Šeimą kaip tokią, panašiais atvejais, visada paskubama apšaukti atgyvena ir didžiausiu pavojaus šaltiniu, valdžios prievaizdus – vienintele panacėja. Kas be ko, pagal mados šauksmą, reikia nei iš šio nei iš to pareklamuoti „faktą“, jog jau homoseksualų pora niekad įvaikinto vaiko tikrai nenuskriaus. Tada tradicinės šeimos ir „Barnevernet“ šalininkai, homofobai ir „gender teoretikai“ turi galimybes saldžiai išsiplūsti. Politikai turi galimybes pasireklamuoti, žadėdami kurti naujas institucijas, draudimus ir t.t.
Kolegos apžvalgininkai, praėjus mėnesiui po tokio įvykio, būna parašę jau po kelis graudulingus tekstus, kad „Lietuvai reikia norvegiškų vaikų teisių“. Ir dar, aišku, tai palydima pastebėjimais,kad kitaip gali manyti tik degradai, alkoholikai, „vatnikai“, potencialūs vaikžudžiai ir runkeliai. Kai kurie iš jų net raštu išspjauna išmintį, kaip jiems neva gėda, kad ne kasdien,pirkdami spurgas ir aliejų, nesustabdo alkoholį perkančiųjų. Kai kas, pamatęs tokią sielos gelmių išvaržą, net ir susileis.
Labai viskas čia puiku. Dvasinga, spaudžia ašarą ir norisi smulkmenos – apytikslio plano su sąmata, plano, kaip visa tai veiks.
Norite „Barnevernet“? Valio. Tarkime, kad jau įtikėjau privaloma tampančia religija, jog geriau už valdžią mano vaiku nepasirūpins niekas. Ir visgi – nieko jums neišeis. Daug kas nori ferarių, lambordžinių, sraigtasparnių ir jachtų. Yra norinčių, kad Lietuva turėtų porą eskadrilių naikintuvų.
Patį geležį, paėmus paskolą, nusipirkti gal ir galima (kad ir padėvėtą, kas „Barnevernet“atveju sunkiau), tačiau jei nebus reikalingo kuro, atsarginių dalių savalaikio tiekimo, skrydžio valandų, techninio personalo išlaikymo ir ugdymo – tai metalo laužas. Galima ir namą nusipirkti velniai žino kokio dydžio, bet jei viskas išlėks paskolai grąžinti – stogas bus kiauras, žiemą šalta ir greit reiks prašyti socialinio būsto, nes ten patogiau gyventi. Viskas turi savo kainą visose srityse.
Lietuvos socialinio darbuotojo atlyginimas nėra daug didesnis už pašalpas, kurias gauna tie, kuriuos jie prižiūri. Ir dar tikriausiai kam nors paslaptis, kad viešojo sektoriaus darbuotojai irgi turi šeimas, vaikus, galbūt sergančius ir pan.
Tad eikite ir užkalbėjimais bei poteriais priverskite jį gulėti pasaloje per šventes ir raminti degradą, kuriam „alkoholio prieinamumą sumažinusi“ valdžia nenumatė jokių pagalbos variantų. Maža to, su tokiais dirbantys valdžios įgaliotiniai neturi nei įgūdžių, nei lėšų kritinėms situacijoms valdyti.
Su panašiais darbais susiję žmonės kokioje nors Vokietijoje jums visiems papasakos, kad socialinio darbuotojo statusas, pajamos, patirtis ir įgaliojimai visada leis imtis priemonių, kurie mūsų moralistams sukels isteriją. Jiems galima pas žmogų, kamuojamą abstinentinio sindromo, ateiti ir su „pirma pagalba“ – pasiūlyt kokio nors gėrimo „plokštuku“.
Apsiramins psichika, sumažės „lomkė“, atsiras pasitikėjimas. Bus galima ramiau vairuoti situaciją. Ne, tai nereiškia, kad jie girdys alkoholikus. Tai reiškia, kad į darbą bus žiūrima neformaliai. Tai reikš, kad su problema dirbama ir net vaikus nuo šulinio toliau išvežti bus galima lengviau ir ramiau – nemėtys „atėjūnams“ skalbimo miltelių į akis.. Bet tai ir vėl kainuoja.
Paskui, paėmus vaikus iš tokios šeimos, juos reikia turėti kur dėti. Lietuvoje jų paimama daug,o dedama į vaikų namus, kurie nuolat garsėja „ugdytinių“ pardavinėjimu prievartautojams, pačių prižiūrėtojų girtavimu (galvų šunims kapojimo atvejų dar negirdėjau) ir panašiais socialiniais šedevrais.
Tiek tobulų gėjų porų (o jas kažkodėl itin madinga minėti), kurios absorbuotų visų praėjusių metų skandalų išgarsintų ir nespėjusių pagarsėti nenormalių šeimų atžalas – neatsiras. Tokios poros, kurios labai vaikų nori turėti, bet nekenčia kankintis jų darymo procese, irgi bevelija „donorus“, kurie nepretenduos į vaikus, o ne jau vaikų namų paturėtas asocialų atžalas. Norisi juk „sterilumo“ ir genetinės bei psichologinės tobulybės, ar ne? Velniam jiems reikalingi probleminiai.
Tad galima, jei kam nors taip norisi, įsteigti čia iš svetur perkeltą „Barnevernet“ analogą labai staigiai. Vienas prezidentės kojele trept, Seimas balsuoja – ir yra. Tik kuo tas analogas operuos? Galima jam leisti imti iš namų kiekvieną vaiką, kuris pamatė tėvo rankoje butelį panašų į alaus talpą.
Imti kiekvieną, kuriam pyktelėjusi motina riksmu išaiškino tvarkytis kambarį. Galima, pagal kiekvieno pilietiško, nemigos kamuojamo piliečio skambutį į policiją, kai kaimynai vyras su žmona per garsiai elgėsi miegamajame, imti iš vaikų kambario kokią mergaitę ir vežti saugoti nuo tų tėvų į „saugią aplinką“. Valio. Galima net ir tai. Tik štai...
Jei Lietuvos vaikų teisių pareigūnus, be esminių visos valstybės valdymo ir socialinės sistemos reformų pavadinsime norvegais su įpareigojimais bei įgaliojimais, kaip pas anuos...bus labai blogai. Jei jau nemažai piktų žmonių svaidosi kaltinimais pilietiškiems norvegams, esą jie prekiauja vaikais, kuriuos neva grobia, tai kas bus čia? Mūsų atitinkama tarnyba bus iškart atspari pagundoms? Vėl prisiminkite istorijas vaikų namuose. Ar mūsų socialinė sistema pritaikyta tokioms praktikoms? Visi žinome, kad ne.
Visi žinome, kad valstybėje mokesčių ir valdymo sistema nėra pritaikyta ne tik norvegiškam „Barnevernet“ analogui. Kad ir paskutinio košmaro atveju – faktai banalūs. Kėdainių rajone budėjo du policijos ekipažai, kurie buvo išvykę į kitus iškvietimus, todėl moters, kuri šaukėsi pagalbos, skambučiai buvo priskirti kategorijai, leidusiai atvykti į vietą po 40 minučių nuo signalo gavimo.
Vaikai seniai buvo šulinyje. Kiek Lietuvoje atsiras dabar garsiai stūgaujančių elito entuziastų, kurie pasakys, kad sutinka savo sąskaita (mokėdami daugiau mokesčių) išlaikyti aukštesnio statuso socialinius darbuotojus, geriau apmokamą policiją?
Gali kai kurie kolegos, nukreipę dvasingas, limonado ar kefyro pritvinkusias akis į dangų šauktis Norvegijos (būtų gerai, jei dar rastų ir jai būdingų pinigų gavimo šaltinių) ir reikalauti savalaikių kiekvieno piliečio skambučio į 112 dėl kiekvieno įtartino atvejo. Gali jie didžiuotis pasiskundę dėl rūkymo balkone arba dėl to, kad kaimynė neprisegė mikroschemos katinui po ausimi. Tai teoriškai smagu, teoriškai europietiška,o praktiškai tuščia ir nyku. Skambinama, bet neatvažiuoja. Ne tik tada, kai suka kaimynai nepilietiški, kai auka šaukiasi.
Taigi, ponai mielieji, kurie trokštate, kad „Barnevernet“ ar jų analogas kasdien prižiūrėtų jūsų gyvenimo būdą ir saugotų vaikus nuo jūsų pačių, būkite tvirti. Tokios paslaugos parsiduoda ne atskirai, o pakete.
Skelbkite pirkimą bendram valstybės ir savivaldos sistemos perkrovimui, įskaitant biudžeto sandarą, institucijų kompetencijų peržiūrą. Teks elitiniams vaikinams ir merginoms, kurie alkoholį seniai į kokainą iškeitė, ir dėl to tapo dvasingi, tuomet irgi dalintis mokestine našta. Sutinku. To seniai reikia. Reikia kitokio savivaldos modelio, kitokios biudžeto sandaros, daug ko.
Aš sutinku su tautiečiais derėtis už kiek perkame „barnas ir varnas“, kažkiek pritaikytas vietiniam koloritui (kitaip jas kaime iššaudys arba kirviais užkapos). Tačiau tik tada, jei vykdom bendrą valdymo ir lėšų skirstymo sistemos perkrovą. Mat sistemoje, kur vairavimo neveikia 0,4 promilės taisyklė, 0,00 veikti nepradės.
Ir penki pasitikėjimo telefonai, kai nėra pasitikėjimo, piliečių nemotyvuos. Taigi – po kiek esame pasiruošę mokėti už bendrą kitokio bendrojo pyrago skirstymo modelį, įskaitant „Barnevernet“, nes atskirai tai nėra parduodama?
O kol tokios derybos neįvyko ir nebaigtos, kol nėra bendro valstybės „perkrovimo“, malonėkite stengtis padėti šeimoms pagal galimybes, kad ir kaip sapnuotųsi norvegų fjordai ir ožkos sūris.
