– Gal prezidentei iš trečio karto pavyko parinkti labai tinkamą generalinį prokurorą, todėl Seimas ir pritarė E.Pašilio kandidatūrai? – „Lietuvos rytas“ pasiteiravo politologo, ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto lektoriaus Vincento Vobolevičiaus.
– Nors visi trys kandidatai į generalinius prokurorus – teisėjai, skirtumų tarp jų, žinoma, yra. Tačiau negalima tvirtinti, kad ankstesni du buvo niekam tikę, o trečiasis jau idealus. Jo sėkmės šaknys slypi kitur.
Gal įtakos turėjo Kalėdų dvasia ir parlamentarai atleido prezidentei nuodėmę – karingą retoriką parenkant generalinį prokurorą, o gal šįkart ir šalies vadovė kyštelėjo Seimui alyvų šakelę, labiau tardamasi dėl pasirinkto kandidato.
Vis dėlto tuo labai abejoju, nes politikai gyvena ne švenčių, o rinkimų ritmu.
Tvirtindami generalinį prokurorą parlamentarai galvojo, kokią įtaką tai turės renkant Seimą.
Pusmetį jie stumdėsi su prezidente, nes norėjo susilpninti jos balsą, kai kitų metų pabaigoje bus sudaroma nauja valdančioji koalicija.
Seimo nariai nepamiršo, kaip 2012 metais šalies vadovė šokdino koaliciją būrusias partijas ir egzaminavo jų parinktus kandidatus į ministrus.
Daugiausia D.Grybauskaitės kritikos sulaukusi Darbo partija per šią Seimo kadenciją gerokai susilpnėjo, bet socialdemokratai išliko populiarūs ir gali sulaukti naujų prezidentės niuksų.
Atrodo, kad Seimui tvirtinant generalinį prokurorą socialdemokratai ėmėsi strateginės viešųjų ryšių akcijos, siekdami sumažinti prezidentės įtaką, kuri grindžiama pirmiausia jos populiarumu.
Du kartus atmesdami šalies vadovės parinktus kandidatus parlamentarai pasiuntė visuomenei žinią, kad D.Grybauskaitė nėra visagalė ir susitelkęs Seimas gali labai smarkiai suvaržyti jos veiksmų laisvę.
Geležinės Ledi įvaizdis daliai rinkėjų sudaro įspūdį, kad partijos nori nenori turi paklusti prezidentei.
Kai šalies vadovės reitingai labai aukšti, ji gali primesti savo valią partijoms, aiškindama žmonėms, kad jos daro nesąmones. Netvirtinant generalinio prokuroro siekta parodyti, kad prezidentė privalo tartis su partijomis.
– Tuomet kodėl Seimas nepanoro atmesti ir trečio prezidentės kandidato, taip dar labiau pabrėždamas jos galių ribotumą?
– Tai galėjo atsigręžti prieš pačius parlamentarus. Juk jie nesako, kad kovodami su prezidente demonstruoja savo galią, o aiškina, jog ji parenka niekam tikusius kandidatus. Du kartus taip galima veikti, bet trečią sykį jau atrodytų, kad valdančioji dauguma išsidirbinėja.
Vengdami pasirodyti kenkiantys Lietuvos teisėsaugai, Seimo nariai paskelbė, kad prezidentė pagaliau sugebėjo rasti tinkamą Generalinės prokuratūros vadovą, juo labiau kad svarbiausias tikslas jau pasiektas – šalies vadovė buvo pašokdinta du kartus.
– Gal todėl prezidentės populiarumas pastaruoju metu sumenko?
– Neabejoju, kad ima pasiteisinti socialdemokratų strategija, leidžianti parodyti, kad jei jiems ne viską, ką žada, pavyksta ištesėti, kalti ne tik jie, bet ir jiems trukdanti prezidentė.
Prisidėjo ir keli kiti prezidentės slystelėjimai: pareigūnų kritika dėl perteklinės jėgos naudojimo, nenuosekli pozicija dėl migrantų – iš pradžių pritarė jų kvotoms, vėliau, reaguodama į visuomenės nuotaikas, ėmė aiškinti, kad reikia mažinti jiems teikiamą paramą.
– Tad kas daugiausia laimėjo kare dėl generalinio prokuroro?
– Pirmiausia daugiau nebus tąsomasi dėl šio pareigūno, todėl laimėjo Lietuva. Prokuratūrai reikia nuolatinio vadovo, o E.Pašilis, atrodo, sugebės eiti šias pareigas.
Generalinis prokuroras paskirtas, todėl, formaliai vertinant, mūšį galiausiai laimėjo prezidentė, bet, žvelgiant strategiškai, daugiau naudos išpešė valdančioji koalicija.
Tai kartu pamoka visiems politikams, kad reikia labai atsargiai remtis žmonių parama. Viešoji nuomonė – itin įnoringa panelė, meilė labai greitai gali virsti pykčiu.
Lietuvoje svarbiausias prezidento galių šaltinis – viešoji nuomonė, todėl neišvengiamai šias pareigas einančiam politikui tenka svarstyti, ką apie jo veiksmus pamanys žmonės, ir galbūt kartais nesielgti taip, kaip pačiam norėtųsi, vengiant suerzinti visuomenę.
Tai stumia į populizmą, varžo politiko laisvę veikti vadovaujantis asmeniniais įsitikinimais, bet leidžia išsaugoti populiarumą ir kartu galimybę tarti svarų žodį, kai reikia spręsti esminius klausimus, pavyzdžiui, sudarant Vyriausybę.
