Prieš Naujuosius metus išvažiavęs į Prancūzijos Alpes, kaip pats sakė kolegoms, pasitreniruoti Kriminalinės policijos biuro viršininko pavaduotojas 52 metų A.Bazys namo nebegrįžo. Šiandien į Lietuvą bus pargabenta urna su jo palaikais.
Du alpinistus – A.Bazį ir Mildą Jasaitytę – kliudė sniego lavina.
Nors gelbėtojai atvyko greitai, iš po sniego jie buvo ištraukti jau negyvi. Trečiasis lietuvis – Žygintas Minelga – gelbėtojų buvo nukeltas nuo kalno.
Su A.Baziu susipažinome praėjusių metų balandį, kai jis su bičiuliu alpinistu Ričardu Čerbulėnu grįžo iš Alpių, sėkmingai įveikę itin sudėtingą Eigerio sieną.
A.Bazys buvo į Alpes planuojamų ekspedicijų, per kurias ketinta įveikti šešias Šiaurinių Alpių sienas, sumanytojas.
– Kokia buvo jūsų pirma pažintis su kalnais? – paklausiau A.Bazio.
– Pirmą kartą kalnus pamačiau būdamas septintoje klasėje. Vasarą su tėvais automobiliu išvykome į Karpatus, bet pasiekėme ir Kaukazą.
Važiuodamas stebėjau kalnų viršukalnes ir galvojau: jos tokios gražios, bet įdomu, koks jausmas apimtų jas pasiekus?
Tas kalnų įspūdis pamažu pasimiršo ir sugrįžo jau studijų metais, kai vienas kurso draugas per žiemos atostogas pakvietė vykti į Kaukazą.
Tuomet iš karto atsinaujino įspūdžiai, patirti keliaujant kalnais su tėvais. Nė sekundės nedvejodamas sutikau leistis į žygį.
Su draugu nesuprasdami, kas yra alpinizmas ir jam būtina įranga, tiesiog pasiėmėme paprastas kuprines, kažkokių virvagalių, polietileno užsikloti ir išvykome į Kaukazą.
Mums tada atrodė, kad aukščiausią viršukalnę galima įveikti per porą valandų, tačiau pasiekę kalnus supratome, jog atsidūrėme mums visiškai nesuprantamoje aplinkoje.
Pirmasis mūsų kopimas buvo kažkokiu apledėjusiu, pilnu lapų šlaitu, tačiau ne bet kur, o Kaukaze! Negana to, dar tempėme ant nugaros prisikrovę sunkiausias kuprines stiklainių su maistu.
Kai jau manėme, kad pasiekėme savo gyvenimo viršukalnę, staiga išvydome, jog iš kitos pusės į ją galima užvažiuoti automobiliu!
Ši patirtis mums su draugu tapo akstinu Kauno alpinizmo klube rimtai užsiimti alpinizmu.
– Ką jūs, kaip alpinistas, laikote savo svarbiausiu mokytoju?
– Meilę kalnams ir alpinizmui įskiepijo pirmasis mano treneris Rimas Simutis. Būtent jis padėjo suvokti, kad kalnai – ne vien romantika ar graži vieta kelionėms.
Norint pažinti kalnus, pirmiausia būtina ištvermė ir nuolatinės treniruotės.
– Ar jūs buvote pirmieji lietuviai, įveikę Eigerį?
– 2014 metų rudenį į Eigerį įlipo mano mokytojo sūnus Gediminas Simutis, gyvenantis Šveicarijoje, su kolega šveicaru. Iš Lietuvos šiaurinę Eigerio sieną įveikėme pirmieji.
Šis mūsų žygis bus įamžintas dokumentiniame filme, kad kiti alpinistai galėtų pasimokyti ir pasisemti patirties.
Kol kas iš Lietuvos taip pat dar niekas nėra sukūręs dokumentinio filmo apie kopimą į Eigerį.
– Negi pasiryžę įveikti tokį sudėtingą kalną nejautėte jokios baimės?
– Jei žmogus nieko nebijo, jam kažkas ne taip. Kiekvienas mūsų turi ir baimės, ir atsargumo jausmą. Viena vertus, baimė gali būti tiesiog kaustanti, kai žmogus jau nieko nebegali padaryti.
Su tokiais atvejais kalnuose esu susidūręs. Kartais net stipriausius žmones kalnuose ištinka tokia baimė, kad tiesiog išmuša iš pusiausvyros.
Kita vertus, sveika baimė visada įkvepia būti atsargesniam, atsakingesniam – matyti ir įvertinti situaciją blaiviai, visada jausti saugiklį, kuriam perdegus gali ištikti tragedija.
– Ko gero, kalnai per daugelį metų suformavo ir tam tikrą jūsų gyvenimo filosofiją?
– Ta filosofija labai paprasta: didžioji gyvenimo dalis su savomis problemomis ir rūpesčiais prabėga čia, apačioje, o išėję į kalnus ir atsidūrę arčiau dangaus imame geriau suvokti, kas yra angelas sargas, arba susimąstome apie tai, ką dažniausiai užgožia kasdieniai reikalai, nuolatinis skubėjimas, rutina.
Sugrįžus iš kalnų man kur kas lengviau pažvelgti į save iš šalies ir įvertinti, ką šiame gyvenime veikiu, kiek ir ko darau be reikalo, o kai kurių problemų apskritai nėra, nes jų sukeliame visiškai be reikalo.
– Kada kalnuose pajutote, kad iš tikrųjų turite savo angelą sargą?
– Kaukazo kalnuose esu patyręs labai rimtų traumų: lūžo koja, penki šonkauliai ir pratrynė arteriją, kraujas plūdo į plaučius.
Kitaip tariant, buvau pasiekęs ribą tarp gyvenimo ir mirties. Kai po labai sudėtingų operacijų pabudau reanimacijoje, mane prižiūrinti slaugytoja pasakė: „Jei dabar liksi gyvas, niekada nemirsi.“
Kai buvau parskraidintas į Vilnių ir nugabentas į Santariškių klinikas, mane apžiūrėjęs profesorius negalėjo atsistebėti: „Kitas būtų tris kartus numiręs.“
– Kas gi jus taip sužeistą kalnuose išgelbėjo?
– Tą kartą lipome kartu su labai patyrusiu alpinistu Kęstučiu Baleišiu. Jis mano gelbėjimo operaciją iš penkių tūkstančių metrų aukščio atliko itin profesionaliai: surištą vertikaliai kelias dienas nuleidinėjo žemyn.
Jeigu ne Kęstutis ir jam padėjęs angelas sargas, kažin ar būčiau likęs gyvas.
– Net iš arti pajutęs mirties alsavimą nepraradote aistros kalnams?
– Tokius dalykus pats sau esu išsiaiškinęs labai paprastai – niekada nesakiau, kad eisiu arba neisiu į kalnus.
Man tiesiog reikia arba nereikia kopti į kalnus. Net ir po tos baisios traumos jokių įžadų nedaviau ir nuo kalnų neatsižegnojau.
Kai nuo kojos buvo nuimtas gipsas, ėmiau labai intensyviai treniruotis ir jau kitų metų vasarą vėl išvažiavau į Kaukazą.
– Negi artimieji nebandė jūsų atkalbėti nuo tokių sudėtingų ir pavojingų žygių?
– Mano žmona Živilė – irgi alpinistė. Kartą kažkieno paklausta apie mano aistrą kalnams ji atsakė labai paprastai: „Jo sprendimas kopti į vieną ar kitą viršukalnę nėra atsitiktinis, jis žino, ką daro, žino, kas yra pavojus, ką reiškia rizika, žino, ką reiškia džiaugsmas įkopus.“
– Kokios mintys apninka sėdint ant kokios nors viršukalnės, nuleidus kojas ir žvelgiant į tai, kas darosi ten, apačioje?
– Kopiant į Eigerį pirmoji nakvynė buvo kalno viduryje. Vieta, kur galima prisiglausti ir praleisti naktį, pavadinta Mirties vardu dėl to, kad čia yra žuvę daug alpinistų.
Nepaisant to, ši vieta visai patogi išsitiesti. Šiek tiek atsikasus sniegą galima prisiglausti ir numigti.
Vakare buvo galima ir prisėsti nukabinus kojas. Vaizdas leidžiantis saulei buvo tiesiog stulbinamas – virš galvos ir šonuose galybė, o apačioje, toli toli – gyvenimas.
Kai kas galbūt alų ar vyną kavinėse gurkšnojo, buvo matyti ir traukinukai, ir net kelias, kuriuo privažiavome iki miestelio.
Visu tuo gėrėdamasis pagalvojau: „Nors ir rizikuodamas esu išskirtiniausioje pasaulio vietoje ir žvelgiu į jį išskirtiniausiu rakursu. Kas gali būti nuostabiau?“
– Ar yra buvę taip, kad ėjote į kalnus norėdamas išspręsti kokias nors asmenines problemas? Gal patyrėte, kad džiaugsmas įveikus viršukalnę savotiškai gydo arba leidžia pamiršti žemiškas bėdas?
– Matyt, žmogui ko nors stinga, kas nors nesiseka arba neaišku, jei jis eina į kalnus. Be to, tiems, kurie dažnai kopia į kalnus, susiformuoja adrenalino poreikis – kalnai traukia ir traukia.
Atsiranda noras rizikuoti. Kad ir kaip būtų keista, tai suteikia pasitenkinimo. Man kalnai jau yra tapę hobiu. Tai leidžia patirti tai, ko nesugebu rasti kasdieniame gyvenime.
Patirtis rodo, kad jei sekasi hobis, tai sekasi ir darbe, ir kitose gyvenimo srityse.
– Gal potraukį kalnams lėmė ir tai, kad dirbate kriminalinėje policijoje, kur nestinga įtampos, neigiamų emocijų ir rizikos? Gal kalnų reikia, kad visa tai pamirštumėte, apsivalytumėte?
– Darbas ir kalnai mano gyvenime – dvi niekada nesusikertančios linijos. Jas vienija tik atsakomybė, kuri būtina ir kalnuose, ir darbe.
Kalnuose pamirštu, kad ten, apačioje, liko minkšta sofa ar jaukūs namai su židiniu. Tiesiog atsakingai ir susikaupęs lipu – kuo saugiau ir atsakingiau.
Tik gal kartą Kaukazo kalnuose, kai pro šalį skrido keleivinis lėktuvas, šmėstelėjo mintis: „Kaip gera tiems, kurie sėdi tame lėktuve... Ko gero, stiuardesės nešioja skanų maistą, o mes čia lipame.“
Tačiau tos mintys greitai pradingo, kaip ir tas lėktuvas. Ko gero, tik kalnuose galima pamiršti viską, kas materialu.
Mintys ir jausmai išsigrynina iki krištolinio skaidrumo.
Tačiau esu tikras, jog svarbiausia kalnuose suprasti, kad kalnų niekas nenugalėjo ir nenugalės. Jie stovėjo ir stovės, gali priimti į svečius arba ne. Pasitenkinimas ateina ne tada, kai įlipi į viršūnę.
Juk dar reikia ir nuo jos nusileisti, o nusileidimas kartais būna pavojingesnis, nes leisdamiesi alpinistai neretai atsipalaiduoja, pamiršta riziką.
Tada atsiranda ir didesnė klaidos tikimybė. Todėl bet kokioje viršūnėje, be džiaugsmo, dar jaučiu ir nusileidimo pavojų. Lygiai taip pat buvo ir kai leidomės nuo Eigerio.
Vos pasiekus viršukalnę prasidėjo pūga. Todėl puikiai suvokiau: jei orai nepagerės, teks dar kartą nakvoti.
Bet, ačiū Dievui, nusileidome be nakvynės, nes šiek tiek žemiau praskaidrėjo. Džiaugsmas širdį užplūdo jau nusileidus, nusiėmus virves ir kuprinę.
O kai pakalnėje su Ričardu prisėdome kavinėje, atsidarėme po „Coca-Cola“ buteliuką ir gerdami žiūrėjome į Eigerį iš apačios, tai buvo neapsakoma akimirka.
– Jums kaip niekam kitam turėtų būti suprantamas posakis „Su juo galima eiti į kalnus“. Ar eidamas į kalnus esate daugiau radęs draugų ar praradęs?
– Žinoma, daugiau radau, o ne praradau, nors yra buvę taip, kad bendražygiai pačioje viršukalnėje supanikuodavo, bijodavo leistis žemyn.
Kartą yra tekę labai griežtai vienam bendražygiui pasakyti: „Jei nori dar pamatyti savo artimuosius, lipk paskui mane metras po metro.“
Kalnuose iš tikrųjų žmonės atsiskleidžia ir supranti, ar su jais dar bus galima kopti į kalnus, ar jau daugiau niekada.
Tačiau nuojauta manęs dažniausiai neapgauna.
Kai ruošėmės įkopti į Eigerį su Ričardu, kuriam tik 23 metai ir jis kaip alpinistas turi tiktai ketverių metų patirtį, jaučiau, kad viskas bus gerai. Ir neapsirikau.
– O ar jums neatrodo, jog kalnuose praleistas laikas, kad ir labai trumpas, vos kelios dienos, daug tikresnis nei papėdėje?
– Iš tikrųjų taip. Ten kaip niekur kitur išsigrynina supratimas, kad gyvenime toli gražu ne viskas priklauso tik nuo tavęs.
– Kiek klaidų gali padaryti alpinistas?
– Klausimas, labiau tinkantis išminuotojams. Jie, kaip žinoma, gali suklysti tik kartą.
Alpinistų klaidos gali turėti įvairių pasekmių – mes galime susitrenkti ranką arba koją, bet galime prarasti partnerius arba ir patys žūti.
Tačiau aš laikausi ir kitiems alpinistams patariu laikytis nuostatos, kad net įveikdami nesudėtingus maršrutus negalime padaryti nė vienos klaidos.
Juk gyvename tik kartą! Alpinizmo istorijoje yra buvę atvejų, kai labai patyrę alpinistai sunkiai susižalojo arba žuvo išėję į paprastą žygį.
Dažniausiai į pražūtį nuveda per didelis pasitikėjimas savimi.
Patyręs ir alpinistas, ir kriminalistas
* Savo mokytoju A.Bazį laikė nemažai jaunų Lietuvos alpinistų.
* „Jis rengdavo mokomuosius žygius ir yra parengęs naują alpinistų kartą“, – pasakojo Lietuvos alpinistų asociacijos vadovas S.Damulevičius.
* A.Bazys laikomas vienu labiausiai patyrusių alpinistų, ne kartą yra pelnęs įvairių apdovanojimų. 2008 metais jis buvo išrinktas geriausiu Lietuvos alpinistu, jam ypač sėkmingi buvo ir 2015 metai.
* A.Bazys buvo ne tik patyręs alpinistas, bet ir kriminalistas.
* „A.Bazys buvo labai geras mano bičiulis, puikus kolega, tikras profesionalas. Jis jautė aistrą tiek savo darbui, tiek alpinizmui, tiek muzikai“, – sunkiai rinkdamas žodžius kalbėjo Kriminalinės policijos biuro (KPB) viršininkas R.Kiškis.
* Per 25 tarnybos metus A.Bazys padėjo atskleisti daug sunkių nusikaltimų, prisidėjo išskaidant organizuotas nusikaltėlių grupuotes. KPB viršininko pavaduotoju jis dirbo nuo 2011 metų ir buvo atsakingas už slaptas užduotis atliekančius kriminalistų padalinius.
* „A.Bazys ne vieną jaunesnį kolegą išmokė turėti tikslą ir jo siekti“, – kalbėjo R.Kiškis.
Tėvą automobilyje užmušė atskriejusi plyta
* A.Bazį mirtis pasiglemžė beveik tokio pat amžiaus kaip ir jo tėvą. Jonas Bazys, kelerius metus vadovavęs Marijampolės kalėjimui, prieš 23 metus žuvo per nelaimingą atsitikimą būdamas 54 metų.
* Marijampolės pataisos namų darbuotojai gerai prisimena iniciatyvų, energingą įstaigos vadovą J.Bazį. Kalėjimo viršininku jis dirbo 1988–1992 metais.
* „Prieš tai jis buvo būrio viršininkas, įstaigos vadovo pavaduotojas. Vėliau trumpai vadovavo Mažeikių gydymo ir darbo profilaktoriumui. Jonas grįžo į Marijampolę ir iki žūties vadovavo kolonijai“, – pasakojo „Lietuvos rytui“ tuometis J.Bazio pavaduotojas A.Baliukevičius.
* Ne vienas dviejų dešimčių senumo įvykius prisimenantis kalėjimo darbuotojas teigė, kad J.Bazio žūtis buvo keista.
* „Jonas buvo dzūkas, jo tėviškė – Varėnoje. Lemtingąją dieną jis automobiliu važiavo iš Vilniaus į Varėną.
* Varėnoje veikė plytų gamykla. Nelaimė įvyko, kai pilnas plytų sunkvežimis priartėjo prie priešpriešiais atvažiuojančios Jono mašinos.
* Posūkyje krovinys pažiro iš sunkvežimio kėbulo. Viena plyta išdaužė lengvojo automobilio priekinį stiklą ir trenkė Jonui tiesiai į smilkinį. Sužalojimas buvo mirtinas.
* Plyta nukrito į tarpą tarp priekinių sėdynių. Po nelaimės svarstėme, kad Jonas, ko gero, pamatęs atskriejančią plytą instinktyviai pasilenkė, todėl ji pataikė į galvą. Kas žino, jei būtų nepasilenkęs, gal ir šiandien būtų gyvas“, – svarstė buvę J.Bazio bendradarbiai.
* Jie jau prieš du dešimtmečius žinojo apie J.Bazio sūnaus Artūro aistrą kalnams ir kad dėl šio pomėgio nuolat nerimaudavo jo motina.
Prancūzijoje – antra skaudi nelaimė
* Netoli vietos, kur žuvo A.Bazys ir M.Jasaitytė, Lietuvos keliautojus nelaimė buvo ištikusi ir 2013 metais.
* Sausio 31-ąją daugiau nei pusę šlaito įveikusius lietuvių alpinistus užklupo smarki pūga.
* Patyręs alpinistas E.Markšaitis, virve susirišęs su dviem moterimis, liko kyboti ant uolos. Telefonu jie visą naktį bandė susisiekti su gelbėtojais, bet ryšys buvo labai prastas. Jie pasikeisdami miegojo ir gėrė karštą arbatą, o rytą sulaukė sraigtasparnio.
* Kita šlaito puse kopę A.Uleckas ir V.Sedenka namo nebegrįžo. Vienas alpinistų kolegoms parašė SMS žinutę, kad jo porininkas dingo, o jis išsikasė sniego urvą ir slepiasi nuo vėjo.
* Urve pasislėpęs vyras dar tris dienas rašė žinutes savo draugams – pranešinėjo, kad jaučiasi gerai, turi maisto ir drabužių, tik baiminosi, jog išseks dujų atsargos.
* Gelbėtojai žinojo jo buvimo vietą, tačiau dėl blogų orų jų sraigtasparnis negalėjo pakilti. Po kelių dienų gelbėtojai iš sraigtasparnio pastebėjo tik ryškią mirtinai sušalusio keliautojo striukę.
* Šį košmarą išgyvenęs E.Markšaitis žuvo tų pačių metų birželį. Kopti į kalnu žudiku praminto Nanga Parbato viršūnę Pakistane pradėjusį alpinistą kalnų stovykloje nušovė teroristai.
* 2014 metais A.Bazys ir J.Survila surengė žygį E.Markšaičiui atminti. Jie Alpėse įkopė į Pti Driu (Petit Dru) šiaurinę sieną, kurią A.Bazys du kartus nesėkmingai bandė įveikti drauge su E.Markšaičiu.
