Šiurpūs įvykiai Kėdainių rajone, kur tėvas nuskandino du vaikus šulinyje, ir Kražiuose, kur tarp paklaikusio girtuoklio aukų buvo socialinė darbuotoja, privertė atidžiau pažvelgti į šios profesijos žmones: daugiausia moteris, už nedidelį atlyginimą kasdien rizikuojančias sveikata ir net gyvybe. Apie socialinės rūpybos skaudulius ketvirtadienį savo metinėje spaudos konferencijoje užsiminė ir prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Kasdien – slogūs vaizdai
Tikrovė yra gerokai skaudesnė ir sudėtingesnė, nei sėdėdama puošniuose Prezidentūros rūmuose gali įsivaizduoti šalies vadovė. Tuo įsitikino portalo lrytas.lt žurnalistai, kartu su Vilniaus miesto socialinės paramos centro darbuotojomis 36 metų Barbara Liutkevič ir 29 metų Aleksandra Zablocka aplankę į rizikos grupę įrašytas sostinės šeimas.
Nuo svaigalų ar narkotikų apsvaigę tėvai, motinos pamuštomis akimis, alkani vaikai, prišnerkšti, landynėmis paversti kambariai – tokius vaizdus šios jaunos moterys mato nuolat.
B.Liutkevič ir A.Zablocka prižiūri sostinės Rasų seniūnijos šeimas, įrašytas į socialinės rizikos grupę. Jos vienu metu tokioms šeimoms būna ir psichologės, ir teisininkės, ir auklėtojos, ir net tarnaitės.
Rasų seniūnija apima didelę Vilniaus teritoriją – nuo Rudaminos iki Olandų gatvės žiedo.
„Problema ne vien alkoholizmas, narkomanija ir smurtas. Daug moterų neturi paprasčiausių socialinių įgūdžių – nežino, kur kreiptis susirgus vaikui, ką daryti, kai smurtauja vyras, sugyventinis. Nemoka tvarkyti savo finansų, kaip laikytis higienos, kur kreiptis dėl pašalpų, kaip ieškoti darbo. Jau nekalbant apie teisinius dalykus, pavyzdžiui, kaip kalbėtis su antstoliais. Viso to jas turime išmokyti“, – aiškino B.Liutkevič.
Sugyventinis skaudžiai mušė
Nors ne visada, po ilgo, kruopštaus darbo ištraukti bėdinas šeimas iš gyvenimo užribio kartais pavyksta.
B.Liutkevič vienas džiugių pasiekimų – teigiami poslinkiai 36 metų Vilijos R. gyvenime. Moteris daug metų gėrė, kentė sugyventinio smurtą, buvo atidavusi į globos namus savo vyresniąją dukrą.
Į socialinės rizikos grupę ji buvo įrašyta 2007 metais ir tik palyginti neseniai, padedant socialinei darbuotojai, pradėjo stotis ant kojų.
„Pradėjau gerti nuo 16 metų. Nemaniau, kad tai blogai, mano tėvai irgi gėrė. Vartojau svaigalus net ir laukdamasi pirmos dukros“, – atvirai pasakojo Vilija R.
Ji visiškai nevartoja alkoholio jau metai septyni mėnesiai. Ankštame, bet tvarkingame ir švariame kambarėlyje glaudžiasi keturiese: ji, 19-os ir 3 metų dukros bei močiutė.
Šioje šeimoje brendo tragedija. Vilija R. ir jos sugyventinis, jaunėlės dukros tėvas, girtavo, namuose vaikams ne visada sočiai užtekdavo duonos. Girtas sugyventinis nuolat puldavo muštis, o moteris nesiryždavo kreiptis į policiją.
„Kartą jis mane puolė trankyti į viryklę, šaukdamas, kad vaikas ne jo. Nors aš tikrai žinau, kad tai jo vaikas. Gerai, kad Barbara padėjo nuo jo apsisaugoti“, – prisiminė Vilija R.
B.Liutkevič paaiškino, jog moterį jai teko ilgai įkalbinėti, kad nekęstų smurto ir kreiptųsi į policiją. Sugyventinis ją persekiojo dar ilgai, tik neseniai paliko ramybėje.
„Nežinau, ar ilgam nurimo. Aš neatsiliepiu į skambučius, net sudrebu pamačiusi gatvėje į jį panašų vyriškį. Neleidžiu jam matytis su dukra, nes jis agresyvaus būdo, girtas nežinia ką gali padaryti“, – baiminosi Vilija B.
Nors, jos žiniomis, buvęs sugyventinis yra gana pasiturintis, prie dukros išlaikymo neprisideda, alimentų nemoka. Vilija neseniai susirado darbą, nors ir nepelningą, bet šiaip taip verčiasi.
Mokosi siuvėjos amato
Sugyventinio, dabar 3 metų dukros tėvo smūgius vos ne kas dieną kentė ir A.Zablocokos globotinė Marija S. Ji gyvena socialinio būsto bendrabučio tipo bute, kuriame baldai atsirado socialinės darbuotojos iniciatyva.
„Dabar Marijai tik spintos trūksta, o anksčiau kambarys, be lovos, buvo visiškai tuščias. Ji nevartojo alkoholio ar narkotikų, bet vaikų namuose užaugusi mergina neturėjo jokių socialinių įgūdžių. Ir beveik jokių artimųjų. Visiškai nesigaudė realiame gyvenime, tad gimęs vaikas be socialinės globos būtų atsidūręs pavojuje, juolab kad buvęs sugyventinis mušdavo moterį“, – pasakojo A.Zablocka.
Ne be jos pagalbos Marija S. baigia išmokti gyvenimo pradžiamokslį. Ji jau įgijo virėjo specialybę, dabar mokosi siūti.
Ar visos šeimos vilnietes socialines darbuotojas priima taip mielai ir yra dėkingos, kaip Vilija ir Marija?
Anaiptol. A.Zablocka iki šiol prisimena savo, kaip socialinės darbuotojos, krikštą.
„Tai buvo viena pirmųjų mano aplankytų šeimų. Su vaiko teisių apsaugos ir policijos atstovais atvažiavome paimti vaikų, nes jų motina buvo narkomanė, ištikta abstinencijos sindromo priepuolio. Ji puolė į mane mėtyti viską, kas po ranka pakliuvo: šakutes, peilius. Nežinau, kuo būtų viskas pasibaigę, jei būčiau ten atvykusi viena, ne su kolegomis“, – pasakojo Aleksandra.
Šunys puola ir mieste
Dar vienas rizikos šeimas lankančių darbuotojų siaubas – pikti šunys. Kitąkart ir tyčia užsiundomi. Keturkojai pikčiurnos pavojų kelia ne tik kaimuose – jų apstu Vilniuje, vargingų Šnipiškių, Markučių, Stoties rajonuose esančių namų kiemuose.
A.Zablocka ir B.Liutkevič sakė, kad jų kolegę neseniai apkandžiojo šuo, teko kreiptis į medikus, skiepytis nuo pasiutligės.
Po Kražiuose pernai lapkritį įvykusios tragedijos, kai girtuoklis nužudė keturias moteris, pasigirdo siūlymų apginkluoti socialines darbuotojas, bent jau duoti joms dujų balionėlių.
Ar tai padidintų saugumą? Vilnietės socialinės darbuotojos, lydėjusios žurnalistus, abejodamos purtė galvą.
„Situacijos tokiose šeimose būna nenuspėjamos. Būna, kad ramiai kalbamės, bet netikėtai kuriam nors sukyla pyktis. O jeigu eitume su balionėliu rankoje, galime išprovokuoti agresiją. Turbūt vienintelė išeitis – daugiau socialinių darbuotojų“, – viena per kitą aiškino moterys.
Sunku ištrūkti iš užburto rato
B.Liutkevič mano, kad darbas joms palengvėtų, jei būtų grąžinta tvarka, pagal kurią vaikus auginantiems tėvams išimties atveju būtų skiriamas priverstinis gydymas nuo alkoholizmo ir narkomanijos.
Ji prisiminė, kaip apsilankė pas dvejų metų dukrą auginančią motiną, apsvaigusią nuo vaistų.
„Vaizdas buvo siaubingas. Vaikas alkanas, iš praviro šaldytuvo sklido sugedusių produktų smarvė. Moteris visiškai apsvaigusi, nesusigaudanti aplinkoje. Ją verkiant reikėjo vežti į ligoninę, bet ji griežtai atsisakė. O prievarta išvežti negalima.
Dar būna kuriozinių atvejų, kai gauname signalą, kad tėvai namuose girtauja, bet atvykus paaiškėja, jog vaikai – mokykloje. O jei vaikų nėra, nieko tėvams padaryti negalime, gerti savo namuose juk nedraudžiama. Tada vaikus reikėtų atsivežti iš mokyklos, kad būtų galima spręsti jų globos klausimą“, – kalbėjo B.Liutkevič.
Kaip probleminės šeimos pirmąkart pasitinka skirtą socialinį darbuotoją?
„Iš pradžių žiūri įtariai. Daugelis mano, kad būsime prievaizdai, kurie neleis gerti, tęsti įprasto gyvenimo būdo. Arba vertina tik kaip padėjėjas parūpinti socialines pašalpas. Labai ilgai reikia bendrauti, kad įgytume pasitikėjimą ir jie suprastų, kuo iš tiesų galime padėti“, – aiškino B.Liutkevič.
Socialinės darbuotojos sakė, kad pagalba būtų veiksmingesnė, jeigu tektų prižiūrėti mažesnį rizikos grupei priskirtų šeimų skaičių.
„Dabar jau neblogai, Vilniuje vienam socialiniam darbuotojui tenka 16 šeimų. Dar prieš metus kiekvienas dirbome su 30 šeimų“, – sakė B.Liutkevič ir A.Zablocka.
Socialinės darbuotojos teigė, kad nepaisydamos sunkaus ir ne itin dosniai atlyginamo darbo jaučia psichologinį komfortą, kai iš socialinės rizikos grupės išbraukiamos į normalų gyvenimą vėl įsikibusios šeimos.
Rasų seniūnijoje iš tokio sąrašo neseniai buvo išbrauktos 5 šeimos.
„Bet tai nereiškia, kad visam laikui. Neretai būna, kad įveikiamos vienos problemos, vėliau išlenda kitos. Iš užburto rato ištrūksta vienetai, bet ir dėl to verta tokį darbą dirbti“, – tvirtino gyvenime paslydusių šeimų gelbėtojos.
