Švyturiai – viltis ir paguoda
Sovietmečiu ant Raganų kalno pastatytas švyturys padeda nepasiklysti Baltijos priekrantėje plaukiojantiems mažiems žvejų laiveliams ir jachtoms. Didesnių prekybos ir žvejybos laivų įgulos šiais laikais suranda kelią naudodamiesi iš kosmoso sklindančiais palydovų navigacijos signalais.
Miške ant kopos 75 metrus virš jūros lygio iškilęs Juodkrantės švyturys – vienas iš keturių, žybsinčių Lietuvos pajūryje. Naktį periodiškai sklindantys šviesos signalai matomi 33 kilometrų spinduliu. Juos pamatę jūrininkai, net ir žinodami savo laivų koordinates, visada lengviau atsikvepia – savo akimis mato, kad elektronika nemeluoja, Lietuvos krantai išties yra ranka pasiekiami.
Juodkrantės švyturys Kuršių nerijoje pastatytas šaltojo karo laikais, galvojant, kad jo žybsniai galėtų klaidinti Sovietų Sąjungos priešus – švyturininkams pakeitus signalą, NATO karo laivai esą susipainiotų, pamanytų, kad priartėjo prie menamo šalia esančio Klaipėdos arba kitokio uosto. Interneto, informaciją iš kosmoso skleidžiančio GPS ryšio tada nebuvo.
Panašiais tikslais ir beveik tuo pat metu panašios išvaizdos ir aukščio ažūrinis metalo konstrukcijų švyturys pastatytas ir Šventojoje. Lietuvos pakrantėje iš viso žybsi keturi jūriniai švyturiai.
Kuršių nerijos nacionalinio parko (KNNP) direkcija, užsitikrinusi Europos Sąjungos fondų paramą, prisiminė Juodkrantės švyturį, sumaniusi tvarkyti šalia ošiantį mišką, paversti turistų lankoma vietą vaizdingą, bet smarkiai apleistą Gintaro įlanką. Dėl to jau tariamasi su vietine bendruomene.
Norėtų nušluoti metalinį bokštą
KNNP direkcijos vadovė Aušra Feser Juodkrantės švyturį vertina kaip jau niekam nebereikalingą atgyveną: „Jis nėra įtrauktas į kultūros paveldo vertybių sąrašą, darko aplinką. Nugriautos senienos vietoje norėtume atkurti tarpukariu čia stovėjusį, turistų lankomą apžvalgos paviljoną“.
Nacionalinio parko direkcija jau rengiasi deryboms su Lietuvos saugios laivybos administracija (LSLA) dėl galimybės pašalinti Raganų kalno aikštelėje stovinti seną Juodkrantės švyturį.
Nusprendus griauti Juodkrantės švyturį, miškininkai galėtų retinti pušų masyvą, įrengtų laiptus, pėsčiųjų takus – tada nuo Raganų kalno atsivertų kvapą gniaužiantys kraštovaizdžiai. Idėjai atstatyti istorinį paviljoną ant mišku apžėlusios kopos pritaria paveldosaugos specialistai. Jiems metalinių konstrukcijų bokštas su mediniu priestatu viršuje irgi – jokia saugotina kultūros vertybė.
Atstačius paviljoną, į Raganų kalną nusidriektų didesni turistų srautai. Juodkrantės kurorto gyventojams, kuriuos vilioja galimybė vasarą sulaukti daugiau svečių, KNNP aplinkosaugininkų idėja naikinti jiems visiškai nereikalingą, sunkiai prieinamą švyturį – patraukli.
Buriuotojai – už jūreivystės paveldą
Tačiau yra ir tokių UNESCO glėbyje atsidūrusios Kuršių nerijos mylėtojų, kurie unikalios teritorijos sergėtojams, pataria demontuoti ne Juodkrantės švyturį, o kitokius natūralią aplinką darkančius „svetimkūnius“. Pavyzdžiui, Nidos pašonėje, ant Parnidžio kopos, stūksantį Saulės laikrodžio obeliską, apleistus ūkio pastatus, šiurpą keliančių mūrinių sovietmečio vilų paveldą.
Aplinkosaugininkų iniciatyva piktinasi Kuršių mariose, Baltijos jūroje plaukiojančių burinių ir motorinių laivelių savininkai. Socialiniuose tinkluose jau įsiplieskė diskusija – gelbėti Juodkrantės švyturį suskato buriuotojai. Paskelbta peticija, renkami parašai, kad jis nebūtų griaunamas.
Kreiserinio buriavimo mokyklos vadovas Artūras Dovydėnas tvirtina, kad jam ir kitiems Lietuvos buriavimo entuziastams ne tas pats, ar Juodkrantės švyturys stovės ant Raganų kalno, ar bus nugiautas: „ Vilniuje ir Kaune beveik tūkstantis buriavimo kursų lankytojų paaukojo savo laisvalaikį, kad išmoktų valdyti burlaivius stebėdami veikiančius, o ne griaunamus švyturius“.
Strateginės reikšmės netekusius švyturius peticijos autoriai vertina ne kaip vizualinės taršos šaltinį, o kaip saugotiną jūreivystės kultūros paveldą – ES lėšomis susigundę aplinkosaugininkai esą negali elgtis taip, kaip jiems šauna į galvą ir vienvaldiškai šeimininkauti Baltijos pakrantėse.
„Tegul griovimo iniciatoriai pastato naują švyturį, tada leisime griauti senąjį“, – KNNP planus bloginti buriavimo sąlygas Lietuvos pajūrio vandenyse smerkia peticiją pasirašę buriuotojai.
Šviesos žybsniai – vizitinė kortelė
LSLA direktorius Robertinas Tarasevičius sumanymą griauti švyturį vertina atsargiai: „Sunku pasakyti, ar jo netekus būtų patirta didelių nepatogumų. Reikia viską gerai apsvarstyti. Ne visi laivavedžiai įgiję šiuolaikišką navigavimo įrangą, ji gali sugesti. Tada reikia dairytis į švyturius“.
Saugios laivybos specialistams realesnė kitokia galimybė – tvarkant Juodkrantės mišką perkelti švyturį į kitą vietą. Jūrininkai nenukentėtų patraukus jį į šoną. Švyturį galėtų lankyti turistai.
Garsiausias Lietuvos farologijos (mokslo apie švyturius) atstovas palangiškis Aidas Jurkštas pritaria buriuotojams: „ Lietuviai nuo pat XIII amžiaus buvo stumiami nuo jūros. Švyturiai, be kita ko, yra ir mūsų valstybingumo simbolis. Jiems veikiant, galime jaustis kaip visaverčiai pasaulio jūrų bendruomenės nariai. Užmojis dėl abejotinos vertės turizmo vizijų nušluoti Juodkrantės švyturį – smūgis kuoka per galvą ne tik jūrininkams, bet ir valstybės autoritetui tarptautinėje arenoje“.
Lietuvos jūrų muziejaus Laivybos skyriaus vedėjas Romaldas Adomavičius įsitikinęs, kad Juodkrantės švyturį būtina išsaugoti ateities kartoms kaip vieną iš nedaugelio dar veikiančių Lietuvoje: „Galima diskutuoti dėl jo išvaizdos, bet pagrindinė vertybė – ne metalo sijos, o iš bokšto sklindantys šviesos signalai. Vertinkime ne tik praktinę, bet ir emocinę tokių įrenginių reikšmę“.
Švyturių žybsniai tamsiuoju paros jūroje ir krante esantiems žmonėms iš tolo rodo tikslią vietovių, kuriose jie stūkso vietą – vizitinė šviesos kortelės. Juodkrantės šviesulį prilyginęs Martyno Mažvydo „Katekizmui“ A.Dovydėnas tvirtina, kad dar ne metas griauti visą pietryčių Baltijos švyturių sistemą.
Kiek kainuotų Juodkrantės švyturio griovimo, pertvarkymo, galimo jo pritaikymo turizmo reikmėms techniniai projektai, kas imtųsi juos finansuoti, pagaliau, ar tikrai verta drumsti Raganų kalno ramybę – apie tai kol kas dar nesvarstoma.
