Ar transseksualai – žmonės? Lietuvio išpažintis

Jie tiesiog gimsta tokie. Transseksualumu nesusergama, neužsikrečiama, nepasirenkama būti tokiam, tai yra prigimtinis dalykas. Tokiems žmonėms dažnai linkima „nusižudyti“ arba norima „juos nužudyti“, „išvežti į užsienį“ ir pan.

O.Česynas – vaikinas, įkalintas merginos kūne. Sužinojęs apie savo transseksualumą, paniro į depresiją, ne kartą galvojo apie savižudybę, bet sugebėjo atsitiesti ir šiandien kalba drąsiai.<br>Asmeninio albumo nuotr.
O.Česynas – vaikinas, įkalintas merginos kūne. Sužinojęs apie savo transseksualumą, paniro į depresiją, ne kartą galvojo apie savižudybę, bet sugebėjo atsitiesti ir šiandien kalba drąsiai.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Paulina Botyriūtė

Jan 7, 2016, 2:08 PM, atnaujinta Jun 11, 2017, 5:17 PM

Oskaras Česynas – vaikinas, įkalintas merginos kūne. Sužinojęs apie savo transseksualumą jis paniro į depresiją, ne kartą galvojo apie savižudybę, bet sugebėjo atsitiesti ir šiandien kalba drąsiai, atvirai ir apie viską. Neteiskite neišklausę.

Save suprasti padėjo „YouTube“

Kad yra vaikinas, įkalintas merginos kūne, Oskaras pradėjo suprasti, kai jam buvo 11 metų.

„Kai reikėdavo kur nors registruotis, kai reikėdavo pasirinkti, kas esi, aš žymėdavau, jog esu vyras, internete būdavau visiškai kitas žmogus nei realybėje. Žinoma, ir nuotraukas dėdavau ne savo. Ten buvau Oskaras“, – teigė vaikinas.

Paklausiau, koks vardas įrašytas jo pase. Pašnekovas atsakyti nesutiko: „Nenoriu sakyti, tai toks labai nejaukus klausimas, kai tu nori užbaigti prieš tai buvusio žmogaus egzistenciją, tai nesinori jo niekam priminti ir įamžinti.“

Tuo metu Oskaras nesuprato, kas iš tiesų jam yra, nesuprato, kodėl nori „gyventi kaip Oskaras ir likti Oskaru visur ir visada“. Po kelerių metų jis rado „YouTube“ vaizdo įrašą su transseksualiu vyru, kuris demonstravo savo pokyčius, pasiektus per trejus su puse metų vartojant hormonus.

„Aš žiūriu ir man toks jausmas, kad žiūriu į veidrodį, lyg mano tos visos kančios, kurias jaučiau kelerius metus, nesupratimas, kas man darosi, atsivėrė prieš akis ir supratau, koks čia reikalas. Ir galvoju, o ką man dabar daryti“, – pasakojo jis. 

Iš supratimo – į depresiją

Tada Oskarą užklupo depresija, ne kartą galvojo apie savižudybę, nustojo eiti į mokyklą. Kitais metais bėgdamas nuo senos aplinkos jis persikraustė į kitą miestą, bet, kaip pats sako, buvo „visiškas emocinis palūžimas, gyvenimo tragedija“.

„Nežmoniškas stresas, jausmas, lyg tau kas nors nuolat būtų šautuvą prirėmęs prie galvos ir tuoj nuspaus gaiduką. Čia toks sulyginimas emocinės būklės to momento, kai suvoki, kas yra, ir kenti nuo depresijos. Nežmoniška baimė, didžiulis, neapsakomas nepasitikėjimas savimi, pasibjaurėjimas, liūdesys – visos šlykščios emocijos susideda į krūvą ir nieko gero nebūna“, – pasakojo vaikinas.

Oskaras užsiminė ir apie dar vieną skaudų įvykį: „Tada turėjau vieną geriausią draugę, bet kai ji sužinojo, jog esu transseksualus, mane praspyrė. Ji išsigando, o ji man buvo viso gyvenimo ramstis... Kai sužinai apie save tokį dalyką ir kai žmogus, kuris tau artimiausias, dingsta, atrodo nors imk ir šok nuo stogo.“

Turėjo būti pripažintas ligoniu

Tada atėjo laikas, kai reikėjo pranešti visa tai artimiesiems. Oskaras gyvena su močiute. Tai, ką suprato apie save, pasakė jai.

„Tada pradėjom važinėti į Kauno klinikas, aš buvau pas psichiatrą, nes norėdamas gauti gydymą turi žinoti diagnozę. Teoriškai, kai tu nesi ligonis, turi padaryti save ligoniu, kad gautum gydymą, nes aš nelakstau su peiliais ir nieko nebadau,  nieko neprievartauju ir esu visiškai nekenksmingas žmogus, bet aš turiu išsiimti psichikos ligonio diagnozę ir būti toks, kad gaučiau gydymą, nors tai visiškai nesusiję su psichika. Tai kūno pokyčiai, o ne smegenų“, – pasakojo Oskaras.

Tad būdamas 16 metų Oskaras gavo iš psichiatro lapelį su diagnoze – transseksualumas.

„Tada dar turėjau lankytis pas psichologą, tuomet gultis į Endokrinologijos skyrių, pažiūrėti, ar nėra nieko blogo su mano chromosomomis ir pan., ir viskas, paleido. Daugiau nieko čia ir negalima daryti, nes Lietuvoje negalima gauti gydymo, kurio tau reikia tokioje situacijoje“, – pasakojo vaikinas.

– Kas tave labiausiai skaudina tokioje situacijoje?

– Skaudina viskas. Ir tai, kad turi būti psichikos ligonis, kad gautum gydymą. Gerai, aš suprantu, kad galbūt tai kažkoks sutrikimas, bet esmė ta, kad gimiau su tuo reikalu ir nieko nepakeisiu. Ne tik aš toks gimiau, yra tūkstančiai, milijonai žmonių visame pasaulyje, kurie gimė tokie. Dauguma jų yra daug normalesni nei tie sveikieji, kurie kalėjimuose sėdi.

Tai absurdas. Na, aš suprantu, turi gauti diagnozę, kad gautum gydymą, bet taip yra su visais dalykais, nesvarbu, kokia tai liga. Labiausiai nervina, kad kalbi su žmogumi ir jis tavęs negirdi. Šiaip teoriškai yra įstatymas, bet jis nėra veiksnus, yra daugybė išvedžiojimų. 

– Kaip reaguoji į tokias nuomones, kad lyties keitimo operacijos yra tik žmogaus sužalojimas, nes vyras iškastruojamas, o moterims pažeidžiama vaisingumo sistema vartojant hormonus ir pašalinant krūtis?

– Paprastai pasakysiu tiek, kad kitose šalyse nėra būtina kastracija, nėra būtina sterilizacija, o mes esam transseksualai, mes ir nenorime būti, pavyzdžiui, vyrais. Net ne tai, kad žmogus nenori, tiesiog galvoje nesijaučia vyru, tai jam nusišvilpt ant to  pimpaliuko, jis vis tiek jo nenaudos. Jis jo nori atsikratyti, jam nuo jo šlykštu. Čia kaip, įsivaizduokite, jums ant kaktos išaugtų šlykštus didžiulis apgamas ir jūs nenorite jo matyti nei jo čiupinėti.

Tai va su tomis pirminėmis atpažinimo priešingos lyties dalimis, su visu tuo reikalu, va taip ir yra. Tu nenori žiūrėti, tu nenori turėti, tau jos nepatinka, tu jų nekenti ir, jeigu tik galėtum, tiesiog nusiplėštum. Tai, ką matau veidrodyje, nekenčiu. Todėl išoriškai stengiuosi pakeisti savo paveikslą, kad galėčiau atrodyti taip, kaip jaučiuosi.

O hormonų terapija veiktų kaip antidepresantai, nes tu kompleksuoji dėl balso, dėl to, kad neauga barzda, ūsai, o nuo hormonų terapijos tai atsitinka ir jau išoriniai požymiai atitinka tai, kas esi viduje. Viskas pradeda atitikti.

– Kokios mintys sukasi galvoje, kai veidrodyje matai tai, kuo nesijauti?

– Slegia, nervina ir erzina. Gerai, kad sugebu su tuo susitaikyti, bet yra žmonių, kurie nesugeba, nebūtinai žudosi, bet žaloja save, pjaustosi. Aš dažniausiai į savo kūną tiesiog nežiūriu, visuomet stengiuosi jį slėpti, nešioju apkritusius drabužius. Stengiuosi ignoruoti savo kūną. 

– Moteriški dalykai – kaip su jais?

– Kai ateina tie visi moteriški dalykai, nenori tą dieną išvis atsibusti. Jaučiuosi bjauriai, šlykščiai. Tuo metu aš jaučiuosi sau šlykštus.

– Ką tau reikštų lyties keitimo operacija?

– Man tai net neskamba kaip lyties keitimo operacija, man tai skamba kaip tapimas savimi. Ir aš net nemanau, aš tai žinau, tai man padėtų susitvarkyti gyvenimą, atsistoti į vėžes, būti laimingu ir produktyviu žmogumi. 

– Kokie tavo ateities planai?

– Užsidirbti pinigų ir pradėti keistis. Hormonų terapija – tai net ne svajonė, o gyvenimo tikslas, pradėti hormonų terapiją, pasidaryti operaciją, sukurti šeimą, turėti vaikų ir t. t.

– Kaip reaguoji į komentarus, į žmonių reakciją?

– Man pasisekė, kad per gyvenimą einu tarsi su šarvais, bet yra žmonių, kuriems per sunku, kurie linksta į savižudybes, čia yra baisu, nes komentarai būna, pvz., „išžudyt juos“, „visus juos į užsienį“. Aš tapau tvirtų nervų žmogumi.

Mano nervai yra geležiniai, man dzin komentarai, aš tiesiog skaitau ir žiūriu, kokie žmonės neišprusę. Kai man buvo tas vidinis lūžis, kai buvau praradęs norą gyventi, kai supratau, kas yra ir kodėl taip nesiseka, užsiauginau didžiulį šarvą. Po to viskas, mane pravirkdyti gali tiktai vyno butelis. (Juokiasi.)

Be to, viską darau ne dėl savęs, o dėl kitų. Kai man buvo tas lūžis, pasijutau toks bereikšmis šiame pasaulyje. Noriu bent ką nors padaryti ir taip pasižymėti. 

– Ar nori kovoti dėl žmonių, kurie jaučiasi taip, kaip jauteisi tu?

– Taip! Nenoriu, kad jie būtų sutrikę ir ieškotų nė nežinodami, ko ieško. Aš perėjau visa tai, kai sėdi prie „Google“ ir nežinai, ko ieškoti,  nes nežinai, kas tau yra.

O visus draugus skatinu nebėgti nuo savęs. Jeigu gyvensi taip, kaip kitiems atrodo normalu, tai visą gyvenimą ir kentėsi.

– Ko palinkėtum tautiečiams?

– Mano linkėjimas – pirmiausia pasidomėkite šituo dalyku ir suvokite, kad tai baisus dalykas, tokių žmonių reikia pasigailėti. Kai mano kailyje pabūsite arba kai savo aplinkoj turėsite tokių žmonių, tik tada suprasite, koks tai skausmas.

Nereikia šaukti, kodėl jūs taip lendate į viešumą, nes mes lendame į viešumą tik todėl, kad negalim gauti gydymo. Mes teoriškai esame kaip sergantys vėžiu, tik tiek, kad ne tai, jog pinigų neturie, mes negalime gauti gydymo. Tai tiesiog visų žmonių prašymas, kad jie mums leistų gauti gydymą.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.