Bent kartą per metus galima pasižiūrėti ir optimistiškai į savo ateitį. Tokio tikrumo dėl Lietuvos ateities, net tolimos, nebuvo nė vieną praėjusį šimtmetį. Sėkmingai panaudoti istoriniai šansai dažnai tęsiasi labai ilgai.
Maždaug prieš penkerius metus buvo madinga intelektualiai klausti – jau yra Lietuvos valstybė ar dar nėra. Mankštintis intelektualinėse diskusijose naudinga, tačiau nepaisant visų, net ir pagrįstų abejonių, Lietuvos valstybė yra reali, tikrų tikriausia ir per visą savo istorijos laikotarpį pati saugiausia.
Žinoma, tai nereiškia, kad iš neprognozuojamų tarptautinių santykių susitelkę grėsmių debesys niekada nebenusileis ant mūsų. Gali tekti ir su šautuvėliais pabėgioti. Tačiau dar kartą kam nors okupuoti mūsų valstybę nebėra jokių šansų.
Visos Lietuvos valdžios, kad ir kokios keistos sudėties, jautė ir tebejaučia geopolitinį pulsą ir faktiškai, nors ir su pertraukomis, nevėluoja priimti strateginių sprendimų.
Nors reitinguose ir nemėgstamas, Seimas vis dėlto niekada nepavirto seimeliu. Didžiųjų sprendimų svarba kažkokiu būdu pasiekia net tuos tariamus politikus, kurie nuo pirmosios jų išrinkimo į Seimą dienos nesidomi nei užsienio, nei vidaus politika.
Pastaruosius dvejus metus Lietuva gyveno su strateginių sprendimų ženklu. Visus juos sieja saugumo politika. Euro įvedimas nėra vien ekonominis žingsnis. Už jo šmėžuoja ateities vizijos kontūrai.
Lietuva renkasi euro zonos valstybių grupę, kuri, laikui bėgant, telksis ir į aiškesnį politinį vienetą. Tai kartu ir kokybiškai kitokia išorinių sienų apsauga, ir galbūt papildomos karinės pajėgos.
2015 metams reikia priskirti finišo tiesiąją į energetinę nepriklausomybę. Žinoma, tiek dėl SGD terminalo, tiek dėl elektros tilto dar laukia daug komplikacijų, bet strategiškai kelio atgal nebėra.
Komplikacijos nebūtinai yra susijusios tik su blogu kaimynu. Išmanūs Lietuvos politikai patys sau sėkmingai statosi barjerus. Jeigu ne vidinės politinės intrigos prieš prezidentą V.Adamkų, nauja atominė elektrinė jau stovėtų.
2015 metais aiškiai pajutome, kad turime ne popierinę, o nuosekliai apginkluojamą kariuomenę. Šauktiniai ar profesionalai – antraeilis klausimas.
Iš pradžių J.Olekas atrodė kaip antrasis užsienio reikalų ministras. Dabar karinius reikalus gliaudo kaip riešutus. Saugumo ir gynybos politikoje socialdemokratai lenkia visas kitas partijas. Žinoma, jeigu ne karas Ukrainoje, ir toliau visi, pradedant NATO, miegotų letargo miegu.
Šiuo požiūriu teigiamas prezidentės D.Grybauskaitės vaidmuo. Neturėdamas, ką veikti, ne kartą esu pagalvojęs – o kaip būtų, jei valstybei vadovautų koks nors Le Pen sekėjas ir antiamerikietis. Ir kažin ar dar eurą turėtume.
Išsikapsčiusi iš energetinės izoliacijos, pasirinkusi teisingą gynybos politiką, apkarpydama ekonominius ir visokius kitokius priklausomybės ryšius, Lietuva tolsta nuo Rusijos ir pirmą kartą gali pradėti suktis visiškai kitoje orbitoje.
Kokie iššūkiai laukia naujoje erdvėje ir ką konkrečiau galima prognozuoti 2016 metais?
Pirmiausia paaiškės, kuria linkme suka JAV ir Rusijos santykiai. Dabartinė situacija ilgai tęstis nebegali. Maskva jau nebeslepia, kad nesustabdomai krentant naftos kainoms ekonominė situacija darosi tragiška. Bet JAV neketina varyti Rusijos į kampą. Modus vivendi bus rastas, tik nežinia kokia kaina ir kieno sąskaita. Lietuvai gali tekti ne kartą užgniaužti nepasitenkinimą ir protingai patylėti.
Šiais metais galutinai paaiškės Ukrainos likimas. Lietuvai, Maidano krikšto motinai, tai ypač svarbu. JAV spaudžia Ukrainos valdžią į federalizaciją, Kijevas nenori, bet atvirai to nesako. Rusijai Ukrainos federalizacija taip pat naudinga.
Dar labiau pablogės Ukrainos ekonominiai santykiai su Rusija. Bet ar jie tiek pat pagerės su Vakarais, neaišku. Žadėtos, bet neįvykusios reformos, krintantys Ukrainos vadovų reitingai, visam pasauliui demonstruojamos politikų vidinės rietenos nieko gero nežada.
Kijevas, nepaisydamas racionalių vakarietiškų patarimų „užgulti“ reformas, gali imtis desperatiškų veiksmų prieš Rusijos užgrobtus rajonus. Lietuvai bus nelengva surasti teisingą poziciją.
Dar vienas naujas išbandymas mūsų užsienio politikai – dabartinė Lenkijos valdžia. Vos tik pirmieji laimėjusių rinkimus dešiniųjų žingsniai, o jau negatyvūs vertinimai iš Briuselio, masinės protesto demonstracijos ir gąsdinančios L.Walęsos pranašystės. Ko gero, net Maskva tokios dovanos nesitikėjo.
Kol iki galo neaišku, kas naujoje Lenkijos valdžioje yra kas, kas priekyje, o kas už nugaros, kokie tikslai ir užmojai, geriau patylėti. Lietuvos politikai bei politologai tai ir daro. Bet vis tiek ateis metas kalbėti, o gal ir sprendimus priimti.
Aišku tik viena – padaryta milžiniška klaida delsiant teigiamai spręsti W raidės pseudoproblemą. Dabar tai gali tekti daryti labai bjauriomis sąlygomis.
Vis labiau stebina Lietuvos, Latvijos, Estijos energetinė „vienybė“. Kiek tariasi, tiek tuščiai.
Galima išvardyti daug kitų Lietuvos problemų pasaulyje, bet nė dėl vienos iš jų nebesusidursime su egzistenciniu klausimu – būti ar nebūti.
