Valdžia nebesižino, kaip kviesti ir vilioti juos į tokį šaltą ir menkas socialines pašalpas žarstantį Europos gabalėlį. Kol kas Lietuva – ne Švedija. Bet ir pas mus ateis diena, kai koks nors viršesnis ir kietesnis besijaučiantis pabėgėlių murzius pasikėsins į klasioko ar kaimyno gyvybę, o pulkas lytinės meilės ištroškusių Alacho sūnų išprievartaus simpatišką praeivę dėl dviejų priežasčių.
Pirma – kad anoji labai provokavo eidama sau gatve be veido dangalų ir lydinčio vyro. Antroji – per intymų artumą moterį galima atvesti arčiau savo Dievo.
Tačiau kai tai įvyks, prabėgs dar nemažai laiko ir tuo metu greičiausiai jau nebegalima bus begėdžiais ar kitaip paniekinamai vadinti žudikų bei žagintojų, atvykusių čia vargti su niekuo dėtų sirų pasais.
Agresyvieji nepritapėliai, sukėlę bėdų vietiniams, susikūprinus bus įvardyti kaip nors neutraliai – gyventojais, rezidentais. Laikantis politinio korektiškumo linijos, nebegalima bus minėti ir jų kilmės, tautybės, tuo labiau – religijos. Negalima bus ir abejoti ar spėlioti, dėl kokių tikslų šie įžūlūs svetimieji kartu su nukentėjusiaisiais nuo karų ir padoriais ekonominiais migrantais plūdo Europą.
Teks likti mums tolerantiškais, kad negrėstų administracinė ar baudžiamoji atsakomybė už išankstinį nusistatymą prieš atvykėlius nusikaltėlius ir jų garbės įžeidimą. Reikės verčiau garsiai padejuoti, kad tai mes patys kalti, nes neužtikriname orios „kitų“ integracijos, esame jiems per mažai dosnūs ir rodome nepagarbą jų papročiams.
Atšiauriai gintaro šaliai iš tikrųjų reikėtų būti atviresnei pasauliui, svetingesnei kitų šalių intelektualams, verslo ar sporto elitui, kad ir kebabų darbštuoliams. Reikėtų. Tačiau net žymiai pažangesnės ES šalys dabar nebegali atsijoti ir sustabdyti jų sienas kertančių sukčių, teroristų ir smurtautojų.
Kad mūsų ir taip netobuloje, agresijos ir bėdų nestokojančioje šalyje akimirksniu susikrautų kalnas naujų problemų ir kiltų naujų grėsmių mūsų visų saugumui, užtenka, kad tik menkiausia dalis, koks vienas procentas, priimtųjų imtų čia šeimininkauti kaip kadaise konkistadorai ir kiti užkariautojai iš Senojo žemyno elgėsi su tolimų kraštų žmonėmis: plėšikavo, prievartavo jų moteris, pernešinėjo mirtinas ligas, tarp jų sifilį, ir prievarta arba klasta čiabuvius atvertinėjo į vienintelį teisingą tikėjimą, o senas šventavietes griovė ir ant jų išdidžiai statė savąsias.
Jei didžioji pabėgėlių krizės entuziastė Vokietija, liberalioji Švedija, maloningoji Prancūzija ir net musulmoniškoji Turkija nesugeba susidoroti su agresyviais nelegalais, apsimetėliais ir sprogdintojais bei negali išvengti tragedijų, tai mūsų teisėsauga tuo labiau bus pusiau neįgali ar išvis bejėgė.
Ji nesugeba pažaboti net tam tikrų rūšių vietinių nusikaltėlių, kurie Lietuvos gyventojams jau daugybę metų pažįstami ir bent nuspėjami. Pavyzdžiui, policijai sunku išsiaiškinti tą patį vieną ar kelis kvaišalų baronus ir išardyti palyginti kuklų jų lizdą.
Tai jums ne Bombėjaus lūšnynų mafija, ne klampios Rio de Ženeiro favelų džiunglės, ne Mechiko narkotikų gangsterių gaujos. Net ne nuodėmingosios, itin spalvingos Honkongo grupuotės, kurios nupynusios milžinišką, tvirtą, juodą tarptautinį prostitucijos, prekybos žmonėmis ir pasais, „Louis Vuitton“ rankinių klastočių ir nelegalių lošimų tinklą.
Tai viso labo lokalus, juokingų apimčių Vilniaus čigonų taboras, tiekiantis pačius pavojingiausius narkotikus. Mastai palyginti – nedideli, bet gedulo – užtektinai. Kone tose pačiose vietose Šnipiškėse ir Kirtimuose po krūmais vis miršta perdozavę gyvenimo paklydėliai.
Įdomu, kaip savivaldybės, policija, jėgos struktūros bus pasirengusios priimti žymiai novatoriškesnius ir dar įžūlesnius narkotikų pardavėjus, kurių siūlomos naujos prekės mūsų mažai, bet tranzitinei rinkai keliaus iš Afganistano laukų, o gal Maroko priekalnių?
Žinoma, privalumas tas, kad tiesiai iš Centrinės Azijos gilumų ar Juodojo žemyno atgabenti kvaišalai bus šviežesni ir grynesni. Be to, jie bus pasiekiami tiesiog centrinėse gatvėse, nereikės nė į jokius taborus ar tamsias pakampes belstis.
Tai rodo kitų, labiau patyrusių imigracijos klausimais kraštų patirtis. Pavyzdžiui, Afrikai geografiškai artimos Sardinijos sostinėje Kaljaryje turistų ir vietinių pamėgtose vietose iš išvaizdos – afrikiečiai (pagal pilietybę – neaišku kas), vilkintys ryškiaspalvius peniuarus, pardavinėja žybsinčius plastmasinius niekus ir šypsosi jau iš tolo, o priėję arčiau jie truputį pasilenkia ir tau sąmoksliškai šnabžda: „Hash hash?“.
Kai mūsų vietos aborigenai patvoryje moksleiviams pardavinėja heroiną, kai klijais apsiuostę menkystos veikdami išvien išžagina merginą prieš tai įsirėžę lenktyniniu nudrengtu automobiliu į autobusų stotelę, kai peiliais mojuojantys pienburniai reketuoja miestelio bendraamžius ir jiems į kuprines mėto petardas arba bjauriausiais būdais skriaudžia keturkojus, galime kaltinti tik save pačius.
Juk šie dvasios atmatos ir sadistai gimė ir augo čia, mūsų pačių aplinkoje, kurią patys ir puoselėjame kaip nuosavą sodą, už kurią patys labiausiai ir esame atsakingi. Tačiau į Europą būriai migrantų, tarp kurių įsimaišę ir teroristų, ir laukinių nusikaltėlių, traukia prieš gyventojų ir čia sėkmingai pritapusių atvykėlių valią ir interesus.
Dar į konfliktų dirvą įberkime skirtingų kultūrų nesusikalbėjimo, kuris tiesiog neišvengiamas net ne dėl sąmoningo piktybiškumo: jei iš ten pat kilę žmonės nesutaria ir pjaunasi, tai ką kalbėti apie visai skirtingų pasaulių, kurių kiekvienas – su savo problemomis, marazmais ir ambicijomis, vulkaninį susidūrimą nykioje lygumoje. Skausmingi įvykiai ir nesusipratimai – užprogramuoti.
Kaip turėtų jaustis naujametės Vokietijos moterys? O Švedijoje nudurto berniuko tėvai? Žinoma, dabar šios istorijos krypsta kita linkme: Europos politikai, jaučiantys, kad prisidirbo iki ausų, slysta ir raivosi mėgindami tyčinius, įžūlius nusikaltimus glaistyti rožiniu cukrumi: „Jūs juos privedėte prie šios situacijos“, „Jūs jiems buvote nedraugiški“, „Jūs neužmezgėte kultūrų dialogo su jais“.
Jokios milijoninės kompensacijos nepersvertų gedinčių tėvų – nesvarbu, ar jie lietuviai, ar švedai, ar būtų arabai – skausmo. Tačiau iš tikrųjų be jokių išsisukinėjimų visą kaltę turėtų prisiimti ir mėginti ją išpirkti vietos valdžia bei konkretūs joje kliunksintys asmenys, kurie lengvabūdiškai priiminėjo pavojingų migrantų mases, nepaisydami pagrįstų žmonių prieštaravimų.
Panašiai ir su skiepais. Kol šeimos pačios laisvai sprendžia – skiepyti savo atžalą ar neskiepyti, tol pačios ir renkasi sau likimą, kuris, tiesą sakant, ir vienu, ir kitu atveju grūmoja. Nepaskiepijai kūdikio – yra tikimybė jam susirgti, o vaikui susirgus, tik greičiau pumpuok jį antibiotikais ir kovok už jo išlikimą, jei tik įmanoma ir kol nevėlu.
Arba, aklai įtikėjęs farmacininkų keliamomis šiurpėmis ir primityvia reklama, skiepijai mažylį kaip pašėlęs be ribų ir jį staiga suparalyžiavo – atrask jėgų kažkaip gyventi toliau, nes laiko nebeatsuksi atgal. Tačiau esant vakcinų prievolei, už kiekvieną nelaimingai pasibaigusį atvejį turėtų asmeniškai atsakyti Sveikatos apsaugos ministras ir kiekvienas, balsavęs už tokį įstatymą.
Bet taip nebus. Grįžtant prie pagrindinės temos, nereikia turėti vilčių ir, kad kada nors valdžia bandys ištaisyti savo klaidas dėl naujos – visiškai neatsargios ir trumparegiškos migracijos politikos. Tuo labiau kad gali būti per vėlu.
O galbūt įmanoma tokia alternatyva: jei valstybė ir jos įtakingieji turi nuoširdų tikslą padėti tiems, kam pagalba iš tikrųjų reikalinga, vertėtų bent jau nepalaikyti, o ne kurstyti karų, pavyzdžiui, nepritarti pasaulinei ginklavimosi ideologijai, taip pat teikti kenčiantiems nuo siaubų humanitarinę pagalbą ir, žinoma, svetimuose kraštuose visada išlikti garbingais svečiais, ne įsibrovėliais. Nestiprus skiepas, bet be komplikacijų ar žalingo šalutinio poveikio.
