„Humanitarinė pagalba praėjus net 10 mėnesių po žemės drebėjimo Nepalo iš esmės nepasiekia.
Naujuoju Nepalo teritoriniu suskirstymu nepatenkinta Indija neoficialiai užblokavo vienintelį kelią, kuriuo pagalba ir medikamentai Nepalą pasiekdavo per Indijos sieną“, – „Lietuvos rytui“ pasakojo verslininkas Darius Montvila.
Nuo mūsų šalies Nepalas toli, bet lietuviui ši valstybė svarbi. Jis čia metus kūrė mobiliojo ryšio tinklą ir pats patyrė žemės drebėjimą.
D.Montvilos teigimu, vienintelis Nepalo oro uostas Katmandu turi tiktai vieną tūpimo taką, tad lėktuvais gabenti pagalbą ir komplikuota, ir brangu.
Be to, Nepalo atsigavimą po katastrofos stabdo ir įvairių partijų politinės rietenos: „Būna, kad dėl vidaus nesutarimų sudeginami net ligoninėms įrangą, vaistus gabenantys sunkvežimiai.“
„Medikų darbą iki šiol sunkina tai, kad elektra ligoninėms tiekiama su pertrūkiais. Todėl operacijos vyksta lėtai, daugybė drebėjimo sužalotų žmonių dar laukia pagalbos. Kitų šalių, taip pat ir Lietuvos, medikų pagalba Nepalui gyvybiškai svarbi“, – įsitikinęs D.Montvila.
Pagalbos šauksmą Lietuva išgirdo. Siaubingas dienas gimtinėje nepaliečiai chirurgai – 29 metų Pushkaras Pudasaini ir 37-erių Praphulla Shrestha – dabar prisimena palyginti itin ramiame Vilniuje.
Vilniaus universiteto ir Lietuvos ortopedų traumatologų draugijos iniciatyva šios šalies specialistai pernai kelis kartus atvyko stažuotis į Respublikinę Vilniaus universitetinę ligoninę. Lietuviai ortopedai savo ruožtu vyksta į Nepalą.
Bijojo pakartotinių smūgių
Šios šalies medikų teigimu, visos trys pagrindinės Katmandu ligoninės buvo sugriautos, po griuvėsiais palaidota įranga. Netoli ligoninės žemės drebėjimas visiškai sugriovė tris gyvenvietes.
„Po kelių valandų iš ten pradėjo plūsti katastrofos aukos. Ligonius vežė, nešė ant rankų, tempė ant pečių giminės. Nepale visur kalnai, prie sužeistų žmonių nebuvo įmanoma privažiuoti.
Sraigtasparniais juos pradėta skraidinti tik po kelių dienų, nes mes patys jų neturime. Žmones guldėme tiesiog ligoninės automobilių aikštelėje, kieme, ten pat ir ėmėme dirbti. Visur kraujas, chaosas, žmonės sutraiškytais kaulais“, – pasakojo P.Pudasaini.
Pirmąsias dienas chirurgams teko dirbti lauke po atviru dangumi. Nebuvo nei kur operuoti, nei kuo – gydytojai teikė tiktai būtiną pirmąją pagalbą. Tik po trijų dienų atkeliavo palapinės, kitokia humanitarinė pagalba, vaistai, minimali medicinos įranga.
Į Nepalą atskridusios medikų komandos iš įvairių šalių taip pat statėsi palapines lauke. Specialistai nėjo į pastatus, nes smūgiai nesiliovė. Medikai dirbo dieną naktį žemės drebėjimo sąlygomis, nes pagrindinį smūgį lydėjo dar 250.
Į ligoninės pirmąjį aukštą chirurgai įsikėlė tik po dviejų savaičių ir tik tada galėjo imtis rimtesnių operacijų. Jiems buvo svarbu kaip nors išlaikyti sužeistus žmones gyvus. Jokios patirties, kaip dirbti tokiomis sąlygomis, nepaliečiai neturėjo.
Nei patirties, nei medicinos įrangos, nei lėšų. Valstybė tik pasirūpino, kad pirmąsias tris paras Katmandu miestui būtų nuolat tiekiama elektra.
Medikai neslepia teikę pirmąją pagalbą už savo pinigus. Pirmąsias paras po nelaimės valstybė nereikalavo mokėti už pagalbą, nes dauguma pacientų neturėjo nė rupijos.
Skurdžiame Nepale sveikatos draudimo sistema neveikia. Gydytojai tik pasistengia, kad į ligonines atgabenti žmonės nemirtų.
Gydymo jiems gali tekti laukti ilgus mėnesius – kol giminės surinks pinigų.
Prieš stichiją – tuščiomis
Nepaliečiai gydytojai „Lietuvos rytui“ nedaug kalbėjo apie tai, kad žemės drebėjimas sugriovė ir jų pačių namus. Kad jų šeimos 2 savaites gyveno kieme ištiesusios virš galvos brezento audeklus arba palapinėse.
„Nepale mes tradiciškai gyvename kartu su tėvais, šeimos didelės. Teko ir mūsų mažiems vaikams, ir tėvams nakvoti sugriuvusių namų kieme. Sugrįžę namo iš ligoninės taip pat nusnūsdavome keletą valandų po atviru dangumi. Laimė, kad nežuvo mūsų artimieji“, – pasakojo P.Shrestha, kaip ir kolega, nesielvartaujantis dėl prarasto turto.
Nepale medicinos studentai išklauso specialų kursą, o gyventojams rengiami mokymai, kaip elgtis per žemės drebėjimą. Bet įvykus tokio masto katastrofai kilo chaosas.
„Blogiausia, kad prieš tokią stichiją mes, gydytojai, buvome priversti stoti tuščiomis rankomis. Be paliovos buvo nešami žmonės sulaužytais kaulais, o mes neturėjome net rentgeno aparato“, – atsiduso P.Pudasaini.
Chirurgai neslėpė – skaudžiausia, kad iš po griuvėsių išgelbėti žmonės vėliau mirė nuo patirtų traumų ir sudėtingų lūžių nesulaukę reikiamų sunkių operacijų.
Nepale gydo laikas
Pasikalbėti su „Lietuvos ryto“ žurnaliste paskutinėmis savo stažuotės Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje dienomis jauni nepaliečiai atėjo tiesiai iš operacinės. Pavargę, tačiau laimingi – 4 savaites jie asistavo lietuviams kolegoms per operacijas, kurių niekada nebuvo atlikę patys.
Skrisdami į Lietuvą jie vyko į praeitį – Nepale dabar eina jau 2075 metai. Tačiau teigė pakliuvę į jiems dar tokią tolimą ateitį.
Šalyje, kur viskas slypi tarp kalnų, ypač dažnos sudėtingos kaulų lūžių traumos.
Bet Nepale artroskopinės, protezavimo, išvaržų operacijos, kurios Lietuvoje įprastos, net nedaromos, nes nėra būtinos videoskopinės aparatūros. Nėra ir chirurgų, kurie mokėtų operuoti.
„Nepalo chirurgams labai trūksta patirties, medicinai – lėšų. Uždaroje nuo pasaulio šalyje medicinos mokslo laimėjimai netaikomi.
Mes kolegas nepaliečius mokėme artroskopinių, sąnarių protezavimo, peties, dubens, plaštakos operacijų“, – teigė ligoninės Vilniuje Ortopedijos skyriaus vedėjas, mokslų daktaras Valentinas Uvarovas.
Tiesa, nepaliečiai chirurgai neslėpė, kad vargu ar galės pritaikyti Lietuvoje įgytas žinias. Ne tik todėl, kad Nepale nėra reikiamo lygio operacinių ir medikų patirties.
„Pas mus sveikatos draudimo nėra. Pacientai privalo susimokėti už viską, netgi už siūlus. Jiems neįgyvendinama svajonė įsigyti kaulų operacijoms reikalingas metalo konstrukcijas ar protezuojamą sąnarį.
Ligoninėje žmonės leidžia ilgus mėnesius, kol giminės surenka operacijai pinigų“, – liūdnokai pasakojo medikai.
„Tad kaip jūs juos gydote?“ – nustebau.
„Vaistais ir laiku. Jūs turite pinigų, o mes turime daug laiko“, – šyptelėjo nepaliečiai.
Ligoniai medikų nekeikia
Į mūsų pokalbį įsiterpė ir V.Uvarovas bei Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Traumatologijos skyriaus vedėjas Igoris Šatkauskas.
„Mes tuo jau nesistebime. Daug metų per atostogas savo patirtį stengiamės perduoti skurdžioms šalims. Esame buvę Kenijoje, Mongolijoje, Kambodžoje, Nepale.
Turbūt Nepale buvo baisiausia, ten – visiškas skurdas. Valstybinėse ligoninėse pacientai gauna tiktai lovą be patalynės. Didžiulėse patalpose – galybė žmonių. Šalia ligonių nuolat budi giminaičiai – ruošia maistą, prausia, padeda atlikti gamtos reikalus, miega.
Visi atrodo patenkinti, visi draugiški ir susitaikę su likimu. Jei ne šiandien, tai kada nors kas nors įvyks – jokių skundų ir begalinė kantrybė“, – tvirtino V.Uvarovas.
Lietuviai sakė ne tik mokę nepaliečius sudėtingų operacijų, bet nemažai išmokę ir patys. Ypač kaip dirbti ekstremaliomis sąlygomis.
Jie pamena atvejį, kai vieną ligonį lūžusiu stuburu giminės nuo kalnų nešė 10 parų, nes greitosios pagalbos sraigtasparnių Nepale nėra. Kai atvyksta toks pacientas, turi gerokai pasukti galvą – ką su juo daryti? Kas pas mus, Lietuvoje, būtų įprasta kasdienė operacija, Nepale – neįmanoma misija.
„Bet taip atrodė tik mums. Metalinių konstrukcijų nėra? Tiks ir įtvarai, gydys laikas. Kada nors, sulaukus labdaros, gal atsiras ir konstrukcijų.
Patys esame jiems gabenę maišus panaudotos įrangos operacijoms. Taip Lietuvoje būdavo prieš 25 metus – naudodavome iš Vokietijos atgabentas panaudotas konstrukcijas.
Konstrukcijas ar sąnarį nupirks giminės? Gerai, ligonis ir chirurgas palauks, kol jie surinks pinigų. Į skolą niekas neoperuoja. Atrodo, kad Nepale niekas dėl nieko nesuka galvos. Ir neskuba.
Jei susitardavome operaciją pradėti 8 val. ryto, 10 valandą pacientas nuobodžiaudamas dar gulėdavo ant stalo ir laukdavo chirurgo. Ir jokio streso“, – sakė I.Šatkauskas, negalintis įsivaizduoti nė vienos tokios darbo dienos Lietuvoje.
Bet lietuviai nepaliečiams gydytojams sako galintys pavydėti ne tik ramybės, bet dar dviejų dalykų – pagarbos ir algos.
Gydytojas – beveik dievas
30 mln. gyventojų turinčiame Nepale dar visai neseniai per metus būdavo parengiama tik 30 gydytojų. Dabar medicinos studentų skaičius valstybinėse aukštosiose mokyklose padidėjęs iki 350.
Daugelis studentų mokosi privačiose aukštosiose mokyklose, kur mokslas geresnis, bet labai brangus ir įkandamas tik turtingų šeimų atžaloms.
Bet kadangi gydytojų parengiama mažai, studijuoti pakliūva ne tik turtingesni, bet ir geriausi. Rezidentūrą nepaliečiai atlieka Pakistane arba Indijoje.
„Gydytojas Nepale – dievas. Jis labai gerbiamas. Turėti savo giminėje gydytoją yra didžiulė garbė. Tai reiškia, kad giminė sugebėjo rasti daug pinigų ir jį išmokslinti“, – pabrėžė V.Uvarovas.
Nepaliečiai chirurgai pritardami linksėjo. Jie pripažino, kad visų gydytojų svajonė – dirbti privačiose ligoninėse ir sostinėje Katmandu, nors medikams, vykstantiems į provinciją, ir mokamas didesnis atlyginimas.
„Na, ir koks jis?“ – pasmalsavau žinodama, kad vidutinis atlyginimas Nepale siekia tiktai 10 tūkst. rupijų (apie 100 eurų), nors, pavyzdžiui, mokytojas uždirba daugiau – apie 150 eurų.
„Gydytojo alga valdiškoje ligoninėje už vidutinę didesnė septynis kartus ir sudaro apie 700 eurų“, – atsakė nepaliečiai.
„O, čia mano atlyginimas! Nors tuo mes panašūs į skurdųjį Nepalą – gydytojai uždirba vienodai!“ – juokėsi medicinos mokslų daktaras V.Uvarovas.
„Bet privačią praktiką turintys ar privačiose ligoninėse dirbantys medikai, ypač įgiję mokslo laipsnį ir didesnę patirtį, uždirba gerokai daugiau“, – dar pabėrė druskos ant žaizdos nepaliečiai.
„Tad Nepale gydytojų žmonoms jau nėra reikalo dirbti?“ – pasiteiravau.
Pasirodo, abiejų chirurgų žmonos – taip pat gydytojos.
„Ir vaikai, aišku, bus gydytojai?“ – nusprendžiau.
Bet nepaliečiai krato galvą – ne, sostinėje, nors Katmandu gyvena 3 mln. žmonių, darbo rasti vis sunkiau. Geriau dirbti bankininku. O jei jau mediku, tai ne chirurgu, o radiologu – juk už nieką nereikia atsakyti.
Nepaliečiai nelabai suprato, kai paklausiau, ar jie gauna iš pacientų dovanų. Tokios tradicijos, pasirodo, Nepale nėra. Jei turi pinigų, tiesiog gydaisi privačioje ligoninėje ir už viską susimoki.
Pacientai nesiskundžia ir gydytojų darbu. Jei jiems kas nors nepatinka, žygiuoja pas ligoninės vadovus ir reikalauja grąžinti pinigus. Paprastai pavyksta.
Operacija – už 7 mėnesių algą
Jei jau prakalbame apie pinigus, pasiteiravau: „Kiek kainuotų operacija, jei pasidavusi Nepale gyvenančių lietuvių įkalbinėjimams atvykčiau į Katmandu, o tada kalnuose susilaužyčiau koją?“
Pamąstę nepaliečiai suskaičiavo – be implantavimo gydymas ligoninėje kainuotų 300 eurų.
Implantą galima pasirinkti pigesnį – indišką, pakistanietišką. Toks kainuotų dar 100 eurų.
O jei brangesnį? Jau 400 eurų. Kiekvienas pasirodymas gydytojui – 4–5 eurai. Viską sudėjus – 7 mėnesių vidutinė nepaliečio alga.
Pamąsčiusi, paskaičiavusi, paprašiau gydytojų jų nepalietiško telefono numerio, dar pažadėjau atsiųsti jiems ir parašytą straipsnį. Gal tada man kainuos pigiau?
Įstrigo švara ir tvarka
Pajuokavę sugrįžome prie rimtesnių temų. Nepaliečių klausiau, kas juos Vilniaus ligoninėje nustebino, kokias žinias tikisi pritaikyti namuose.
„Ramybė, švara, tvarka. Nei palatose, nei koridoriuose nėra pašalinių. Nepalo ligoninėse daugiau giminių nei pacientų.
Stebėjome daugybę operacijų, kurių iš viso nebuvome matę, kaip ir sudėtingos operacinės technikos. Nepale iš viso nėra nė vieno sertifikuoto dubens lūžių chirurgo – žmones operuoja specialistai iš Indijos“, – tvirtino P.Shrestha.
Nepaliečiai sutiko, kad Vilniuje pramokę sudėtingų ortopedinių operacijų vargu ar galės jas iškart atlikti Katmandu ligoninėse – neturės reikiamos įrangos.
Ją susirasti privalės patys, nes už ligonio gydymą Nepale atsakinga ne valstybė, o gydytojas.
Būtent jis turi nutarti, kaip padėti ligoniui, neturinčiam nei rupijų, nei giminių, kaip sukombinuoti jam sąnarį ar metalo plokštelę.
Chirurgai prisipažino pasiilgę šeimų, bet tokioje gražioje Lietuvoje dar mielai liktų. Švari upė, nuostabios bažnyčios, draugiški žmonės. Net lietuviški valgiai, kuriuos ragauti jiems draudė anksčiau Lietuvoje stažavęsi kolegos, esą labai skanūs. Valgė ir nemirė!
Bulviniai blynai su mėsa, žirniai su spirgučiais, šaltibarščiai, balandėliai, geras alus, gira – vardijo nepaliečiai, namie įpratę valgyti ryžius su daržovėmis.
Židinys – netoli sostinės Katmandu
7,8 balo stiprumo žemės drebėjimas kalnuotąjį Nepalą supurtė praėjusių metų balandį. Daugiau nei 8 tūkst. žmonių žuvo, o dar maždaug 21 tūkst. buvo sužeisti.
Tai buvo didžiausia gamtinė katastrofa Nepale nuo 1934-ųjų, kai per žemės drebėjimą, skirtingais duomenimis, žuvo 6–11 tūkst. žmonių.
Žemės drebėjimas balandį kalnuose sukėlė gausybę lavinų. Vien ant Džomolungmos (Everesto) viršukalnės šlaitų žuvo mažiausiai 19 žmonių, o 2015 metų balandžio 25 diena – pati tragiškiausia per visą kopimo į aukščiausią pasaulio kalną istoriją.
Žemės drebėjimo židinys buvo neįprastai arti žemės paviršiaus – 2 km po žeme, be to, labai arti Katmandu. Visa senovinė sostinė po katastrofos maždaug tris metrus pasislinko į pietus.
Per nelaimę tik kone per stebuklą nežuvo nė vienas lietuvis. Vienuolikos keliautojų iš Lietuvos grupę nuo labai rimtų nemalonumų išgelbėjo tai, kad jie spėjo laiku išvykti iš sugriuvusio Baktapuro senamiesčio, esančio 16 km nuo Katmandu.
Ekspertai apie didžiulę grėsmę Katmandu kalbėjo jau kelis dešimtmečius. Vietos geologiniai ypatumai tokie, kad toks aukų skaičius, apie kurį pranešta, buvo kone neišvengiamas. Be to, valstybė itin skurdi, kad nėra pinigų nei nepatvariems pastatams tvirtinti, nei gyventojams šviesti.
