Daugybė parlamento gynėjų jau išėjo anapilin, bet tebegyvena tūkstančiai įvairaus amžiaus žmonių, kruvinąjį sausį dienomis ir naktimis budėjusių prie Lietuvos simboliu tapusio Aukščiausiosios Tarybos pastato. Jiems niekuomet iš atminties neišsitrins anuomet regėti vaizdai – pirmiausia ryžto ginti laisvę ir vienybės šviesos nutvieksti veidai.
Toks tautos susitelkimas ir dvasinis pakilimas galimas tik istorinių lūžių akimirkomis. Natūralu, kad ilgainiui kasdieniai rūpesčiai tarsi išstumia praeities prisiminimus ir anuometį vienybės jausmą į sąmonės paribius.
Sudėtingas pereinamasis laikotarpis iš totalitarizmo į demokratiją ir laisvąją rinką sukėlė didelių prieštaravimų, susidūrė daugybė interesų.
Neišvengiamai atėjo perdėtų lūkesčių ir iliuzijų žlugimo laikas. Juk net kai kurie Sąjūdžio veikėjai patys tikėjo ir žmonėms aiškino, kad po kelerių metų gyvensime kaip Švedijoje, o realybė visiškai kitokia – prireiks dar ne vieno dešimtmečio, kad galėtume bent prisivyti turtingąsias Vakarų šalis.
Negana to, dėl politikų ir interesų grupių egoizmo visuomenėje ėmė stiprėti socialinio neteisingumo jausmas, dar labiau suskaldęs ir taip politiškai smarkiai susiskaldžiusią Lietuvą.
Laisvės gynėjų dieną taip pat jau ne vienerius metus politikai ne tik telkia visuomenę, bet ir ją skaldo – iš Seimo tribūnos nekart skambėjo kalbos, kuriomis yra mėginama suvesti politines sąskaitas, o visus Lietuvos nepriklausomybės laurus prisiskirti sau, o oponentus paskelbti kone kolaborantais.
Net Sausio 13-osios jubiliejaus metais neišvengta politinės nesantaikos demonstravimo. Renginiuose Seime šįmet atsisakė dalyvauti V.Landsbergis, nelabai ir slepiantis, kad tai jo atsakas Laisvės premijos jam nepaskyrusiems parlamentarams.
Be abejo, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininko V.Landsbergio vaidmuo ginant Lietuvos laisvę neginčytinas. Bet ar Sausio 13-osios sukakties proga nederėtų pakilti aukščiau asmeninių ambicijų ir žvelgti į Seimą ne kaip į nuopelnų deramai neįvertinusią įstaigą, o kaip į valstybingumo simbolį?
Juk nepakankamai pagerbtas už nuopelnus laisvei galbūt gali jaustis ne vienas.
Antai labiausiai įvertinti gyvybe rizikavę Aukščiausiosios Tarybos pastatą gynę savanoriai. Bet tūkstančiai žmonių budėjo ir aplink šiuos rūmus, ir prie kitų valstybei svarbių įstaigų, ir vykdė kitokias pavojingas užduotis.
Milžinišką reikšmę išsaugojant šalies stabilumą, apginant valstybės institucijas turėjo ir tai, kad dauguma teisėsaugos pareigūnų liko ištikimi nepriklausomybę paskelbusios Lietuvos valdžiai, nors jie patyrė smarkų Maskvos kontroliuojamos statutinės sistemos, kuriai tuo metu priklausė, spaudimą ir gerokai rizikavo.
Savotiškoje apsisprendimo kryžkelėje atsidūrusius milicininkus paklusti Vilniaus, o ne Maskvos nurodymams gerokai paskatino tuomečio vidaus reikalų ministro M.Misiukonio ryžtinga laikysena, todėl Lietuvos nepriklausomybės priešams pavyko pasitelkti tik specialiosios paskirties milicijos būrio OMON pareigūnus.
Ar ne paradoksas, kad Lietuvos valstybingumui nusipelnęs buvęs ministras valstybės vardu ilgai buvo tampomas po teismus, prokurorams apkaltinus, kad 1965 metais jis prisidėjo ir prie kriminaliniais nusikaltimais įtarto partizano žūties?
Galima sakyti, kad į savotišką Sąjūdžio politinių veikėjų veiklos šešėlį buvo nustumti ir kiti įvykiai. Tarkime, primiršta, kad ir kruvinoji 1991-ųjų drama prasidėjo ne sausio 13-ąją, o jau sausio 11-ąją.
Tą dieną Vilniuje sovietiniai desantininkai šturmavo ir užgrobė Spaudos rūmus, išvydami ten įsikūrusių svarbiausių šalies laikraščių redakcijų žurnalistus, tuomet buvo pralietas pirmasis laisvės gynėjų kraujas – sužalotas pastatą gynęs jaunuolis.
Netekę patalpų ir viso ten sukaupto turto, žurnalistai tą pačią dieną susibūrė į bendrą redakciją ir jau kitą rytą išleido nepalaužiamą ryžtą ginti nepriklausomybę skelbiantį laikraštį „Laisva Lietuva“.
Tai buvo nepaprastai svarbu telkiant žmones, įkvepiant juos tolesnei kovai. Laisvą žodį gynusi Lietuva nuėjo ginti ir savo politinės tvirtovės – parlamento.
Vėliau ne kartą teko ginti spaudos laisvę ir nuo kėsintis į ją ėmusių jau nepriklausomos Lietuvos politikų. Tai dar kartą įrodo, kad sergėti laisvą žodį reikia nuolat – visuomet atsiras norinčiųjų suvaržyti šią vieną svarbiausių demokratinės visuomenės laisvių.
Bet ar laisvė tampa ne tokia patraukli, jei ir nepriklausomoje Lietuvoje tenka ją ginti? Ar galima nusivilti tėvyne, jei politikai susigundo tarnauti savo, o ne visuomenės interesams?
Sausio 13-ąją beginkliai žmonės krūtinėmis užstojo parlamentą, negalvodami apie apdovanojimus ar premijas, ir gynė jie savo valstybę, o ne konkrečius tarnauti jai turinčius politikus.
Pykti galima ant partijų ar jų vadų, bet ne ant Lietuvos, kuri yra vienintelė ir jau vien todėl visuomet teisi.
