Mirtis ir dovana – kaip jos susijusios? Atsakymą į šį klausimą pateikia klaipėdiečiai Antanas ir Daiva Steponavičiai.
Daivos brolis kalėjo už tėvo nužudymą, į laisvę turėjo išeiti po dešimties metų, tačiau buvo žiauriai nužudytas kito kalinio.
Tačiau dėl sesers ir svainio pastangų vyro žūtis nebuvo beprasmė – jo organai išgelbėjo dviejų žmonių gyvybę, dar dviem suteikė geresnę sveikatą.
Tėvo nužudymas prieš pusketvirtų metų sunkiai prislėgė klaipėdiečio sąžinę.
Nuo vyro, kuris buvo įkalintas 15 metų, nusisuko kone visa giminė. Į laisvę klaipėdietis taip ir nebegrįžo – kalėjime jį nužudė kartu dirbęs kitas kalinys.
Iš visų artimųjų tiktai A. ir D.Steponavičiai nenusigręžė nuo Marijampolės pataisos namuose kalinčio giminaičio.
Uostamiestyje gyvenanti šeima kas pusę metų aplankydavo Donatą (tikras vardas ir pavardė redakcijai žinomi. – Red.), atveždavo daiktų, drabužių, pinigų.
Paskutinį kartą A.Steponavičius žmonos brolį matė likus mėnesiui iki mirties.
„Per paskutinį pasimatymą jis padovanojo man kryželį, kurį pats išpjovė iš metalo“, – dirbinį rodė Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčios zakristijonas.
Jis tiki, kad paaukoti organai padės išpirkti mirusiojo nuodėmes.
Smegenys buvo mirusios
Vieną vakarą bažnyčioje ruošdamasis mišioms A.Steponavičius išgirdo garsų žmonos verksmą. Buvo likusi valanda iki pamaldų.
„Smegenys mirusios. Gal sutiktumėte padovanoti organus?“ – telefono ragelyje žinią apie brolio mirtį išgirdo D.Steponavičienė.
„Buvo šokas. Apėmė neviltis. Negalėjau patikėti, kad brolis mirė“, – prisiminė velionio sesuo.
Šeima iš karto sutiko dovanoti organus.
Donorystės idėją Steponavičiai palaiko jau seniai.
Tiek Antanas, tiek Daiva patys yra donorai – prieš keletą metų pasirašė sutikimą, kad mirus jų organai būtų persodinti kitiems.
„Bažnyčioje vyko akcija, buvo atvažiavęs autobusas, tuomet ir pasirašėme dokumentus.
Abu turime donoro korteles. Nežinia, kada mums patiems gali prireikti organų“, – sakė A.Steponavičius.
Jis ragino ir kitus į panašią situaciją patekusius žmones nebijoti: „Dievas atlygins šimteriopai.“
Užplūdo abejonės
Prieš atjungiant kalinio gyvybę palaikančius aparatus šeima turėjo pasirašyti donorystės dokumentus.
Be to, norėjo pamatyti artimąjį ir atsisveikinti.
Reikėjo skubėti – medikai perspėjo, kad iki kitos dienos ryto kūnas gali neatlaikyti.
Klaipėdiečiai – tėvai su sūnumi Kazimieru – paskutiniu autobusu išskubėjo į Kauną.
Laukė ilga atsisveikinimo, dokumentų tvarkymo ir kelionių naktis.
Dar ruošiantis kelionei A.Steponavičių apniko nerimas – ar teisingai pasielgė, kad sutiko dovanoti organus.
Jį drąsino kunigas: „Bažnyčioje prasideda Gailestingumo metai. Šis geras darbas gali atpirkti daugelį Donato nusikaltimų ir nuodėmių. Po mirties jam bus lengviau.“
Pažįstama medikė patvirtino, kad mirus smegenims žmogaus nebėra: „Normalu, kad tokiu atveju klausiama artimųjų dėl organų donorystės.“
Galiausiai vyro abejones nugalėjo noras, kad artimojo dalelė toliau gyventų kitame žmoguje.
„Tai yra didžiausias artimo meilės įrodymas“, – įsitikinęs zakristijonas.
Jis norėtų sutikti organus priėmusius žmones.
„Bet kaip bus, taip bus“, – ištarė A.Steponavičius.
Pasitiko autobusų stotyje
Autobusų stotyje šeimą pasitiko Kauno klinikų darbuotojai. Jie nugabeno ir parodė prie aparatų prijungtą artimąjį.
„Buvo dar šiltas“, – prisiminė A.Steponavičius.
„Kai priėjau prie brolio, pamačiau, kaip jis iškankintas. Išsirėkiau. Vėliau pajutau meilę broliui, nusiraminau. Meldžiuosi už jį“, – pasakojo D.Steponavičienė.
Atsisveikinusi su broliu sesuo pasirašė sutikimą aukoti jo organus. Gydytojai paklausė artimųjų, koks buvo Donato gyvenimo būdas.
„Papasakojome, kad jis daug sportuodavo. Dar iki pataisos namų kone 10 metų užsiėmė kūno rengyba“, – sakė A.Steponavičius.
Vėliau paaiškėjo, kad net keturi vyro organai yra tinkami persodinti.
Mirė per buitinį konfliktą
Prieš vidurnaktį atsisveikinusi su Donatu sesers šeima grįžo į Klaipėdą.
Tą pačią naktį organai buvo išimti ir paruošti persodinti. Steponavičiai giminaičio kūną atgavo tik po kelių dienų, kai teismo ekspertai atliko skrodimą.
Marijampolės pataisos namuose vyrą mirtinai sužalojo kitas jo būryje įkalintas nuteistasis.
Būryje iš viso kalėjo per 60 žmonių. Donatas mirė dėl stipraus sumušimo. Dėl jo nužudymo buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas.
„Jis buvo sumuštas per buitinį konfliktą. Jie buvo dviese. Donatas buvo siuvėjas, o jo skriaudikas – kirpėjas“, – pasakojo A.Steponavičius.
Keistas sutapimas – Donatas buvo įkalintas dėl tokio pat nusikaltimo, nuo kokio ir pats mirė.
Tėvas mirė nuo sūnaus smūgių
Į pataisos namus Donatas pateko po tėvo nužudymo.
Abu vyrai nevengdavo alkoholio. Donatas buvo smarkiai prasiskolinęs, namus nuolat lankydavo antstoliai.
Iš pradžių tėvas mokėdavo sūnaus skolas, tačiau vėliau liovėsi. Namuose nuolat įsiplieksdavo barnių.
Kartą sūnus stipriai sumušė tėvą. A.Steponavičius svainio byloje perskaitė, kad po smarkaus sumušimo tėvas pats atsisakė greitosios pagalbos automobiliu vykti į ligoninę.
„Aš nevažiuosiu, man nieko nėra“, – ištarė sumuštas vyras.
Tą vakarą jis dar bendravo su žmona bei dukters šeima. Tik kitą dieną žmona su dukterimi pastebėjo, kad tėvas nebejuda – jis buvo miręs.
Sesuo neišsižadėjo brolio
Po tėvo nužudymo nuo Donato nusisuko visa giminė, išskyrus sesers šeimą. „Atleidome. Bendraudavome, lyg nieko nebūtų nutikę. Nebuvo jokios neapykantos“, – sakė A.Steponavičius.
Jis lygiai taip pat kalba ir apie Donato žudiką.
„Kaip atleidome Donatui, taip ir jam atleidžiame. Svarbiausia – kad tas žmogus atgailautų. Jam dar yra laiko – jis dar gali išmelsti sau ir kitam amžinybę. Jis turi galimybę atitaisyti savo klaidas“, – įsitikinęs zakristijonas.
Vyras tiki, kad visi žmonės – kad ir kokie būtų jų darbai – turi ir gėrio.
A.Steponavičius Donatui dėkingas už tai, kad jis sutiko būti sūnaus krikšto tėvu: „Labai mylėjo mano sūnų. Siūdavo drabužius žmonai ir man. Yra man striukę pasiuvęs.“
Atlikdamas bausmę jis nuolat lankydavosi pataisos namų koplyčioje: eidavo išpažinties, melsdavosi, planavo ateitį laisvėje.
Ir išeidami iš gyvenimo gali padaryti gera
Audronė Būziuvienė
Nacionalinio transplantacijos biuro direktoriaus pavaduotoja
„Už grotų atsidūrę nuteistieji neretai būna izoliuoti, jų ryšys su šeimomis nutrūksta.
Šiuo atveju labai smagu, kad pavyko artimuosius surasti, su jais pakalbėti ir kad jie pritarė donorystei.
Visa ši istorija labai simboliška prieš Kalėdas – žmogaus darbai nebuvo geri, bet artimieji nusprendė išpirkti jo kaltes ir visuomenei parodyti, kad net ir skaudžių klaidų gyvenime daręs asmuo, išeidamas iš šio pasaulio, gali padaryti gera.
Didžiulė pagarba ir padėka visoms šeimoms, kurios netekties valandą nugalėjo liūdesį, skausmą ir priėmė sprendimą gelbėti kitų žmonių gyvybę.
Lietuvoje per metus būna daugiau kaip 100 žmonių, kurių organai po tragiškų įvykių tinkami persodinti. Sutikimą aukoti organus duoda kas antro tokio velionio artimieji.
Smegenų mirtis reiškia žmogaus mirtį, o aparatai tik palaiko organų gyvybę. Tuomet gydytojai skambina šeimos nariams ir kviečia juos sutikti su donoryste. Aukoti savo organus gali apsispręsti ir pats žmogus dar būdamas gyvas.“
