Kaip tuo metu dirbo žurnalistai, kai ginkluotų kareivių buvo išvyti iš Spaudos rūmų?
Savo prisiminimais pasidalijo „Lietuvos ryto“ žurnalistai.
Spaudos rūmai, sausio 11-oji.
Ginkluoti kareiviai rusiškai šaukė visiems nešdintis iš Spaudos rūmų. Gynėjai bėgo į liftus, kareiviai juos daužė buožėmis per galvą, tampė už drabužių. Liejosi kraujas.
Kažkas sušuko, kad išjungtų liftus. Netrukus jie nebeveikė. Žurnalistams teko pėsčiomis bėgti laiptais aukštyn, į 16-ąjį pastato aukštą.
Iš tiesų sunku buvo patikėti tuo, kas vyko. Kelias savaites dienomis ir naktimis gynėjai, žurnalistai, leidėjai saugojo Spaudos rūmus – visi tikėjo, kad ginkluoti sovietų kariškiai neišdrįs veržtis per neginkluotus taikius žmones.
***
Į Spaudos rūmų 16-ąjį aukštą skuodžiančią Rasą Karmazaitę vijosi rusiški keiksmai, šūvių aidas ir gynėjų riksmai.
Ji skubėjo į „Lietuvos ryto“ redakciją.
„Kai pasiekiau 16-ąjį aukštą ir ten dirbusiems žurnalistams greitakalbe išbėriau, kad Spaudos rūmus jau užėmė desantininkai, kai kurie vyresnieji kolegos į mane dar žvelgė netikėdami šia žinia“, – sakė ji.
Tuo metu praktikantė, o dabar Žurnalistinių tyrimų skyriaus redaktorė R.Karmazaitė tą dieną šventė savo gimtadienį.
Tačiau tą lemtingą dieną sovietų desantininkams buvo nė motais, kad žurnalistai ginkluoti tik rašikliais. Jie veržėsi agresyviai, šiurkščiai ir su automatiniais ginklais. Eidami jie viską kelyje daužė, net gėlių vazonus.
„Kai kolegos 16-ame aukšte nepatikliai klausėsi mano pasakojimo apie matytus žiaurumus, jį patvirtino nugriaudėjęs šūvis iš tanko pabūklo. Atrodė, kad žemė sudrebėjo. Vos spėjome pagriebti kas diktofoną, kas rankinę, pinigus, ir į 16-ąjį aukštą įsiveržė sovietų desantininkai. Jie liepė visiems kuo greičiau nešdintis“, – prisiminė ji.
***
„Stoj, streliat budu!“ – šią frazę Daiva Kaikarytė puikiai prisimena iki šiol. Kaip ir į save nukreiptą šautuvą bei dūmuose paskendusį kareivį.
Tuomet dar tik 19-metė mergina išlemeno, kad tik užbėgs pasiimti daiktų. Daivai nebuvo baisu – jau paauglystėje gerai šaudė, mokėjo surinkti ir išrinkti šautuvą. Kariškų juokingų dalykų buvo kupina ir sovietinė mokymo sistema, pavyzdžiui, mokė naudotis dujokauke ir aiškino, į kurią pusę kristi ant žemės, išvydus sprogusios atominės bombos grybą.
„Šiandien atrodo naivu, bet lemtingąją dieną už baimę buvo stipresnis pareigos jausmas – būtinai turiu į redakciją pristatyti svarbią telegramą.
Mane priėmė dirbti kurjere – tai tiesiog pasiuntinukas. Mano darbas – kad linotipu surinkti ir atspausti puslapiai iš purvino cecho (eilutės buvo liejamos iš švino) pasiektų 16 aukštą, kur buvo įsikūrusi redakcija. Surenki ištaisytus puslapius – ir atgal.
Dar – nubėgti iki agentūros ELTA ir parnešti telegramas“, – sakė D.Kaikarytė.
Lemtingos dienos telegrama, regis, buvo nuo tuometės ministrės pirmininkės Kazimieros Prunskienės.
***
Įlėkus į pastatą, šis jau buvo paskendęs dūmuose, pilna kareivių. Vienas jų merginą ir sustabdė laiptų aikštelėje – liftas nebeveikė. Redakcijoje Daiva sutiko jau išeinančius labai liūdnus kolegas.
„Nebeturim kur jos dėt, vaikeli“, – kažkuris tarstelėjo, kai ištraukė telegramą.
Vėl laiptais – žemyn į cechą, vis pasiklausydama, ar nevaikšto kareiviai, ir sulaikiusi kvėpavimą, nes atrodė – širdis daužosi garsiai lyg važiuojantis traukinys.
Ceche jau nieko nebebuvo.
„Juokinga, bet nepamiršau ir pačiupau savo paliktus zomšinius batelius, nes turėjau juos vienintelius.“
Palikus Spaudos rūmus, jie buvo apsupti šarvuočių, tankų, kariškų mašinų. Tada sovietų desantininkai žurnalistus išvijo, bet iš laikraščio žmonių neišginė troškimo skelbti žinias.
„Lietuvos ryto“ vyriausiasis redaktorius Gedvydas Vainauskas žurnalistams pasakė: „Dar susitiksime“, o tų, kurie gali, paprašė eiti padėti naujienų agentūrų darbuotojams. Žurnalistai ten ir nuskubėjo.
***
Fotografas Vladas Ščiavinskas atsargiai pravėrė erdvios salės duris. Į jį pažvelgė būrys kareivių, tačiau jie nieko nesakė. Apsikeitus nebyliais žvilgsniais, fotografas uždarė duris.
Langas.
Į Spaudos rūmus jis įlipo pro išdaužtą langą – gelbėti redakcijos turto. Išvaryti žurnalistai net neturėjo kuo spausdinti žinių, todėl Vladas pakeliui nučiupo spausdinimo mašinėlę, negatyvus, kitą techniką. Ištempė net sunkų aparatą nuotraukoms apdoroti.
„Nieko negalvojau. Tiesiog išnešiau tai, ko reikėjo“, – pasakojo V.Ščiavinskas.
Laikraštis vėl galėjo dirbti.
Po to buvo bemiegė Sausio 13-osios naktis.
***
Netrukus atskriejo žinia, kad vėl bus leidžiamas „Lietuvos rytas“.
„Atsisveikinusi su kolegomis naujienų agentūroje nuskubėjau į nurodytą vietą. Ankštame pusrūsyje buvo vos keli kolegos. O kur kiti? Pabūgo?“ – prisiminė R.Karmazaitė.
Tai buvo nauja pradžia. Straipsniai buvo rašomi ranka, sėdint ant grindų.
Rasos spausdinimo mašinėlė buvo likusi Spaudos rūmuose: „Sumaniau surizikuoti ir nuvažiuoti jos atsiimti. Redaktorius davė mašiną, kolega nuvežė.
Spaudos rūmai atrodė kaip po karo. Įėjusi pamačiau didžiulį būrį sovietų kariškių. Pasakiau, kad noriu pasiimti tik laiškus: „Juk jūs irgi rašote laiškus, tad žinote, kokie jie brangūs“.
Spaudos rūmų okupantai pradėjo tartis. Galiausiai jų vyresnysis liepė vienam kariui mane palydėti aukštyn.“
***
„Lietuvos ryto“ redakcijos biuras buvo visas išdaužytas – atrodė, kad čia siautėjo bepročių gauja.
„Įėjusi į nusiaubtą kabinetą, kuriame dirbdavau, neištvėriau – atsisėdau ant grindų ir pravirkau. Kareivis patikino, kad tai ne jie padarė, – esą Spaudos rūmus užėmė atvykėliai desantininkai, o dabar saugo vietiniai. Papasakojau jam apie žmones, kurie čia dirbo ir rašė puikius straipsnius.
Tada pradėjau eiti per kabinetus ir krautis viską, kas galėtų praversti darbui – diktofonus, savo spausdinimo mašinėlę, rašiklius, popierių.“
Apsidairiusi Rasa prigriebė ir kolegės odinį paltą, kurio ji labai liūdėjo.
„Mane lydėjęs kareivis bandė prieštarauti – esą man galima paimti tik laiškus. Nieko jam neatsakiau. Tada jis paėmė vieną krepšį, aš – kitus du ir abu tylėdami lipome žemyn kruvinais laiptais.
Grįžau su tais daiktais į mūsų naują ankštą biurą. Toliau rašėme straipsnius ir spausdinome svarbias žinias, patys nešiodavome į namus skaitytojams „Lietuvos ryto“ laikraštį ir kartu su jais tikėjome, kad Lietuvoje gyvenimas keičiasi. Ir jis iš tiesų keitėsi.“
