Kodėl Lietuva ryja savo vaikus?

Kokioje šeimoje jis augo, kas buvo jo tėvai? Taip pat jį kankinę išgamos, ar gražiai prie pirmosios komunijos atvedę gimdytojai? Kas jį mokė pirmoje klasėje ir kada jis ėmė klysti iš kelio?

Atkreipkime dėmesį – jam 36-eri, jo sugyventinei Linai C. – 26 metai. Abu jie – Nepriklausomybės, laisvos Lietuvos vaikai. Kai Lietuvoje liepsnojo laisvės laužai ir žmonės susikabino Baltijos kelyje, pabaisa dabar virtęs Aurelijus anuomet tebuvo dešimtmetis vaikas. Net nespėjęs pabūt pionieriumi, juolab – komjaunuoliu. Jei jis ir pjaustė varlėms galvas, ar kam galėjo ateiti į galvą, kad užaugęs laisvoje, išdidžioje Lietuvoje jis sumes savo gyvus vaikus į šulinį?

Jo sugyventinė – vienmetė su laisva Lietuva. Užaugusi naujoje valstybėje, kurią kurdami tiek daug kalbėjome apie moters orumą, dvasines ir šeimos vertybes, tobulėjimą.

Manau, atsiras žmonių, kurie ją laikys auka, pasipils kalbos apie smurtą artimoje aplinkoje, apie policijos, socialinių darbuotojų, vaiko teisių inspektorių darbą.

Stabtelėkime. Ši moteris, vieną po kito gimdžiusi lūšnoje keturis vaikus nuo girtuoklio išgamos – taip pat nusikaltėlė. Juk gimdė ne išvežta į vergiją. Gimdė, nes per 26-erius metus išmoko tik šliaužioti ir vergauti, nė viena smegenų ląstele nesusimąsčiusi apie tą pragarą, kuriame leido augti savo vaikams.

Bet abu sugyventiniai į tą kraupią sausio naktį atėjo ne iš pragaro įsčių. Ne, jie atėjo iš mūsų. Jie – tai mes. Jie, kaip ir visi be proto geriantys daugiausiai kaimo žmonės, yra mūsų visų tvarinys, jie mūsų šarikovai, sutverti per 25-erius Nepriklausomybės metus.

Mes, Lietuva, tapome valstybe, po dainuojančios revoliucijos gimdančia iš vaikų pašalpų geriančius ir savo vaikus kankinančius monstrus.

Taip, mes visi žinome posakį, kad revoliucija ryja savo vaikus. Bet kodėl jų praryjame tiek daug?

O kur gailestinga Bažnyčia?

Juk net šią minutę, kai rašau tas eilutes, Lietuvoje yra vienas tūkstantis kankinamų, nuo girtų tėvų smūgių kenčiančių, alkanų, užguitų, pilnomis baimės širdelėmis vaikų.

Kiek jų klaikią naktį, kai namuose įsisiautėja nuo alkoholio apspangę tėvai, yra išvežami į kažkokį laikiną prieglobstį, svetimą vietą, o rytą, tėvams išsipagiriojus, parvežami atgal ir numetami lyg niekam nereikalingi daiktai.

O kiek šią akimirką yra išgamų tėvų, patėvių ar motinų sugyventinių žaginamų devynmečių ar dar mažesnių mergaičių, kurios apie patiriamą prievartą išdrįs pasakyti tik gal po 5 metų. Tylėjo, nes žinojo, – motinos jų neapgins.

Valstybės stiprybę rodo BVP, minimalios algos, pensijos dydis? Ne. Valstybės stiprybę nulemia tai, kiek joje auga laimingų vaikų. Nes tik laimingi žmonės ateity galės kurti, stiprinti savo valstybę. Bet laimingai vaikystei Lietuvoje pinigų nėra.

Jūs nustebsite pamąstę, kiek nedaug kainuoja laiminga vaikystė. Tai mamos šypsena, tėvo paplekšnojimas per petį, blynų kvapas rytą, drauge suritintas sniego senis, kaimo upelyje pagauta žuvis.

Bet mes, lietuviai, per tuos 25-erius nepriklausomybės metus išvystėme tokį greitį link materialios gerovės, kad stulbiname turtingąsias Europos šalis. Greičiau, daugiau, brangiau – mes nebekontroliuojame, kur link švilpia tas traukinys, nebesustodamas mažose stotelėse, nes neverta.

Dygsta dangoraižiai, rūmai, prekybos centrai. Bet nebėra pinigų mažoms kaimo mokykloms, sveikatos punktams, policijos nuovadoms, kultūros židiniams, bendruomenių gyvenimo specialistams. Turbūt dar prisimename tuos laikus, kai pas naujagimius būtinai lankydavosi medicinos seselės, prižiūrinčios, kaip kūdikiai auga.

Jei į šią vaikžudžio lūšną būtų atėjusi medicinos seselė, tikrai nebūtų leidusi, kad 6 mėnesių kūdikis augtų tokioje aplinkoje, kad keturi vaikai miegotų ant purvinų čiužinių, numestų ant žemės.

O kur, leiskite paklausti, buvo ir yra šios parapijos kunigas? Kodėl jis niekada nerado laiko ir reikalo net per Kalėdas aplankyti tą šeimą, kurioje keturi maži vaikai? Šiuos metus Bažnyčia paskelbė Gailestingumo metais. Kokio gailestingumo, ko Bažnyčia gailisi? Iki šiol Bažnyčios hierarchų žodžio mes neišgirdome. Gailestingumo metai – tik dar viena, matyt, tuščia akcija.

Taip, mes, lietuviai, labai mėgstame akcijas. Renkame vaikams labdarą, dovanojame pliušinius meškučius. Kam kliūva, kam ne. Viskas tai yra tik pieno puta vaikystės pragaro paviršiuje.

Mes tiesiog neturime valios, jėgų, o labiausiai noro nusileist į to vaikystės pragaro gelmes. Išsprogdint jį velniop, išoperuoti. Pasiteisindami – juk ten dirba armija socialinių, vaiko teisių apsaugos darbuotojų. Tai jų reikalas.

Valstybė prasidės tada, kai mes visi suprasime, kad tai – ne jų reikalas. Tai mūsų visų. Bet yra dar blogiau.

Gal daug kam nepatiks, bet šiandien noriu priminti ir Garliavos tragediją. 4 metus Lietuvą draskė išgalvotos pedofilijos byla. 4 metus Lietuva kalbėjo tik apie Tą Mergaitę, o tuo metu šalyje tūkstančiai vaikų realiai kentė smurtą ir pedofiliją.

Kas jų kankintojams degiojo žvakutes ir rengė demonstracijas? Niekas. Kodėl? Todėl, kad būtent tik tą vienintelę istoriją įsikando ir kurstė ne kokia ten Venckienė, Kedys, Kedienė ar jų kaimynė. Ją kurstė, žmones klaidino mūsų išrinktieji politikai. Kad ant nukankinto, iš motinos atimto šešiamečio vaiko nugaros įjotų į Seimą, užimtų postus ir užsitikrintų algas?

Kur jie šiandien? Vėl šypsosi televizijos ekranuose. Ar atsiprašė tautos už melą, kurį skleidė? Ar nors vienas jų už atgailą pervedė nors vieną savo Seimo nario mėnesio algą į kokius nors vaikų globos namus?

Niekas nesuskaičiavo, nes turbūt bijome skaičiuoti, kiek milijonų Lietuvos valstybei kainavo ir tebekainuoja ta dar nepasibaigusi išgalvota istorija? Už juos gal visiems kenčiantiems vaikams buvo galima pastatyti šviesius svajonių namus, jeigu mes nesugebėjome per 25 metus išauklėti dorų jų tėvų.

Šiandien prezidentė Dalia Grybauskaitė kviečia komisijas dėl nuskandintų vaikų. Šaukštai po pietų. Gal jau anuomet, per Garliavos įvykius, jai reikėjo treptelėti koja. Netreptelėjo. Nei komisijomis, nei nuobaudomis įsigalėjusio vėžio šalyje – girtuoklių, smurtaujančių prieš vaikus – neišnaikinsime. Nes tą vėžį pirmiausia mums reikia išplėšti patiems iš savęs.

Kad turėtų ką prieš mane vėl kalbėti gerosios Lietuvos moterys, kurios taip gailėjosi Tos Mergaitės, bet nei saldainio realiai skriaudžiamam kaimo vaikui nenunešė, pasakysiu – baikit burnoti prieš vaikų globos namus.

Šie du biologinio tėvo nuskandinti kūdikiai augo biologinėje šeimoje. Tą speiguotą naktį dar du tos biologinės šeimos maži vaikai nuo mirties išsigelbėjo pasislėpę šiene (patys, o ne paslėpti biologinės motinos!).

Ar jiems būtų buvę blogiau, jei jie jau seniai būtų gyvenę tuose visų keikiamuose globos namuose?

Bet traukinys vėl visu greičiu lekia į priekį – prezidentė pasakė globos namus uždaryti, vaikus atiduoti į šeimas – ir pirmyn!

Į kokias šeimas? – leiskite paklausti. Ar prezidentė ir kiti, jai besąlygiškai pritariantys, įsivaizduoja, kokie vaikai auga globos namuose? Kokie sulaužyti jų likimai, kokia sužalota jų psichika? Jiems kas dieną reikalingi specialistai, mokslus baigę socialiniai darbuotojai, medicinos personalas.

Ar kas pagalvojo, kaip su tais vaikais susitvarkys kokia gera kaimo moterėlė, pasiėmusi porą tokių vaikučių? Vien jos meilės ir geros širdies neužteks. Matyt, todėl ir nestovi eilės šeimų, norinčių pasiimti į savo namus tuos vaikučius.

Rašydama straipsnius ne vieną kartą lankiausi vaikų globos namuose.

Taip, būna ten negerovių. Bet palyginti su tuo, kas darosi alkoholikų biologinėse šeimose, globos namuose vaikams – saugu ir šilta. Jie puikiai aprengti, pavalgydinti, mokomi, ugdomi, auklėjami. Su jais elgiamasi kaip su žmonėmis. Galiu tik nusilenkti darbuotojoms, už elgetišką algą dirbančioms be galo sunkų darbą.

Tad nekurkime naujų akcijų, nesvaičiokime apie tos institucijos naikinimą, nežeminkime pagaliau ir tuos namus savo namais laikančių vaikų, ir jų darbuotojų. Nes kitų, geresnių namų, mes tiems vaikams pasiūlyti kol kas negalime.

O ką šiandien galime pasiūlyti mes, Lietuvos piliečiai? Nieko?

Tad pasakysiu atvirai – gal ir laimė, kad tie vaikučiai atsisveikino su šiuo pasauliu būdami tik 2 metukų ir 6 mėnesių. Gal jie dabar laimingesni. Nes prieky jų būtų laukę ilgi kančių ir smurto metai. Ar ne todėl tiek daug vaikų Lietuvoje nusižudo – kai paauga tiek, kad gali susimegzti iš virvės kilpą.

O mes pradėkime nuo to, kad paskelbkime gedulą Lietuvoje. Ne dieną, o savaitę ar metus. Ne tik už tuos du vaikelius. Už visus kenčiančius, o jų – tūkstančiai.

Išjunkime šventines iliuminacijas, nebešaudykime į orą tūkstančius kainuojančių fejerverkų, dirbkime švenčių dienomis. Sutaupytus pinigus pagaliau realiai investuokime į vaikystę. Sukurkime savą Vaikų gelbėjimo fondą už savo, o ne pašalpų keliu iš Norvegijos ar kitur gautus pinigus. Nes tai mūsų vaikai.

Užuot kalbėję tiek daug apie nulį promilių, įstatymais uždrauskime girtuokliauti vaikų akivaizdoje. Kur alkoholis, ten smurtas. Po pirmo prasižengimo, po pirmo smurto atvejo prieš vaikus atimkime juos iš siaubūnų tėvų, nes jie niekada nepasitaisys, – neturėkime iliuzijų, kurias kuriame patys, nes kratomės atsakomybės.

Ką su jais daryti? Norvegija ir kitos šalys, kurdamos tobulesnę visuomenę, net iki XX a. vidurio buvo įvedusios netikusių, geriančių, asocialių moterų sterializacijos įstatymą.

Ar aš tai siūlau dabar, XXI amžiaus Lietuvoje? Gink Dieve. Savo minčių ta tema garsiai neišsakysiu.

Bet turiu kitą pasiūlymą. Prieš vaikus smurtaujančius, geriančius, nedirbančius girtuoklius supaprastinta tvarka išvežti į specialiai jiems sukurtas priverstinio sunkaus darbo, išblaivinimo stovyklas. Apriboti visas jų teises matyti buvusias žmonas, kad nepridarytų vėl nelaimingų vaikų.

Atimti visas jiems skirtas pašalpas, kurias jie tik pragerdavo, o jas skirti jų išsilaikymui stovykloje. Visus iki vieno aprengti darbo drabužiais su užrašu  „Aš kankinau vaikus“ ir priversti dirbti sunkius darbus – Lietuvoje tokių darbų dar daug.

Aš rasistė? Raginu nepaisyti žmogaus teisių? Atleiskit, kokio žmogaus?

Tegu būsiu rasistė, jei tai padėtų nubraukti nors vieno vaiko ašarą.