Palangoje gyvenantis ūkininkas Rimantas Danielius prieš keletą metų praturtėjo maždaug hektaro sklypu Medomiškių kaime (Kretingos r.), kurį jam padovanojo motina, atgautą žemę – 5 hektarus – padalijusi visiems penkiems vaikams.
Įregistravęs šalia kelio esantį sklypą R.Danielius ketino čia statyti sodybą, bet kiek vėliau netikėtai sužinojo, kad didžioji jo žemės dalis patenka į kultūros vertybe paskelbto Laukžemės kapinyno ribas. Taigi prieš ką nors darant sklypą turi ištirti archeologai.
Privalomi archeologų kasinėjimai dar būtų pusė bėdos, bet žmogus apstulbo sužinojęs, kad už tai jis privalo sumokėti iš savo kišenės.
Kasinėjo nežinant savininkui
Palangiškiui apskritai neaišku, kaip jo žemė pateko į kapinyno ribas, jei 2013 metais registruojant sklypą jokių apribojimų nebuvo.
Tik vėliau R.Danielius sužinojo, kad dar 2011 metais be savininkų žinios po jo sklypą su metalo ieškikliu vaikštinėję ir dirvą kasinėję archeologai aptiko kelis senovinių bronzinių apyrankių fragmentus.
Nustačius, kad radiniai yra iš antrojo tūkstantmečio pradžia datuojamų išardytų degintinių kapų, po 2 metų ši teritorija buvo pripažinta kultūros paveldu ir jai skirta valstybės apsauga.
Todėl čia negalima sodinti, neatlikus archeologinių tyrimų žemę draudžiama kasti giliau nei 30 centimetrų. Apie namo statybą nė kalbos negali būti.
Ūkininkas dar džiaugėsi, kad paveldosaugininkai bent arti žemės nedraudžia.
Apstulbino tyrimų kaina
Pasidomėjus, kiek jam kainuotų tie archeologiniai tyrimai, žmogui plaukai ant galvos pasišiaušė.
Archeologai apskaičiavo, kad šiame sklype reikėtų iškasti 10 kubinių metrų dydžio duobių, o tai atsieitų apie 3 tūkst. eurų, nors pats sklypas nėra vertas nė pusės tiek.
„Neblogas archeologų verslas. Gal vienas vaikšto žarstydamas senovinius gelžgalius, o kitas eidamas iš paskos „randa“? Po to paskelbia šią teritoriją paveldo vertybe ir iš žemės savininkų prievartauja susimokėti už privalomus kasinėjimus“, – piktai kalbėjo R.Danielius.
Su paveldosaugininkais jis dar bandė bylinėtis, teisme įrodinėjo, kad be jo žinios dalis sklypo paveldo vertybe paskelbta neteisėtai, tačiau liko nieko nepešęs.
„Gal man geriau reikėjo ginčyti prievolę mokėti už valstybei reikalingus tyrinėjimus. Teismas bent būtų išaiškinęs, kodėl archeologams privalau mokėti aš“, – dabar svarstė R.Danielius.
Perkasė komunikacijų trasą
Nuo archeologų yra nukentėję ir Zeigių kaimo (Klaipėdos r.) naujakuriai.
Viena moteris čia įsigijo kelis sklypus, kuriuos kirto keliukas. Ji žinojo, kad valstybės saugomos čia aptiktos senovinės Zeigių gyvenvietės teritorija yra tik vienoje keliuko pusėje.
Prieš 13 metų statydami namus sklypų savininkai buvo priversti samdytis archeologus, kuriems mokėjo po pusantro tūkstančio litų.
Kitapus keliuko paveldosaugininkų dėmesio išvengusiuose dviejuose sklypuose savininkė paklojo vandentiekio ir nuotekų vamzdyną, nes tokiems darbams tuomet leidimų nereikėjo.
Bet kai vieno sklypų pirkėjas tas komunikacijas panoro įteisinti, paaiškėjo, kad 2012 metais kultūros vertybės – Zeigių kapinyno teritorija praplėsta ir už keliuko. Taigi buvo privalu atlikti žvalgomuosius archeologinius kasinėjimus.
„Atvažiavo archeologai, kelias savaites sklype pasirausė, perkasė ir tą pačią komunikacijų trasą. Aišku, nieko neradę, už darbą pasiėmė 7 tūkst. litų ir išvažiavo“, – pasakojo savininkė.
Tiria, bet nieko neranda
Zeigių gyvenvietė kultūros paveldo objektu buvo paskelbta čia aptikus keletą archeologinių radinių, kurie datuojami pirmojo tūkstantmečio antrąja puse.
Čia gyvenantys ir duoklę archeologams jau susimokėję žmonės piktinosi, kad apsibrėžę nemažą šiai gyvenvietei priskirtą teritoriją dabar paveldosaugininkai šokdina visus savininkus. Tiesa, kiek kasinėjo, tiek nieko vertinga taip ir nerado.
Prieš keletą metų buvo asfaltuojamas per Zeigius vingiuojantis žvyrkelis.
Vienoje vietoje buvo nuspręsta jį ištiesinti. Paveldosaugininkai pareikalavo, kad laukuose atsidūrusi būsimo kelio atkarpa būtų ištirta.
Iš Vilniaus atvažiavo kelininkų pasamdyta archeologų brigada. Kasinėjo daugiau nei savaitę, tačiau aptiko tik krūvą plytgalių ir kito statybinio laužo. O rajonui kelio asfaltavimas pabrango keliolika tūkstančių litų.
Neleido dalyti sklypo
Sklypą įsigijo ir Zeigiuose planuojantis apsigyventi teisininkas. Tačiau paaiškėjo, kad dalis žemės patenka į senovinei gyvenvietei priskirtą teritoriją.
Tuomet jis sumanė sklypą padalyti į dvi dalis, vienoje palikdamas kultūros paveldo objektą, o kitoje statytis namą.
Tačiau Kultūros paveldo departamentas (KPD) rengti projekto neleido ir pareikalavo, kad savininkas prieš tai už savo pinigus atliktų archeologinius tyrimus arba atidalytame sklype su gyvenvietės teritorija įregistruotų konservacinį režimą.
„Kodėl paveldosaugininkams būtini archeologiniai tyrinėjimai ar konservacinis režimas sklypą dalinant žemėtvarkos dokumentuose? Jei aš sklypo nedalyčiau, to nebūtų reikalaujama. Kuo tai susiję su paveldo objekto apsauga?“ – KPD atsakymo į šiuos klausimus klaipėdietis iki šiol taip ir negauna.
Kiek nori, tiek paprašo
Teisininkas domėjosi galimybe užsakyti sklypo archeologinius tyrimus, bet jį išgąsdino kaina.
Iš pradžių vyko ilgos derybos dėl žvalgytino ploto.
Apsisprendę tirti 66 kv. metrus vieni archeologai pateikė 26,6 tūkst. litų (7,7 tūkst. eurų) sąmatą.
Pernai kiti archeologai nusileido iki 6,5 tūkst. eurų ir dar pažadėjo pusantro tūkstančio eurų nuleisti, jei savininkas 2–3 savaitėms ras penkis žmones kasimo darbams.
Be to, buvo pasiūlyta 10 proc. nuolaida, jei pinigai bus sumokėti iš anksto.
„Vadinasi, archeologai už žemės savininkams privalomus tyrimus gali paprašyti kiek nori? Skambinau keletui archeologų ir įsitikinau, kad jų darbo įkainiai panašūs“, – kalbėjo klaipėdietis.
Kompensuoti išlaidų neskuba
„Tarp archeologų yra nerašytas susitarimas į svetimą teritoriją nelįsti, mat joje vietiniai specialistai laikosi nustatytos darbų kainos.
Jei į pajūrį už mažesnę kainą ir susigundo atvažiuoti koks privačiai pasamdytas archeologas iš Vilniaus, netrukus pasipila jo kolegų skundai, kad jis ne taip tiria, ne tą iškasa.
Archeologiniai tyrimai turi grynai mokslinę reikšmę. Bet ar privatus savininkas privalo remti Lietuvos mokslą?“ – kalbėjo anksčiau KPD Klaipėdos skyriui vadovavęs, o šiuo metu paveldosaugininku uostamiesčio savivaldybėje dirbantis Vitalijus Juška.
Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas privatiems asmenims numato kompensavimą už archeologinius tyrinėjimus, tačiau realiai šis teisės aktas neveikia.
Tūkstančiai už adatos dūrį
V.Juškos manymu, Paveldo tvarkybos reglamentas pernelyg plačiai ir ne visuomet pagrįstai leidžia taikyti privalomus archeologinius tyrimus. Pavyzdžiui, viename Klaipėdos gyvenamajame kvartale buvo sumanyta pastatyti 4 sporto įrenginius, kuriems pakanka pusės metro gylio 4 gręžtinių pamatų.
„Tai būtų lyg adatos dūris į žemę. Tačiau KPD pareikalavo toje vietoje atlikti archeologinius tyrimus. Keturi 2 metrų ilgio ir metro pločio šurfai savivaldybei kainuotų 3–4 tūkstančius eurų – du kartus brangiau už pačius įrenginius“, – kalbėjo V.Juška.
Absurdą įžvelgia ir teismai
Kad paveldosaugininkų reikalavimai ne visuomet būna pagrįsti, patvirtina ir teismai.
Vienas palangiškis laimėjo bylą prieš paveldosaugininkus, kurie ruošiant pastato techninį projektą pareikalavo archeologinių tyrimų, nors šis sklypas pateko tik į Palangos istorinės urbanistinės vietovės vizualinės apsaugos zoną.
Kitas savininkas Šilutėje nusipirko XIX amžiaus pabaigoje statytą namą su ūkiniu pastatu, kuriems tuomet nebuvo taikomi jokie apribojimai.
Bet po savaitės KPD statinius paskelbė kultūros paveldo objektu ir savininkui panorus atlikti kapitalinį remontą pareikalavo ištirti žemės sklypą.
Šilutiškio skundą patenkinęs Vyriausiasis administracinis teismas nustatė, kad be archeologinių žemės tyrimų pastatų remonto darbus draudę paveldosaugininkai buvo neteisūs.
Mūsų istorija turi rūpėti visiems
Renaldas Augustinavičius
Kultūros paveldo departamento Kontrolės skyriaus vyriausiasis valstybinis inspektorius
„Požiūris, kad po žeme slypintys mūsų istoriją atskleidžiantys archeologiniai radiniai turi rūpėti ne savininkui, o valstybei, Vakarų Europoje pasikeitė dar XIX amžiuje.
Ten visi jau supranta, kad mūsų praeities tyrinėjimas yra visos visuomenės interesas ir už tai turi mokėti konkrečiame sklype turtinę naudą gaunantis asmuo.
Jei savininkas kultūros paveldo objektu paskelbtame savo sklype nori statyti namą, vykdyti žemės darbus, jis iš to gauna naudos, todėl archeologiniai tyrimai tampa jo rūpesčiu. Jei kokius nors geležinkelio, kelių tiesimo ar visuomeninių objektų statybos darbus vykdo valstybė, tyrimai finansuojami iš jos biudžeto. Taigi šiuos tyrimus vis tiek apmoka mokesčių mokėtojai.
Tokią tyrimų finansavimo tvarką numato ir 1992 metais Europos Taryboje priimta bei Lietuvos ratifikuota Archeologinio paveldo apsaugos konvencija.
Reikia suprasti, kad žemė yra savotiškas archeologinis archyvas, kuris skaitomas vieną kartą. Todėl tyrimai svarbūs, nes savavališkai dirbant neištirtoje mokslui svarbioje teritorijoje dar neperskaitytos knygos lapas bus išplėštas ir sudegintas.
Nereikėtų abejoti, ar kultūros paveldo objektas įregistruojamas pagrįstai.
Tai nusprendžia šios srities mokslininkų taryba, kuri reikliai vertina archeologų radinius ir nustato galimą jų svarbą.
Archeologų tyrinėjimai nėra vien mojavimas kastuvu. Jiems tenka žemę kapstyti ir šepetėliu, todėl jų darbo įkainiai yra kitokie nei žemkasių.“
