Ir ne tik jo dainos, kurias choru traukė sausakimša „Siemens“ arena. Prieš pristatydamas vieną savo kūrinių Marijonas paragino, artėjant naujiesiems metams, nespėlioti, kokie jie gali būti, atsigręžti į praėjusius. Ir pripažinti sau, kad jie buvo tikrai geri.
Geri jau vien tuo, kad į klausimą „Kaip sekasi?“ vis rečiau išgirsdavom tą iki koktumo nusibodusį „Po truputį“. Vietoj to vis dažniau nuskambėdavo „Ačiū, sekasi gerai“. Kartais tikrai nuoširdžiai džiaugiantis sėkme, o kartais lygiai taip pat nuoširdžiai norint apsaugoti menkai pažįstamą žmogų nuo savo bėdų litanijos.
Geri jie buvo ir tuo, kad, nepaisant visų pasaulio antraščių ant mūsų metamų stichinių ar žmogaus sukurtų katastrofų, dar niekad tokia didžiulė žmonijos dalis nepersikėlė iš skurdo ir bado į santykinai saugią pajamų zoną. Ir tai liudija labiausiai emocijoms nepasiduodantis mokslas – statistika. Oponentai prikišamai nurodytų, kad turtingesni dar labiau praturtėjo, o vargšai dar labiau nuskurdo. Tačiau skaičiai rodo ir tai, kad šimtai milijonų žmonių visame pasaulyje kasmet kraustosi į vidurinės klasės prieglobstį. Tie patys oponentai bakstelėtų į terorizmą, nesibaigiančius lokalinius konfliktus, globalinės priešpriešos riziką, tačiau jie, matyt, pamiršta, kad visa žmonijos istorija yra nesibaigiančių karų istorija.
Geri jie buvo ir tuo, kad pagaliau pas mus ėmė vis labiau atkusti viešasis diskursas. Idėjomis ir vertybėmis imama fechtuotis tiek portaluose, tiek spaudoje, diskutuojama ir ginčijamasi, kartais netgi įnirtingai, ne tik dėl politinių nuorūkų, bet ir dėl pamatinių dalykų, o tai, kas anksčiau buvo vien sausos akademinės minties prerogatyva, nebebijo šiek tiek papopsinti savo drabužio ir keliauti į plačiąsias mases. Nepaisant snobiško tų pačių akademikų burbėjimo apie idėjų trivializavimą, kuriam norisi atitarti – bet kokia diskusija yra geriau nei tiesiog kalbėjimosi nebuvimas.
Geri jie buvo tiems, kurie vis gausiau ėmė jungtis prie savanorystės akcijų, ir tiems, kurie galėjo pasinaudoti jų vaisiais. Ir nori nenori negali nepastebėti tiesioginės šios pažangos sąsajos su tikrosios prabangos atsiradimu. Gražu, aišku, tikėtis dvasingumo ir atjautos iš bet kokio žmogaus, tačiau daug logiškiau tokių dalykų laukti tada, kai šis žmogus jau yra apsirūpinęs materialiniais dalykais ir gali skirti vis daugiau savo laiko tam, ko už jokius pinigus nenusipirksi, – laimės jausmui, kuris apima padėjus kitam.
Geri jie buvo ir todėl, kad vis labiau išmokome džiaugtis pasiektais dalykais, kartu aiškiai matydami, kas dar nepadaryta. Jeigu anksčiau nuolat įsivarydavome į keblią Prokrusto lovą – džiaugiesi padėtimi, vadinasi, užsimerki prieš trūkumus, matai trūkumus, vadinasi, nemoki džiaugtis – dabar pamažu vis aiškiau matome, kad abu šie dalykai visiškai neprieštarauja vienas kitam. Atvirkščiai, jie natūraliai vienas kitą papildo. Ir kuo aiškiau mes regime neišspręstas problemas, tuo daugiau džiaugsmo suteikia bent vienas įveiktas klausimas.
Geri jie buvo ir tuo, kad kiekvienas apie save sužinojome daug nauja. Bendraudami, gilindamiesi, tiesiog stebėdami dar sykį įsitikinome, kad ne tik mus supantis pasaulis yra paruošęs ištisą lobyną paslapčių, kurių ilgai užteks mokslo vyrams. Tiek pat ir mes patys vis dar galime nustebinti pačius save, atrasdami visiškai netikėtus talentus, sugebėjimą atjausti ir padėti. O kad jie eina koja kojon su kitais, ne tokiais maloniais atradimais, suvokimu, kad nuo dažno iš mūsų nuplėšus civilizacijos luobelę galime to nepajusdami nusmukti į primityvius instinktus, – tai ne mažiau vertinga. Padeda suvokti, kad kiekvienas pasiekimas yra tvarus tol, kol mes suvokiame jo trapumą.
Pagaliau jie geri buvo vien tuo, kad mes juos gyvenome ir nugyvenome. Ir jei galėsime konstatuoti tą patį faktą kitąmet, artėjant sausio pirmajai, jau ir to užteks. Todėl, grįžtant prie to, kuo pradėjau: „Pasveikinkit vieni kitus. Juk tai daryti šitaip lengva.“
