Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad beždžionės simbolis pranašauja sėkmę socialdemokratams kaip niekam kitam iš politinio spektro, apskritai yra toks pat kairiųjų firminis ženklas kaip JAV Demokratų partijos politinė emblema yra asilas, o respublikonų – dramblys. Kodėl taip drįstu teigti?
Kad ir kaip bandytume išsisukinėti, niekaip nepridengsi visiems žinomo dalyko, jog labiausiai atkreipiantis dėmesį beždžionės raiškos artefaktas yra raudono užpakalio demonstravimas, tiesą sakant, dar neišnykęs iš Lietuvos kaimų natūralistinio kolorito paprotys, kai susipykusios kaimynės tokiu būdu rodo viena kitai savo kraštutinę panieką.
Anais laikais populiarus buvo toks komunistinės lygybės principą išjuokiantis palyginimas, kad esą iš visų miško gyvūnų labiausiai lojali režimui yra beždžionė, nes kiti žvėrys, šiaip ar taip, dėvi brangius kailius arba iškilius ragus, o beždžionė yra labiausiai ideologiškai patikimas miško gyventojas jau vien dėl to, kad be nuplikusio užpakalio nieko daugiau neturi, nedisponuoja.
Žinoma, raudonumas raudonumui nelygus. Raudonumo su žmogišku veidu arba, tiksliau tariant, žmogaus veido raudonumo neprilyginsi beždžionės užpakaliui niekaip.
Vis tik čia mus turėtų sudominti neįtikėtina metamorfozė, kai po pergalingo rinkimų mačo socialdemokratai iš pradžių suteikę tribūną neva naujosios konfigūracijos kairiesiems, o iš tiesų senojo prorusiško raugo propagandistams, po to tarsi atsitokėjo, bandydami įstoti į tradicines europietiškos socialdemokratijos vėžes.
Dar daugiau, – socialdemokrato A.Butkevičiaus vadovaujamas ministrų kabinetas tarsi jau būtų nieko prieš įgyti technokratinės vyriausybės atpažinimo ženklus arba net visą maskuojamosios spalvos ekipuotę, tačiau drauge kyla klausimas – kas tokiu atveju be pavadinimo burbulo lieka iš socialdemokratijos politinės veiklos arsenalo? Ar taip apgauta raudonoji beždžionė neatkeršys būtent 2016-aisiais? Jeigu kai kuriems pavieniams socialdemokratams dar tikriausiai rūpi raudonumo atspalviai ar niuansai, Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijai (TS – LKD), kaip atrodo, raudonosios ugninės beždžionės metais labiausiai grės išbandymas ugnimi.
Taip sakydamas turiu galvoje tai, kad naujai išrinktas konservatorių vadas, jaunasis G.Landsbergis yra piromanas pagal pašaukimą, kuris tikriausiai vis dėlto sugebės pakurti atrodytų nedegančius ir neskęstančius legendinės partijos aktyvus. Tarkime, dar nesimato atviros liepsnos, tačiau visos konservatoriškos pakampės jau smilksta, stipriai uždūmijo nuo to momento, kai partijos pirmininkas buvo nuleistas parašiutu. Kita vertus, labai tikėtina, kad 2016-aisiais čia pasimatys jau viską ryjantys ugnies liežuviai.
Kai valdžioje įsikūrusius socialdemokratus neretai esame linkę vadinti nejautriais, idėjų stokojančiais, sustabarėjusiais technokratais, vadinamieji konservatoriai su tam tikromis išlygomis prašosi būti pavadinti ideokratais.
Atsiribodami nuo konceptualiai išplėtotos žodžio „ideokratija“ reikšmės su visomis neigiamomis konotacijomis, dabar apsiribokime tik nominalia to žodžio reikšme, leidžiančia pažymėti valdymo pagal idėjas tipą, tokio visuomenės valdymo pretenziją, neretai – moralizavimo perteklių (gr. idea – idėja, kratia – valdžia).
Kita vertus, kai pretenzijos neatitinka realaus turinio, sukuriama kažkas panašaus į karikatūrą. Didžiausia bėda yra ta, kad konservatoriams trūksta idėjų ne mažiau nei socialdemokratams arba net yra taip, jog pastarųjų fone toks trūkumas yra mažiau ryškus, ne taip krentantis į akis, nes socialdemokratai vis tik nusileidžia konservatoriams pretenzingumu.
Ideokratinio nusiteikimo atveju, kai drauge tų kūrybingų idėjų trūksta, neretai atsiranda lozunginis tikrovės pavadavimas. Tai iliustruoja nelygstamas, pritrenkiantis visomis reikšmėmis, neįtikėtinai iškalbingas pavyzdys.
Konservatoriams pirmą kartą radikaliai, galima sakyti, nepadoriai pralaimėjus Seimo rinkimuose A.Brazausko partijai, A.Kubilius, paprašytas pakomentuoti įvykį, TV reportaže su apgailestavimo gaidelėmis pareiškė: „O ką dabar pasakys tauta?“ Kurgi ne! Tauta tąsyk ir pasakė savo nuomonę mesdama rinkimų biuletenius į urnas, tačiau nedisponuojant tautos idėja, o tik žodžio „tauta“ lozungu, tautos valios apreiškimo įvykis nebuvo atpažintas. Taip atsitinka visados, kai tauta yra suprantama kaip partijos tėvonija.
Kadaise lrytas.lt publikacijoje bandžiau įpiršti savotišką idėją, kad „Mistral“ pardavimo kolizijas galima būtų sėkmingai spręsti, jeigu pati ES, apeidama Rusiją, pasiryžtų nupirkti laivus iš Prancūzijos, o rudenį šį truputėlį fantastišką pasiūlymą G. Landsbergis jau skelbė kaip savo giliausią įžvalgą iš aukščiausių ES tribūnų.
Dėl to tikrai nejaučiu jokio nuostolio ( neskoninga, gal net ir kvaila buvo užsiminti), daug svarbiau ne tai, kas ką ar kokia seka pasakė, o tai, pavyko ar nepavyko užmanymus įgyvendinti. Tačiau po to nevalingai užgimė įtarimas – gal kartais jaunasis G.Landsbergis iš tiesų Lietuvą supranta kaip paveldimą tėvoniją, kurios gyventojai su visomis savo išgalėmis, taip pat ir išsakytomis mintimis, vertomis dėmesio ar nevertomis, doromis ar nedoromis, paprasčiausiai yra disponuotina paveldėtojo nuosavybė.
Taigi konservatoriams yra pavojingas bet koks padegimas, nes jų aplinkoje įsivyravo baisi idėjų sausra, poetas pasakytų, konservatoriai yra išdegusios dykynės paukščiai.
O dar taip neseniai M. Adomėnas, vienas iš žinomų TS – LKD partijos veikėjų, tryško devyniais idėjų fontanais, konceptualiai išplėtotu pavidalu nubrėžė atsinaujinimo kryptis, kurių partija nepriėmė. Tačiau kertu lažybų, kad kada nors užstosiančiais žmogaus metais minėtojo, dabar, regis, išstumto į užribį konservatoriaus idėjos triumfuos, taip užbaigiant nederliaus pertrūkį.
