Vietoj sudeginto kluono iškilo koplyčia
Savo kūrinius ne dešimtimis, o šimtais skaičiuojantis skulptorius atviras – menininko pašaukimas buvo toks stiprus, kad teko keisti profesiją. „Drožinėti pradėjau nuo 78-ųjų praėjusio amžiaus metų“, – kalbėjo J.Jakštas ir šyptelėjęs pridūrė, kad toks pasakymas nuskambėjo labai poetiškai.
„Mečiau statybininko karjerą ir ėmiausi dailės, nes mane ten šaukė... Pakeičiau profesiją. Mano sodyba tokia atsirado ne iš karto. Kai Lietuvoje prasidėjo atgimimo laikotarpis, nauji politikos virsmai, prasidėjo ir mano kūrybiniai darbai“, – kalbėjo skulptorius.
Koplyčios atsiradimo sodyboje istorija tikrai nepaprasta: „Kadangi man už Sąjūdžio veiklą buvo keršijama, tai ir viena iš piktadarysčių buvo kluono padegimas. Velnias bijo kryžiaus, tai vietoj sudegusio kluono ėmiausi statyti koplyčią“, – pasakojo kūrėjas. Prie tikslo buvo einama žingsnis po žingsnio – medinėmis skulptūromis įamžintas krikščionybės 600 metų jubiliejus, popiežiaus atvykimas į Lietuvą.
J.Jakštas pasakojo, kad iš pat pradžių koplyčios statyti neketinęs: „2000-aisiais juk minėjome Išganytojo jubiliejų, ši data man buvo labai svarbi ir labai jaudino, nes juk Lietuvoje niekas per daug tuo nesidomėjo. Taip susiklostė, kad dideles skulptūras reikėjo kaip nors komponuoti, tad teko statyti pastogę, ir taip atsirado koplyčia. Dabar daugelis mano darbų įkurdinti ten.“
Skulptorius savo darbais įamžino ne vieną reikšmingą datą, neliko pamirštas ir Lietuvos tūkstantmetis, bet daugiausia darbų vienijanti tema yra tremties laikotarpis. „Savo šventove noriu pagerbti politinių kalinių, tremtinių ir partizanų atminimą, jų žygdarbius. Noriu įprasminti jų auką. Juk šie žmonės atnešė Lietuvai laisvę“, – kalbėjo J. Jakštas, savo sodyboje su bendraminčiais kasmet minintis Birželio 14-ąją.
Tik per plauką išsigelbėjo nuo tremties
„Laisvės, nepriklausomybės, meilės Dievui ir Lietuvai idėjos šiandien domina nedaugelį. Dabar žmonės nori, kad radijas ir televizija juos linksmintų, jiems terūpi šokiai, dainos. Žinoma, atvyksta į mano sodybą gimnazistų, studentų, bet labai laukiu lankytojų iš įvairių partizanų atminimą puoselėjančių organizacijų. Tokių lankytojų, kurie ieško pramogų ar nori užsakyti kokius išskirtinius medžio baldus, tikisi tam tikro blizgesio, netrūksta“, – kalbėjo skulptorius.
Paklaustas, ar jo paties šeimą tremtis palietė tiesiogiai, pašnekovas papasakojo knygos puslapių vertą istoriją: „Taip, mūsų šeima buvo tremiamųjų sąrašuose, bet ją išgelbėjo mano mamos draugė, dirbusi valsčiaus pirmininko sekretore. Tai buvo rusė, priklausiusi partijai, bet ji buvo labai artima mamos draugė ir likus dviem dienoms iki paskutinio trėmimo, ji mamą išbraukė iš sąrašo. Taip mes, septyni vaikai, likome Lietuvoje. Tuomet man buvo vos 10 metų.“
J.Jakšto teigimu, nors pavyko likti Lietuvoje, visoje jo gyvenimo kūryboje tremties tema atsikartoja. „Mano širdies šauksmas – savo darbais išreikšti meilę Dievui ir Lietuvai“, – apie pašaukimą kurti tėvynei kalbėjo skulptorius.
Linki dvasinės sveikatos
Ar šių dienų jaunoji karta nėra užmiršusi šio skaudaus istorinio laikotarpio? „Užmiršo ir mūsų praeitimi nesidomi. Jaunoji karta yra pasiklydusi vertybėse, jų sąmonė užvaldyta kosmopolitiškų idėjų. Žinoma, kartais sutinku tikrai motyvuotų studentų, kurie moka sustoti ir susimąstyti“, – sakė J.Jakštas..
Savo sodyboje įrengtose dirbtuvėse skulptorius darbuojasi visus metus, ir nei šalčiai nei žvarba nuo darbo jo neatitraukia. „Esu toks žemės kirminas, kad turiu nuolat ką nors graužti... Kalbu ne tik apie darbą su medžiu – norėčiau ir tapyba užsiimti, ir grafika, bet gyvenimas priverčia daryti tik tuos darbus, kurie turėtų kokios nors meninės vertės“, – sakė skulptorius.
Paklaustas, ko palinkėtų tautiečiams Kalėdų proga, J.Jakštas sakė: „Linkiu dvasinės stiprybės ir nepasiklysti šių dienų triukšme, daugiau meilės savo šaliai, linkiu nepasiduoti pinigo vergovei, kurią nuolat bruka tas kitas pasaulis. Norėčiau, kad žmonės skaitytų savo istoriją ir puoselėtų tautiškumą, saugotų protėvių palikimą.“
Anot menininko, jauni žmonės neturėtų pamiršti Maironio, Adomo Mickevičiaus eilių. „Tegul paskaito Vinco Kudirkos ar Juozo Tumo-Vaižganto kūrybą, o tai dabar tik mobiliųjų telefonų mygtukus maigo ir joks pasaulis jiems neegzistuoja. Tad labai linkiu fizinės ir ypač dvasinės sveikatos“, – kalbėjo J.Jakštas.
