Bent kartą per metus galima pasižiūrėti ir optimistiškai į savo ateitį.
Tokio tikrumo dėl Lietuvos ateities, net tolimos, nebuvo nė vieną
praėjusį šimtmetį. Sėkmingai panaudoti istoriniai šansai dažnai tęsiasi
labai ilgai.
Maždaug prieš penkerius metus buvo madinga intelektualiai klausti – jau
yra Lietuvos valstybė ar dar nėra. Mankštintis intelektualinėse
diskusijose naudinga, tačiau nepaisant visų, net ir pagrįstų abejonių,
Lietuvos valstybė yra reali, tikrų tikriausia ir per visą savo
istorijos laikotarpį pati saugiausia.
Žinoma, tai nereiškia, kad iš neprognozuojamų tarptautinių santykių
susitelkę grėsmių debesys niekada nebenusileis ant mūsų. Gali tekti ir
su šautuvėliais pabėgioti. Tačiau dar kartą kam nors okupuoti mūsų
valstybę nebėra jokių šansų.
Visos Lietuvos valdžios, kad ir kokios keistos sudėties, jautė ir
tebejaučia geopolitinį pulsą ir faktiškai, nors ir su pertraukomis,
nevėluoja priimti strateginių sprendimų.
Nors reitinguose ir nemėgstamas, Seimas vis dėlto niekada nepavirto
seimeliu. Didžiųjų sprendimų svarba kažkokiu būdu pasiekia net tuos
tariamus politikus, kurie nuo pirmosios jų išrinkimo į Seimą dienos
nesidomi nei užsienio, nei vidaus politika.
Pastaruosius dvejus metus Lietuva gyveno su strateginių sprendimų
ženklu. Visus juos sieja saugumo politika. Euro įvedimas nėra vien
ekonominis žingsnis. Už jo šmėžuoja ateities vizijos kontūrai.
Lietuva
renkasi euro zonos valstybių grupę, kuri, laikui bėgant, telksis ir į
aiškesnį politinį vienetą. Tai kartu ir kokybiškai kitokia išorinių
sienų apsauga, ir galbūt papildomos karinės pajėgos.
2015 metams reikia priskirti finišo tiesiąją į energetinę
nepriklausomybę. Žinoma, tiek dėl SGD terminalo, tiek dėl elektros tilto
dar laukia daug komplikacijų, bet strategiškai kelio atgal nebėra.
Komplikacijos nebūtinai yra susijusios tik su blogu kaimynu. Išmanūs
Lietuvos politikai patys sau sėkmingai statosi barjerus. Jeigu ne
vidinės politinės intrigos prieš prezidentą V.Adamkų, nauja atominė
elektrinė jau stovėtų.
2015 metais aiškiai pajutome, kad turime ne popierinę, o nuosekliai
apginkluojamą kariuomenę. Šauktiniai ar profesionalai – antraeilis
klausimas.
Iš pradžių J.Olekas atrodė kaip antrasis užsienio reikalų
ministras. Dabar karinius reikalus gliaudo kaip riešutus. Saugumo ir
gynybos politikoje socialdemokratai lenkia visas kitas partijas. Žinoma,
jeigu ne karas Ukrainoje, ir toliau visi, pradedant NATO, miegotų
letargo miegu.
Šiuo požiūriu teigiamas prezidentės D.Grybauskaitės vaidmuo.
Neturėdamas, ką veikti, ne kartą esu pagalvojęs – o kaip būtų, jei
valstybei vadovautų koks nors Le Pen sekėjas ir antiamerikietis. Ir
kažin ar dar eurą turėtume.
Išsikapsčiusi iš energetinės izoliacijos, pasirinkusi teisingą gynybos
politiką, apkarpydama ekonominius ir visokius kitokius priklausomybės
ryšius, Lietuva tolsta nuo Rusijos ir pirmą kartą gali pradėti suktis
visiškai kitoje orbitoje.
Kokie iššūkiai laukia naujoje erdvėje ir ką konkrečiau galima
prognozuoti 2016 metais?
Pirmiausia paaiškės, kuria linkme suka JAV ir Rusijos santykiai.
Dabartinė situacija ilgai tęstis nebegali. Maskva jau nebeslepia, kad
nesustabdomai krentant naftos kainoms ekonominė situacija darosi
tragiška. Bet JAV neketina varyti Rusijos į kampą. Modus vivendi bus
rastas, tik nežinia kokia kaina ir kieno sąskaita. Lietuvai gali tekti
ne kartą užgniaužti nepasitenkinimą ir protingai patylėti.
Šiais metais galutinai paaiškės Ukrainos likimas. Lietuvai, Maidano
krikšto motinai, tai ypač svarbu. JAV spaudžia Ukrainos valdžią į
federalizaciją, Kijevas nenori, bet atvirai to nesako. Rusijai Ukrainos
federalizacija taip pat naudinga.
Dar labiau pablogės Ukrainos ekonominiai santykiai su
Rusija. Bet ar jie tiek pat pagerės su Vakarais, neaišku. Žadėtos, bet
neįvykusios reformos, krintantys Ukrainos vadovų reitingai, visam
pasauliui demonstruojamos politikų vidinės rietenos nieko gero nežada.
Kijevas, nepaisydamas racionalių vakarietiškų patarimų „užgulti“
reformas, gali imtis desperatiškų veiksmų prieš Rusijos užgrobtus
rajonus. Lietuvai bus nelengva surasti teisingą poziciją.
Dar vienas naujas išbandymas mūsų užsienio politikai – dabartinė
Lenkijos valdžia. Vos tik pirmieji laimėjusių rinkimus dešiniųjų
žingsniai, o jau negatyvūs vertinimai iš Briuselio, masinės protesto
demonstracijos ir gąsdinančios L.Walęsos pranašystės. Ko gero, net
Maskva tokios dovanos nesitikėjo.
Kol iki galo neaišku, kas naujoje Lenkijos valdžioje yra kas, kas
priekyje, o kas už nugaros, kokie tikslai ir užmojai, geriau patylėti.
Lietuvos politikai bei politologai tai ir daro. Bet vis tiek ateis
metas kalbėti, o gal ir sprendimus priimti.
Aišku tik viena – padaryta milžiniška klaida delsiant teigiamai spręsti
W raidės pseudoproblemą. Dabar tai gali tekti daryti labai bjauriomis
sąlygomis.
Vis labiau stebina Lietuvos, Latvijos, Estijos energetinė „vienybė“.
Kiek tariasi, tiek tuščiai.
Galima išvardyti daug kitų Lietuvos problemų pasaulyje, bet nė dėl
vienos iš jų nebesusidursime su egzistenciniu klausimu – būti ar
nebūti.