Kita vertus, baisios žmogžudystės Lietuvoje – jau ne naujiena.
Vos prieš porą mėnesių Kražiuose nuolat girtavęs į laisvę išleistas recidyvistas peiliu nužudė keturias moteris.
Tada sukruto visa valdžia, aukščiausi politikai varžėsi, kuris griežčiau pareikalaus atsakomybės iš nusikaltimui kelio neužkirtusių pareigūnų. Aidėjo priesakai, kad toks aplaidumas daugiau neturi pasikartoti.
Štai naujas nusikaltimas, ir istorija kartojasi. Vėl prezidentė, premjeras, įvairių partijų politikai ir visokie kitokie save svarbiais veikėjais laikantys asmenys skuba daryti pareiškimų, rengiami pasitarimai, sudaromos komisijos, siūloma kurti naują instituciją.
Bet ar tai nedvelkia veidmainyste, netgi cinišku noru pasišildyti rankas Saviečių tragedijos įpliekstame žmonių jausmų lauže?
Juk tereikia prisiminti, kaip kilus tariamos pedofilijos Garliavoje skandalui pati prezidentė D.Grybauskaitė, pataikaudama suklaidintai miniai, spaudė pareigūnus, kad jie nevykdytų įstatymų.
Politikai ir į valdžią besiveržiantys visuomenės veikėjai važinėjo į Garliavą kaip į darbą ir kurstė žmones visai nesirūpindami, kad mažametė mergaitė paversta grupelės asmenų ambicijų įkaite.
Visas šių politinių vertelgų būrys, mojuodamas kovos su tariama pedofilija vėliava, netrukus prasimušė į Seimą, kuriame ir dabar šiltai sėdi, nors jų vedlė N.Venckienė nuo teisėsaugos ir paspruko į JAV, o gal buvo specialiai išgabenta, kad viskas greičiau užsimirštų.
Žinoma, valdžia privalo reaguoti į tokius įvykius kaip Saviečių kaime ir skubiai imtis užkardymo veiksmų, kad panašios tragedijos nesikartotų. Dabar girdėti įvairių siūlymų – nuo alkoholikų registro sudarymo, priverstinio jų gydymo iki mirties bausmės grąžinimo.
Galima suprasti vaikžudžiu pasibaisėjusiųjų jausmus – jiems ima atrodyti, kad gal tik mirties bausmė būtų deramas atpildas, atgrasantis nuo tokio žvėriškumo. Vis dėlto konkretus atvejis neturėtų nustelbti pačios problemos.
Lietuvos kaimas paliktas likimo valiai. Jaunimas masiškai išsivažinėja, darbo vietų nekuriama, didelė dalis ten likusių gyventojų įninka į girtuoklystę.
Susidaro savotiškas užburtas ratas – neregėdamos jokių perspektyvų, neturėdamos kuo užsiimti alkoholiu piktnaudžiauja ištisos šeimos, vaikai auga tokioje aplinkoje ir patys vėliau perima girtuoklystės estafetę. Pasekmė – savižudybės ar net vaikžudystė.
Regionams skirtos ES paramos lėšos skiriamos šaligatviams tiesti, parkams sodinti, bendruomenės patalpoms tvarkyti, bet tai nė kiek nekeičia itin prastos daugelio kaimų socialinės padėties.
Socialinės paramos skirstymą perėmusios savivaldybės giriasi, kad joms pavyksta sutaupyti šimtus tūkstančių eurų. Gal ir gerai, kad pašalpos rečiau patenka į apsimestinių bedarbių ar tuoj pat jas prageriančių asocialių asmenų kišenes.
Bet ar sutaupyti pinigai efektyviai panaudojami sprendžiant socialines problemas? Gal vertėtų papildomai finansuoti socialines darbuotojas, kad jos ne vien formaliai lankytų dugne atsidūrusias šeimas?
Savaime suprantama, norint pagerinti kaimo regionų socialinę padėtį reikia ir gerai apgalvotos politikos, didžiulių valdžios pastangų ir nemenkų finansinių išteklių. Daug paprasčiau reaguoti į tokius įvykius kaip Saviečiuose įprastu biurokratiniu būdu.
Dar paprasčiau būtų Seimui išleisti įstatymą ir įpareigoti žmones užkalti šulinius.
Net buvusi prezidentės patarėja V.Budienė sukritikavo šalies vadovės siūlymą įkurti dar vieną valdišką instituciją – Vaiko teisių apsaugos inspekciją ir pavadino tai pigiu populiarumo vaikymusi. Iš tiesų tokių įstaigų netgi per daug, tačiau aišku, kad jos sunkiai susikalba, todėl pirmiausia, matyt, reikėtų tik geresnės jų sąveikos, o ne valdininkų armijos plėtros.
Aišku, negalima numoti ranka ir į faktą, kad nei policija, nei vaiko teisių apsaugos darbuotojai Saviečių kaime neįžvelgė pavojaus vaikams, nors toji šeima ir buvo pakliuvusi į jų akiratį. Kas trukdė pareigūnams laiku reaguoti?
Daugybė atvejų patvirtina, kad smurtą patiriančios moterys slepia tokius faktus, neigia, kad sutuoktinis ar sugyventinis muša ir jų vaikus.
Vadinasi, aiškinantis padėtį neverta pasikliauti gal įbaugintų šeimos narių žodžiais.
Kartais prieš smurtautoją liudyti bijo ir kaimynai, netgi ir šalimais gyvenančios socialinės darbuotojos gali jo privengti.
Gal vertėtų, žinoma, ne aklai kopijuojant, pasiremti Lietuvoje daugelio kritikuojamos Norvegijos vaiko teisių apsaugos tarnybos, paimančios vaiką iš šeimos kilus menkiausių abejonių dėl jo saugumo, patirtimi?
Vargu ar tikslinga skubiai vykdyti ir prezidentės nurodymą uždarinėti vaikų globos namus.
Kai Lietuvoje dabar yra mažiausiai 10 tūkstančių socialinės rizikos šeimų, gal protingiau nedelsiant pasirūpinti, nors ir laikina, nesaugiai gyvenančių vaikų institucine globa, nei laukti, kol ištiks nelaimė.
Bet būtų liūdniausia, jei dviejų vaikų žūtis, sukėlusi naują populistinių šnekų bangą, nieko nepamokytų ir liktų tik juodosios statistikos metraščiuose.
