B.Jarulytė-McSharry ir jos airis sutuoktinis Brianas Vilniuje – jau pusmetį. Pora Airijoje susilaukė trijų vaikų – Dovydo, Benitos ir Luko, ten buvo įleidusi šaknis, tačiau nusprendė gyvenimą kurti Vilniuje.
Keista, bet važiuoti į Vilnių įkalbinėjo ne 51 metų Benedikta, o jos bendraamžis Brianas. Tik vėliau moteris pajuto, kad be Lietuvos nebegali.
Tad ji atsisveikino su Dublinu, kuriame praleido aštuoniolika metų.
Nustebino ir Brianas, po kraustynių pareiškęs, kad Vilnius yra gražesnis miestas nei jo gimtasis Dublinas.
– Kodėl tada, prieš aštuoniolika metų, palikote Vilnių ir persikėlėte gyventi į Airiją? – paklausė „Sostinė“.
Benedikta: „Prisipažinsiu – tada labai norėjau pabėgti iš Lietuvos. Čia nepatiko viskas: pradedant mentalitetu ir baigiant žmonių santykiais.
Tuo metu Lietuva buvo per daug uždara dalelė pasaulyje. Apsigyventi svetimoje šalyje ginė ir smalsumas.
Smalsumas nugalėjo baimę leistis į nežinomybę.
Prabėgus aštuoniolikai metų pajutau, jog Lietuva mane pradėjo taip traukti, kad aš nebegaliu be jos, be Vilniaus. Taip pat pasiilgau lietuvių kalbos.“
– Kuo ta nenugalima trauka pasireiškė?
Benedikta: „Gyvenimas Dubline yra puikus. Smagu, žmonės geros nuotaikos, daug juokauja. Yra tiktai vienas trūkumas – tai nėra sava. Kai tai dvasia pajutau, apsisprendžiau.
Visada ieškojau gražaus, nuoširdaus žmonių bendravimo. Dubline būna daug tokių susitikimų. Kad ir paviršutiniškų, bet mielų.
Kai susituokiau su Brianu, prašiau jo: tik nevažiuokime gyventi į Lietuvą. Vyras anksčiau dirbo Vilniuje – jam patiko šis miestas, tad jau pirmaisiais metais po vestuvių jis mane įkalbinėjo grįžti. Aš priešinausi, o vėliau viskas staiga apvirto aukštyn kojomis.
Važiuodama į Vilnių tikėjau: esame maža tauta, tad to nuoširdaus bendravimo tikrai išmoksime. Atrodo, neapsirikau. Tai, ko išvykstant trūko, dabar po truputį atsiranda.
Kai draugams prisipažįstu, kad gyvendama Vilniuje žydžiu kaip gėlelė, jie mane mėgina atvėsinti klausdami, kur aš tą žmonių nuoširdumą, santykių šiltumą regiu?
Atsakau, kad viskas priklauso nuo paties žmogaus, nuo jo požiūrio. Štai toks paprastas dalykas. Prekybos centre „Maxima“ užsuku į gėlių skyrių. Kelis kartus pastebėjau, kad pardavėja nesišypso. Jutau, kad jos nuotaika prasta, moteris man visiškai nenorėjo padėti.
Prieš šventes atsargiai pasiteiravau, kodėl ji tokia liūdna.
Moteris papasakojo, kad laukia iš užsienio grįžtančių vaikų, kankina nerimas. Įsikalbėjome, peržengėme tą šaltumo slenkstį. Gėlių pardavėja atvėrė savo gyvenimo istoriją, mes tapome draugėmis. Ji pasirodė esanti toks nuostabus žmogus!
Vėliau dar ne kartą įsitikinau: vilniečiai – šilti žmonės, bet tai kažkodėl slepia.
Reikia kažką atitirpdyti, kad tą šilumą pajustum.“
Brianas: „O man kaip tik vilniečiai pasirodė draugiški žmonės. Vilniuje žaidžiu futbolą su veteranais, greitai tarp jų radau daugybę draugų. Nutariau išmokti lietuviškai, todėl tris kartus per savaitę lankau paskaitas universitete.
Beje, persikėlėme į Vilnių ir dėl vaikų.
Jiems šis miestas ir šalis labai patinka, nors neslėpsiu, kad visos trys mūsų atžalos yra pusiau lietuviai, pusiau airiai.
Benita nesunkiai pritapo Vilniuje, šiek tiek sunkiau tai sekasi Dovydui ir Lukui.
Ne tiktai jiems, bet ir man lietuvių kalba yra kietas riešutėlis, ypač sunku linksniuoti.
Tad dabar turime dvejus namus – Dubline ir Vilniuje. Man išsiskirti su gimtuoju miestu nebuvo labai sunku. Dublinas labai panašus į Vilnių. Jis nėra didelis miestas.
Kai manęs klausia, kuriame mieste namai taps svarbesni, paprašau neskubėti. Į šį klausimą atsakysiu Vilniuje praleidęs bent metus.“
– Bet ir Dubline didelė lietuvių bendruomenė, tad svetimas ten nelabai jautiesi?
Benedikta: „Lietuvių bendruomenė tik dabar didelė. Taip, išėjus į gatvę gali išgirsti kalbant lietuviškai.
O kai atvykau, prieš aštuoniolika metų, radau vos keliolika atvykėlių iš Lietuvos. Be to, gimus vaikams reikėjo daugiau dėmesio skirti šeimai. Tad bendruomenės gyvenimui jo likdavo vis mažiau.“
– Neraudonavote prieš Brianą dėl tėvynainių Airijoje krečiamų šunybių?
Benedikta: „Ne. Apskritai pastebėjau, kad Airijoje lietuvių padaryti negeri darbai Lietuvoje per daug išpučiami. Tiek Dublino, tiek kitų miestų gyventojai puikiai supranta, kad tiek gerų, tiek ir blogų žmonių yra kiekvienoje tautoje. Lietuviai nėra išskirtiniai. Dauguma jų Airijoje gerbiami, nes yra tvarkingi, laiku ateina į darbą.
O apie gerus dalykus kalbama rečiau. Pavyzdžiui, Dubline jau keletą metų lietuvių grupė linksminasi, rengia įvairius renginius be lašelio alkoholio.
Tiesa, airius nustebino vienas lietuvis, kuris savo jėgomis mėgino sulaikyti iš jo automobilio degalus vogusius asmenis. Jis buvo žiauriai sumuštas.
Jie neslėpė – jei tokią vagystę būtų pastebėjęs airis, jis nešoktų plikomis rankomis sučiupti vagišių. Geriau jau tegu nupila to benzino – sveikata brangiau.“
– Vilnių užgriuvę šalčiai neišgąsdino? Juk Dubline tokių nebūna.
Brianas: „Abiem sūnums šaltis labai patinka. Labai gražu buvo, kai pradėjo snigti.
Vaikai tokios žiemos nebuvo matę. Jie pro buto langą filmavo krintančias snaiges, vėliau vaizdo įrašą įkėlė į socialinio tinklo paskyrą. Atrodytų, paprastas dalykas, bet kiek pagyrų sulaukėme! Ir vaikams buvo daugybė džiaugsmo.
Tuo tarpu Dubline ir rudenį, ir žiemą labai blogi orai. Taip, nėra sniego, nešalta, bet daug lyja. Žodžiu, amžinas niūrus ruduo. Kaip mes juokaujame, ir vasarą, ir žiemą galima avėti tais pačiais batais. Vilniuje be kelių jų porų tikrai neišsiversi.“
Benedikta: „O aš buvau pasiilgusi lietuviškos žiemos. Supratau, kaip smagu žaisti su sniegu, kaip gera siausti ant Tauro kalno, pasivaikščioti po Vingio parką. Tiesa, 20 laipsnių šaltis – tai jau per daug, žiemos malonumais pernelyg nepasidžiaugsi.
Bet juk vėl atšils, vėl galėsime kiekvieną dieną nedrebėdami eiti į lauką. O jei dar pasnigs – bus šaunu.“
– Kokių pokyčių pastebite Vilniuje grįžusi?
Benedikta: „Vilniečiai, ypač jauni žmonės, tapo didesni patriotai. Tai didelė vertybė.
Sausio 1-ąją mūsų šeima stebėjo vėliavos kėlimo ceremoniją ant Gedimino kalno.
Prisiminiau, kiek daug trispalvė mums reiškė atkūrus Nepriklausomybę.
Vėliau valstybės vėliavos spalvos tapo labiau įprastos.
O dabar jos mums vėl reiškia labai daug. Taigi jausmai atgyja. Stebėdama, kiek daug jaunimo susirinko ant Gedimino kalno, tikrai nuoširdžiai džiaugiausi.
Apskritai jaunoji karta mane džiugina.
Jie – profesionalūs darbuotojai, mokantys bendrauti, matantys ne vien tamsias spalvas. Tuo įsitikinau net užsiėmusi buto Vilniuje paieškomis. Tad laukia šviesi ateitis.
Nudžiugino gatvėse pastebėjus daug besilaukiančių moterų, daug mamų su vaikais. Tai geras ženklas. Vadinasi, miestas augs, žmonės pasitiki gyvenimu. Galvojau, kuo galėčiau šiems jauniems žmonėms padėti. Mielai juos pamokyčiau anglų kalbos naudodama savęs pažinimo techniką. Juk esu diplomuota specialistė.
Vaikščiodama po Vilnių vis dažniau įsitikinu, kad niekas smarkiai nepasikeitė, tik pagražėjo.
O gal aš kitomis akimis žvelgiu į miestą?
Gaila tik, kad jau nebėra „Ritos slėptuvės“. Šioje užeigoje mes su Brianu susipažinome.“
Brianas: „Pastebiu, kad mane kojos vis dažniau neša į Vilniaus senamiestį.
Pilies gatvė, kurioje anksčiau teko keturis mėnesius gyventi, nelabai pasikeitė. Tai suprantama – juk čia miesto širdis.
Ne itin keičiasi ir Vingio parkas, kuriame mėgstu su šeima pasivaikščioti. Nors daug kas kalba, kad jame reikėtų didelių pertvarkų, aš taip nemanau. Užtenka tik šiek tiek pasitvarkyti.
Štai parke pilna vėjo nulaužtų medžių šakų, sausuolių. Kodėl jų patys vilniečiai negalėtų surinkti? Tai – židiniams, krosnims puikiausios malkos.“
– Vilnius užsieniečių pagyrų sulaukia už tai, kad yra nedidelis miestas. Kodėl?
Brianas: „Štai nusileidžiu nuo Tauro kalno ir esu miesto centre. Ar tai nenuostabu?
Gyvenau Dublino priemiestyje, tai kelionė į miestą trukdavo pusantros valandos. Kasdien tris valandas išbraukti iš gyvenimo – tai jau daug. Vilniuje to nėra.
Vilniuje supratau, kad gyvenimo sparta gali būti kitokia, kur kas lėtesnė. To kituose Europos miestuose jau seniai nėra.
Vilniuje man taip pat labai patinka važiuoti troleibusais. Dubline jų nėra.
Troleibusai gal ir lėtesni už autobusus, tramvajus, bet kiek egzotikos jais keliaujant! Tik niekaip nesuprantu, kodėl valdžia jų nori atsisakyti. Tai juk ekologiška transporto priemonė.“
