Pasak jo, jeigu situacija pasikartotų, Lietuvos žmonės ir vėl taip pat vieningai stotų į kovą.
„Buvo dalis žmonių, kurie sėdėjo ir laukė, kol viskas pasibaigs, ta žmonių dalis ir dabar sėdi ir laukia, kur bus naudingas momentas, kuriuo galės pasinaudoti. Didžioji dalis žmonių, kurie vertina, supranta laisvės vertę, ir šiandien ateitų. Neabejoju tuo. Aš ateičiau“, – teigė A. Mamontovas.
Prisiminimais apie Sausio 13-osios įvykius „Lietuvos ryto“ televizijos aktualių pokalbių laidoje „Lietuva tiesiogiai“ su žurnaliste Daiva Žeimyte dalinosi Andrius Mamontovas, LRT žurnalistė Eglė Bučelytė, sausio 12-ąją švenčianti gimtadienį, bei fotografas Virgilijus Usinavičius, užfiksavęs legendinį kadrą – prie televizijos bokšto tanką rankomis stumiančius žmones.
– Andriau, 25 metai po sausio įvykių. Esate pasakojęs apie tas dienas, kai Jums buvo 23 metai, vaizdas, kurį įvardinote labiausiai įsiminusiu – lyg maži vaikai verkiantys du treningais vilkintys skustagalviai jaunuoliai. Kodėl būtent toks vaizdas?
– (A. Mamontovas) Ta naktis, tas laikas buvo siurrealus. Atrodė, kad tai vyksta ne iš tikrųjų, kad to negali būti. Neįsivaizdavai, kad tavo gatvėmis gali važinėti tankai, bus komendanto valanda, kad po dešimtos valandos einant gatve ji bus tuščia, o jeigu matai, kad atvažiuoja automobilis, geriau pasislėpti į šešėlį. Vieną kartą grįžinėjau iš svečių, naktį vidury Antakalnio – du vyrai su „Kalašnikov“ automatais, su vatinėmis striukėmis. Jie sustabdo taksi, taksistas įsitempęs, aš irgi.
Prieina, rodo atidaryti langą, dokumentus parodyti. Aš po miestą su pasu nevaikštau. Supranti, kad ką nors ne taip padarysi, o jie akivaizdžiai buvo išgėrę. Visi dalykai atrodė lyg atsidūrus filme. Pačiame gale, kai visus nustūmė nuo televizijos bokšto, nuvijo visus į šoną, stovėjo du stambūs vyrai, atrodė kaip kriminaliniai elementai. Jie stovėjo įsikibę į tvorą ir abu verkė. Tai visus palietė taip stipriai, ir tokius žmones, kurie, atrodė, niekada neverkia.
– Egle, gimėte tokią dieną. Prieš tuos 25 metus kaip prasidėjo Jūsų gimimo diena? Ką darė Jūsų kolegos?
– (E. Bučelytė) Ta diena buvo labai įtempta įvykių prasme, darbo buvo labai daug. Ne tik tą, ir ankstesnes dienas žurnalistai intensyviai dirbo dienomis ir naktimis. Prieš sausio įvykius miestas buvo įpratęs prie šarvuočių važinėjimo. Mus, turbūt, bandė pratinti, kad ir Sausio 13-ą važiuos lyg niekur nieko.
– Kaip komunikavote tuo metu sėdėdama studijoje? Nebuvo juk ryšio priemonių, kokias turime dabar? Pasakojote, kad nežinojote, ar už durų yra gyvų žmonių.
– (E. Bučelytė) Visa Lietuva kažkaip komunikavo, labai stipriai vienas kitą girdėjo, žinojo, kas vyksta, kur tuo metu turi atsidurti. Tą, ką matome paskutiniuose kadruose, tas telefonas, kuris skamba studijoje, yra vietinio ryšio, juo niekur negalėjai paskambinti, išskyrus televizijos ar radijo kanalus. Kolegos redakcijoje, kol nebuvo išvaryti, galėjo teikti informaciją, tą, ką matė per langus.
– Jautėte pareigą dirbti iki paskutinės sekundės?
– (E. Bučelytė) Visi jautė tą pareigą. Ir žurnalistai, ir gydytojai, ir vairuotojai. Tą naktį kiekvienas buvo savo vietoje. Kai mus išvarė iš televizijos pastato, patekome į miestą, pamatei, koks tas miestas, kad iš visų Vilniaus gatvelių žmonės plūsta į centrą, į vienintelę vietą, kurs visi gali būti kartu, vieningi. Troleibusai, autobusai pradėjo važiuoti, jokie viršininkai niekam neįsakė, žmonės kėlėsi ir ėjo ten, kur galėjo kažką padaryti. Medikai bėgo, į ligonines žmonės lėkė kraujo duoti. – Ar buvo labai baisu? Kokios mintys, kai žinote, kad pastatas užimtas?
– (E. Bučelytė) Ko gero, kad tai vyksta ne su manimi, nerealiame pasaulyje, kaip sapnas.
– Virgilijau, Jūsų nuotrauka, kurioje tankas traiško žmones – kone Sausio 13-osios įvykių simbolis. Kokia tos nuotraukos istorija?
– (V. Usinavičius) Kai visi eina fotografuoti, kiekvienas ieško savo kadro. Likimas lėmė, kad atsidūriau reikiamoje vietoje. Tuo metu dirbau „Švyturio“ redakcijoje, prieš tai ELTA. Visa ta įvykių kronika buvo ne tik Sausio 13-osios. Tai ne pirmas susidūrimas su kariškiais, tai buvo kaip ir kasdienybė.
– Ėjote į ugnį.
– (V. Usinavičius) Tuo metu niekas negalvojo. Kai buvo imami Spaudos rūmai, vyko mitingas prie Seimo, pasklido informacija, kad kažkur važiuoja kariškiai. Su kolega nuvažiavom prie Šiaurės miestelio ir pakliuvom kariškiams, mus supakavo, pralaikė tris valandas ir išmetė be aparatūros. Atvažiuoju į ELTA, žiūriu – užimti Spaudos rūmai, o aš pakliuvau į absurdišką situaciją. Nieko nepešęs, o aplink visi dirba. Buvo labai nesmagi situacija, praradau aparatūrą, kas tuo metu buvo visas turtas, kurį turėjau. Tas dienas gyvenau nerealiame pasaulyje. Aplink vyko įvykiai, o aš rūpinausi, kaip atgauti.
– Andriau, kalbate apie vienybę, kurią tuo metu demonstravo visi be išimties. Po 25 metų, ar dabar galime kalbėti apie tokią pačią vienybę?
– (A. Mamontovas) Neabejoju. Buvo dalis žmonių, kurie sėdėjo ir laukė, kol viskas pasibaigs, ta žmonių dalis ir dabar sėdi ir laukia, kur bus naudingas momentas, kuriuo galės pasinaudoti. Didžioji dalis žmonių, kurie vertina, supranta laisvės vertę, ir šiandien ateitų. Neabejoju tuo. Aš ateičiau.
– Andriau, žvelgiant į situaciją, susiskaldymą, kuris yra dabar, ar Jums neatrodo, kad ši šventė liko tik kalendorinė su keliais renginiais? Visi riejasi ir dėl šios dienos simbolio – Neužmirštuolės.
– (A. Mamontovas) Mes vis dar esam vystymosi stadijoje. Madinga pasakyti, kad ne už tokią Lietuvą kovojom, lyg tai, ką turim, yra kažkoks baigtinis dalykas. Kova nesubaigė, mes vis dar kuriam, statom Lietuvą, kuri yra mūsų svajonėse, iki to yra dar ilgas kelias. Mes per tokį trumpą laikotarpį įvykdėm milžinišką žingsnį, kitos tautos juos darė šimtmečiais. Viešoje erdvėje paskaitai komentarus, kad dabar už tokį Seimą nekovočiau, bet mes ginam ne Seimo narį, o instituciją, valstybės simbolį, pačią valstybę. Ginam savo idėją.
– Yra žmonių, kurie jaučia nostalgiją sovietmečiui.
– (A. Mamontovas) Jie dažniausiai labai prastą atmintį turi, neatsimena dalykų, kurie buvo.
– Kodėl žmonės iš tos laisvos Lietuvos bėga?
– (A. Mamontovas) Jeigu sienos būtų taip pat atviros, tada būtų pabėgę visi. Žmonės nebėgo ne todėl, kad jie mylėjo ir jiems buvo gera čia gyventi, o dėl to, kad uždaryti buvo.
– Kodėl negrįžta pabėgę? – (A. Mamontovas) Mes už tai irgi kovojom. Laisvė yra pasirinkimas. Jeigu žmonės nori gyventi kitur, jie turi tą pasirinkimą. Jeigu nori – gali išvažiuoti, jeigu nori – gali grįžti.
– Turbūt jiems reikia motyvacijos grįžti? Turi žinoti, kad grįžęs, gyvens orų gyvenimą, gaus orų atlyginimą?
– (A. Mamontovas) Tais laikai būdavo įsakymas duotas žygiuoti į kairę, mes žygiuojam į kairę. Dabar visiems bus premijos, visi jas gauna. Mes įpratę, kad viską sprendžia valdovas. Tada visus klausimus sprendė Komunistų partija, kaip partija pasako, taip visi daro. Tie, kurie turėjo nuomonę – ją slėpė, o didžioji dalis žmonių net neišmoko turėti nuomonės. Mes mokomės turėti nuomonę. Dažniausiai apie blogus politikus sako tie žmonės, kurie laukia, kol ateis kažkoks karalius, visiems išdalins po auksinę monetą, viską padarys ir tada gyvensi oriai. Iš tikrųjų, tu pats tai turi padaryti.
– Pirmasis faktinis Lietuvos vadovas atkūrus nepriklausomybę, buvusios Aukščiausiosios Tarybos- Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis nusprendė nedalyvauti Laisvės gynėjų atminimo renginiuose Seime. Turbūt tai susiję su tuo, kad Seimas nusprendė jam neskirti Laisvės premijos. Visuomenė vėl susiskaldžiusi. Mūsų aukščiausi pareigūnai neturėtų skaldyti visuomenės?
– (A. Mamontovas) Labai gerai profesorių suprantu. Jis pavargo nuo visų intrigų. Jis tokiam amžiuj, kai gali visiems pasakyti eiti švilpti, aš eisiu ten, kur noriu. Jis turi teisę tai padaryti. Žinau, kad jis ateis prie Seimo, kur degs laužai. Mes neturim bendrų susiformavusių vertybių, kurios būtų visiems suprantamos.
– (E. Bučelytė) Galim grįžti į Sausio 13-osios naktį, tauta taip pat buvo susiskaldžiusi. Vieniems patiko A. Brazauskas, kitiems V. Landsbergis. Tarp žmonių nuomonių buvo skirtingų, bet kai reikėjo visų vienoj vietoj, visi ėjo ne pas A. Brazauską, V. Landsbergį, ne pas Seimą, o į vieną krūvą.
– (V. Usinavičius) Galvoju apie Sausio 13-osios minėjimą. Susirenka Seimo salėje, duoda kažkam premiją, kalbas pasako, laužus sudegina ir tuo baigiasi. Man primena sovietmetį, tuos paradus, šventes. Prieš kelis metus Seime organizavo parodėlę, sausio 13-ą, ne 12-ą, kai būna atidaryta, pasiėmiau dukrą nuvažiuojam ir sako ne, viskas, Seimas uždarytas, nebegalima, turite išsirašyti leidimą. Subiurokratinta.
– (E. Bučelytė) Minėjimas vyksta kiekvieno širdyje. Metų laiku tu neprisimeni, bet ateina ta diena ir tu susitinki žmones, žiūri dokumentinius filmus, bendrauji, atmintis iškyla. Ar Neužmirštuolė, ar vėliavėlė – jokio skirtumo, svarbu, kas tavo akyse, ką tu matai, kas yra likę tavo širdyse.
