoriko Aleksandro Vasiljevo knygą „Šiandien esu madingas“.
Nuvilia žmonių tamsumas
V.Dagelis gyvena ne vienas, jam draugiją palaiko juoda lyg smala trumpaplaukė Bagyra. Septynerių metų katė draugiškai sutinka
kiekvieną klebono svečią, leidžiasi glostoma, nutipena ir iki bažnyčios.
Kleboną kartais stebina žmonių įsikibimas į senutėlius prietarus, kad juoda katė neša bėdą.
Kartą bažnyčios apžiūrėti užsuko turistai. Jiems išeinant prisistatė Bagyra. Žmonės net aiktelėjo, ėmė šnabždėtis, kad dabar tai jau nesiseks, kaipgi reiks iš bažnyčios šventoriaus išsikrapštyti, kad juočkė skersai kelio neperbėgtų.
„Sakau jiems: čia mano katė, klebono name gyvena. Tada pragydo saldžiai – oi, kokia graži katytė“, – žmonių dviveidiškumu bodisi V.Dagelis.
Kitas susidūrimas su prietaringaisiais Bagyrai baigėsi liūdniau. Tą kartą V.Dagelis sutuokė porą, o po ceremonijos jaunavedžiai su svita dar liko fotografuotis šventoriuje. Katė, kaip įprasta, atskuodė padraugauti su linksma kompanija. Nuotaka, pamačiusi juodą murklę, ėmė klykti, kad štai nelaimė tiesiai į ją bėga. Dar pamergės ir svočia prisidėjo, o tada vyrai šoko į medžioklę, sučiupo vargšą gyvuliuką ir sviedė per akmens mūro tvorą.
Pergąsdintas ir sužeistas gyvūnėlis net šeimininkui penkias paras nesirodė, o paskui dar ilgai šalinosi žmonių.
