Ir kaip visada būna kalbant apie reikšmingus istorijos įvykius, atsirado daug legendų, mitų. Tačiau ano meto tikrovė buvo daug sudėtingesnė ir tuo pat metu nuostabesnė, nei galėtų išraityti lakios vaizduotės mitų kūrėjų plunksna. Dabar sunku patikėti, kad Aukščiausiosios Tarybos gynėjų gretose stovėjo ir treninguoti Kauno mafiozai, ir omonininkai.
Maskva į marionetinę Lietuvos vyriausybę planavo verbuoti politikus iš artimos to meto Vytauto Landsbergio aplinkos. Mažai žinoma, kad nepatyrusiems, geopolitinių doktrinų nekrimtusiems jaunos valstybės ir besikuriančios kariuomenės vadovams pavyko užkirsti Maskvos planuotą hibridinį karą, gudriai prisiviliojus į savo pusę sovietų karininkų žmonas, Rytų Lietuvos lenkų merginas ir net dalį baisiosios KGB darbuotojų. Neįtikėtina, bet taip buvo.
Prieš dvejus metus Užpuldamas Ukrainą Kremlius naudojo iš esmės tą patį agresijos modelį kaip ir 1991-ųjų kruvinojo sausio dienomis Lietuvoje. Sukiršinti kitakalbius, užpilti provakarietiškus siekius iškreipta informacija, įžiebti pilietinį karą ir atsiųsti „draugišką“ karinę pagalbą: tokio hibridinio karo plano ėmėsi įgudę sovietų imperijos strategai.
Ir gėdingai pralaimėjo prieš politikos naujokus, informacijos tuštumoje įkalintą, dešimtmečiais spaustą tautą.
Laimėjo informacinį karą
Viena iki šiol plačiai skleidžiamų legendų – kad prasidėjus aktyviems sovietų armijos veiksmams Vilniuje parlamento rūmai buvo taip prikimšti sprogmenų, kad neatsargiai užsirūkius jie galėjo išlėkti į orą.
Taip atsirado mitas, esą Aukščiausiojoje Taryboje buvę gynėjai, taip pat deputatai, Vyriausybės nariai su Vytautu Landsbergiu priešakyje priešo puolimo atveju buvo pasiryžę žūti kaip legendinių Pilėnų gynėjai viduramžiais.
„Pilėnų variantas tikrai nebuvo numatytas“, – tikino vienas Lietuvos kariuomenės kūrėjų, pirmasis Krašto apsaugos departamento (KAD) vadas Audrius Butkevičius. – Dauguma minų buvo mokomosios. Jas tempėme matant sovietų žvalgams, kad įrodytume: taikiai nepasiduosime. Žinoma, šturmo atveju parlamentas būtų degęs, ir tas gaisras būtų buvęs skirtas pirmiausia į Vilnių sulėkusių CNN ir BBC žurnalistų kameroms.“
A.Butkevičius sakė, kad anuomet nežinota net tokios sąvokos kaip informacinis karas, bet laisvės gynėjai jį kariavo ir laimėjo prieš gerai ištobulintą Kremliaus propagandos mašiną.
„Maskvai nepavyko pasauliui pavaizduoti mūsų kaip fašistų, kitataučių engėjų, kaip dabar bando vaizuoti ukrainiečius. Iš tiesų matėme, kaip buvo rengiamas hibridinis karas: „Jedinstvo“ mitingai, lenkų autonomininkų siautėjimai Vilnijos krašte. Turėjome žinių, kad rengtas maištas beveik vien rusakalbių gyvenamame Sniečkuje (dabar Visaginas. – Red.). Bet jiems šnipštas išėjo. Lietuvos rusai, net neilgai čia gyvenę, palaikė mus ar bent išliko neutralūs“, – tvirtino pirmasis KAD vadovas.
Penktąją koloną išardė moterys?
Kaip anuomet dar neapsiplunksnavusioms, tik besikuriančioms Lietuvos specialiosioms tarnyboms pavyko išsklaidyti, padaryti nekenksmingą Maskvos buriamą penktąją koloną?
Pasirodo, trumpiau nei metus gyvuojančios valstybės saugumiečiai ėmėsi tokių gudrybių, kad dabartiniai elitines Vakarų specialiąsias mokyklas baigę Valstybės saugumo departamento (VSD) strategai turėtų tik žiopčioti iš nuostabos.
A.Butkevičius sakė, kad anuomet daugiau problemų šalyje kėlė ne rusakalbiai, o Rytų Lietuvos autonomininkai, laikę save lenkais.
„Mes susisiekėme su Lenkijos „Solidarumo“ sukarintu sparnu KOS-KOR. Pavežiojome jų atstovus po Vilnijos kraštą ir jie po to pasakė autonomininkams, nesantaikos kurstytojams – arba liausitės loję Maskvos balsais, arba mes patys jums duosime į kailį“, – prisiminė buvęs Lietuvos gynybos struktūrų vadovas.
KOS-KOR – sukarinta Lenkijos „Solidarumo“organizacija, jos nariai pasižymėjo kietu būdu.
Vėliau Šalčininkų rajone buvo dislokuotas Lietuvos kariuomenės batalionas, irgi įnešęs indėlį, kad dalis Vilnijos gyventojų, ypač dailioji lytis, palankiai vertintų nepriklausomybę.
Su humoro gaida A.Butkevičius pasakojo, kad lietuviai kariai sužavėjo prasigėrusiais vietiniais vyrais pasibodėjusias vietos merginas, susikūrė nemažai etniniu požiūriu mišrių šeimų.
Kremliaus bandymai sutrypti Lietuvos nepriklausomybę nesibaigė tragiškais 1991-ųjų sausio įvykiais. Penktoji kolona buvo kuriama iki pat rugpjūčio pučo.
Todėl jauna Lietuvos valstybė ėmėsi ardyti šiuos planus socialinių ir ekonominių sprendimų taktika.
Lemtingąją 1991-ųjų sausio 13-ąją prie Vyriausybės vairo stojęs Gediminas Vagnorius sakė, kad anuomet buvo labai svarbu patraukti į savo pusę jedinstvininkų kurstomus kitakalbius ir neutralizuoti Lietuvoje tarnaujančius okupantų kariškius.
„Veikėme per šeimos socialinę politiką. Konkrečiai – per moteris, karininkų žmonas. Mūsų Vyriausybė pradėjo mokėti dideles išmokas motinoms už vaikus. Pašalpos buvo mokamos ir sovietų kariškių šeimoms, jos buvo net didesnės už vidutinio laipsnio sovietų karininkų algą. Taip pat už gerą kainą išpirkome butus, iš viso per 40 tūkstančių butų išpirkome iš kariškių ir kitų kitataučių, norėjusių išvykti į Rusiją ar kitas šalis. Mane tada daugelis kritikavo, kad lepinu okupantus, bet tokia taktika pasitvirtino. Lietuvoje priešiškoms jėgoms nepavyko įžiebti tautinės nesantaikos“, – prisimena G.Vagnorius.
Legenda apie Kauno mafijos būrį
Tik besikurianti Lietuvos kariuomenė pirmąjį kovos krikštą gavo būtent 1991-ųjų sausio dienomis. Po to pasklido būti ir nebūti dalykai apie mūsų kariuomenės kūrimosi užkulisius. Vienas tokių pasakojimų – apie Kauno nusikalstamos grupuotės – Daškinių vaidmenį ginant parlamentą.
Anuomet iš tiesų tarp šautuvais, durklais ir lazdomis ginkluotų gynėjų, taip pat ir buvusių arti V.Landsbergio bei kitų tuomečių šalies vadovų, buvo matyti nemažai treninguotų, sportiškai atrodančių vyrukų skustais pakaušiais.
Žurnalisto Dailiaus Dargio knygoje „Tikroji Dakatarų istorija“ aprašomas jo susitikimas su vienu Daškinių lyderių Edmundu Bilinsku, žmogumi iš grupuotės vadeivai Remigijui Daškevičiui artimos aplinkos.
2004-ųjų pabaigoje kalėdamas Pravieniškėse knygų apie mafiją autoriui D.Dargiui E.Bilinskas pasakojo, kad per 1991-ųjų sausio įvykius iš Jonavos rajone, Rukloje, dislokuotos „sportininkų bataliono“ divizijos, kur tuo metu atliko karinę tarnybą, sulaukęs kvietimo važiuoti ginti parlamento jis nė trupučio nesudvejojęs. „Tuomet Česlovas Jezerskas surinko nemažą būrį vėliau liūdnai pagarsėjusių kauniečių.
Budėdamas Seime turėjau galimybę įvairiausiomis temomis padiskutuoti su žinomais politikais, tarp jų – ir V.Landsbergiu bei Česlovu Juršėnu. Iki šiol negaliu pamiršti tos akimirkos, kai po trijų parų palikę Seimą buvome išlydėti griausmingomis prie rūmų susirinkusių žmonių ovacijomis: „Ačiū jums, vyrai!“ Bet nemanau, kad palengvinčiau savo dabartinį gyvenimą, jei atsirastų tų dienų fotografijos, kuriose esu įamžintas su šalies valdžios vyrais“, – kalbėjo E.Bilinskas.
Kai kurie anų laikų Žaliakalnio kriminalinio pasaulio veikėjai, vėliau virtę respektabiliais verslininkais, ne kartą priminė žurnalistams, kad lietuviai turėtų būti dėkingi tik energingiems Žaliakalniniams, kurie tuomet, apsiginklavę paprastomis lazdomis, net kelias paras nuo sovietų okupantų saugojo pagrindinį šalies objektą ir ten buvusius žymiausius politikus.
Vienas Lietuvos kariuomenės kūrėjų, brigados generolas Č.Jezerskas neigė į pirmąsias kariuomenės gretas telkęs Kauno nusikaltėlius. Jis tačiau pripažino, kad tarp pirmųjų, paskubomis suburtų parlamento gynėjų galėjo būti ir į teisėsaugos akiratį pakliuvusių asmenų, pasižymėjusių savigynos sporto srityje.
„Galiu paaiškinti, kaip atsirado mitas apie tai, kad Lietuvos kariuomenės branduolys esą buvo treninguotoji Kauno mafija. Pirmoji Vyriausybė KAD davė tik apie 20 etatų. Po 1990-ųjų negalėjome atvirai kurti kariuomenės, okupantai būtų iš karto puolę. Todėl KAD įsteigė karinės technikos klubą, kaip priedangos struktūrą. KAD direktorius A.Butkevičius ir aš ėmėme telkti Rytų kovų sportininkus, daugelis jų buvo tarnavę elitiniuose sovietų armijos daliniuose, mokėjo kautis. Būtent ši savybė ir buvo svarbiausia.
Nors mūsų strategija buvo paremta neginkluotu pilietiniu pasipriešinimu, reikėjo ir stiprių vyrų, kurie moka kovoti. Juk buvo nuspręsta pasipriešinti ir jėga. Tomis dienomis neturėjome galimybių tikrinti kiekvieno gynėjo biografijos, santykių su teisėsauga. Bet vėliau nė vienas žinomas nusikaltėlis į kariuomenės gretas nepateko“, – tikino Č.Jezerskas.
Neleido įsisiautėti nusikaltėliams
Buvęs Lietuvos teisėsaugos struktūrų, kovojusių su organizuotu nusikalstamumu, vadovas Alvydas Sadeckas patvirtino, jog dramatiškomis sausio dienomis kriminalinė žvalgyba tarp parlamento gynėjų matė asmenų, susijusių su Kauno šešėliniu pasauliu, bet ne itin daug.
„Tomis dienomis su organizuotu nusikalstamumu kovojusio 6-ojo skyriaus darbuotojai ypač atidžiai stebėjo besifomuojančios mafijos veikėjus. Baimintasi, kad Maskva, pirmiausia KGB, gali išprovokuoti kriminalinės stichijos siautėjimą, Lietuvą būtų užplūdę nusikaltėliai. Mūsų pareigūnai juos ne tik stebėjo, bet ir taikė prevencines priemones, daug kalbėjosi. Ir kriminalinio sprogimo, lydinčio karinę agresiją, tomis dienomis neįvyko. Nors jis brendo ir sprogo tik vėliau“, – prisimena A.Sadeckas.
Kunigas atvežė šautuvų
Č.Jezerskas pabrėžė, kad gandus apie Kauno mafijos batalioną prie parlamento 1991-ųjų sausį jau seniai skleidė Lietuvos nepriklausomybės ir kariuomenės priešai.
„Tai buvo tautos referendumo už laisvę dienos, pakilo visa tauta. Ir, aišku, visokių žmonių ten buvo. Pavyzdžiui, mes prie parlamento stovėjome greta specialiojo milicijos būrio, OMON pareigūnų. O vėliau omonininkai mus išdavė, pradėjo deginti muitinės postus“, – teigė Č.Jezerskas.
Buvęs KAD vadas A.Butkevičius prisiminė net kuriozinių atvejų, kaip buvo ginkluojami pirmieji apie 600 vyrų siekiančios reguliariosios kariuomenės būriai.
„Ginklų, kuriuos krašto apsaugai perdavė Vidaus reikalų ministerija, toli gražu neužteko. Žmonės tada tempė ginklus, ištrauktus iš palėpių, saugomus net nuo Antrojo pasaulinio karo laikų. Kartą paskambino žmogus, prisistatęs kunigu altaristu. Sakė atvežęs maisto kariuomenei, paskerstą kiaulę ir spyrėsi būtinai man asmeniškai perduoti. Atvažiavo tokia, kaip anais laikais vadinta, kunigiška juoda „Volga“. Atidarė bagažinę, pakėlė skerdeną – o po ja keturi vokiški karabinai guli. Pokario laikais pas kunigą buvo užsukę partizanai ir paliko ginklus. Juos kunigas saugojo 40 metų rizikuodamas kalėjimu“, – pasakojo A.Butkevičius.
Klastingi Maskvos planai
Sovietų armijos puolimo išvakarėse trečiosios Vyriausybės vadovu tapęs G.Vagnorius portalui lrytas.lt sakė, kad įvykiai prieš 25 metus, nors išsamiai nušviesti, anaiptol neatskleidė, visų skaudžių paslapčių.
Pagal Kremliaus scenarijų, jei nepriklausomybė tuomet būtų buvusi užgniaužta, okupantų įrankiu turėjęs tapti Nacionalinio gelbėjimo komitetas su komunistais platformininkais priešakyje.
Tokia paplitusi ir iš pirmo žvilgsnio nepajudinama, dokumentais pagrįsta versija. Bet gali būti, kad komunistai fanatikai, tokie kaip Mykolas Burokevičius ir Juozas Jermalavičius, buvo tik priedanga. „Feikas“, šiuolaikiniu žargonu tariant.
Maskva rezgė kur kas klastingesnį planą B: galbūt buvo sudaromi formaliai suverenios, bet Kremliui draugiškos Lietuvos vyriausybės sąrašai. Apie tai prabilo G.Vagnorius.
„Mano žiniomis, į tą sąrašą buvo įtrauktas vienas žmogus iš to meto artimos V.Landsbergio aplinkos ir vienas iš pirmosios Kazimieros Prunskienės Vyriausybės narių. Manau, šie žmonės žinojo apie Maskvos planus“, – portalui teigė G.Vagnorius.
Tačiau atskleisti jų pavardžių jis nepanoro.
„Aš iš patikimų šaltinių žinau, kad taip buvo. Bet negaliu pateikti įrodymų, šie faktai apskritai mums labai skaudūs“, – sakė buvęs V.Landsbergio bendražygis.
Buvęs KAD vadas A.Butkevičius patvirtino taip pat girdėjęs apie itin įslaptintą, Maskvoje projektuotą šešėlinę vyriausybę. Bet jam žinomos tik dvi pavardės: AT deputato, nepriklausomybės priešininko Vladislavo Švedo ir buvusio Lietuvos SSR AT Prezidiumo pirmininko Gedimino Astrausko pavardės.
Neseniai teismui perduota ketvirtį amžiaus tirta Sausio 13-osios byla. Teismas teisine kalba įvardys nusikaltimo pobūdį, tiksliai nustatys kaltuosius, kurie iš esmės jau seniai žinomi.
Galbūt paaiškės ir tokie kruvinojo 1991-ųjų sausio įvykių užkulisiai, kurie atvers ne tik didvyriškus kovos, bet ir skaudžius išdavystės puslapius.
