Panašius epitetus gali klijuoti apžvalgininkai, pasipiktinę rinkėjai, bet ne politikai, kurių rangas vis dėlto įpareigoja. Pirmiausia, kad tai nėra teisinga, nes tame Seime yra visokių žmonių, taip pat ir labai garbingų. O jeigu visi „veidmainiai ir menkystos“ – tai ką daryti su konservatorių frakcija?
Antra, Seimas yra institucija, demokratinės santvarkos valstybingumo šerdis, už kurią prieš 25-erius metus žmonės atidavė gyvybes. Daugelio Aukščiausios Tarybos deputatų pavardžių šiandien jau neprisimename, tarp jų tikriausiai irgi rastume nebūtinai „pavyzdingos reputacijos“ asmenų, bet žmonės ėjo mirti ne už konkrečias pavardes, bet už Lietuvos laisvę, kurią tie deputatai, kaip tautos išrinkti atstovai, vieningai balsavę už nepriklausomybę, simbolizavo.
Galima apgailestauti, kad profesorius taip asmeniškai pasižiūrėjo į premijos nepaskyrimą. O jeigu būtų peržengęs žmogišką nuoskaudą ir pasielgęs kaip didelio kalibro politikas: atėjęs į Seimą, pasveikinęs visus, taip pat ir tuos, kurie balsavo prieš jo kandidatūrą Laisvės premijai, padėkojęs visiems laisvės gynėjams, ypač tiems, kurie sausio 11-ąją prisiekė mirti, bet gyvi nesitraukti iš pastato, jeigu jis bus puolamas.
Suradęs raminančių ir dvasią stiprinančių žodžių tiems, kurie neteko artimųjų, liko suluošinti ar prarado sveikatą, kreipęsis į visus Lietuvos žmones, nepaisant jų politinių pažiūrų ir paraginęs šią tragiškai didingą dieną – kulminacinį tašką kovos už Kovo 11-osios žodžio pavertimą kūnu – švęsti drauge, kaip bendrą mūsų visų pergalės dieną?
Kieno pusėje būtų visuomenės simpatijos? Manau, kad žmonės su didžiausiu dvasios pakilimu būtų pasveikinę tokį pareiškimą ir opozicija, balsavusi prieš jo kandidatūrą premijai, būtų turėjusi susigūžti savo krėsluose. Ir toks kilniadvasiškumas konservatoriams būtų davęs balų rinkimuose.
Bet atsitiko kitaip. Narsus kunigas-rezistentas iš Seimo tribūnos stojo auklėti parlamentarus, sugadinusius Sausio 13-osios šventę, o lauke, „kur šilčiau“, rinkosi „tikrieji kovotojai“ už nepriklausomybę. Kadangi Seime – „kiti žmonės“...
Labai, labai gaila... Matyti, kad „parlamentinė rezistencija“, kuri prasidėjo Aukščiausiosios Tarybos laikais, nėra pasibaigusi... Ta neatlaidi (iš abiejų pusių), dažnai kerštinga kova su politiniais oponentais turi savo kainą.
Lietuvos visuomenės susvetimėjimas politikai, valdžios autoritetui, apatija, atsisakymas dalyvauti procese, įsitikinimas, kad politikų elgesys yra sąlygotas asmeninio pasipelnymo iš dalies yra šios beatodairiškos tarpusavio kovos pasekmė.
