Tačiau po visų iškilmių vėl užgriūva pilka kasdienybė, kartu – tikroji kova dėl būvio, kur emocijos ir aistros dar aštresnės. Politikams tai – rinkimai.
Mūsų išrinktųjų, nepaisant jų spalvos, akys būna itin didelės prieš kiekvienus rinkimus, o prieš šiuos – ypač. Daugeliui jų asmeniškai ir jų atstovaujamoms partijoms 2016 metai bus labai svarbūs: pateks į Seimą – išliks, nepateks – neišliks, pateks į valdžią – įgaus naujos gyvybės, nepateks – dus toliau.
Dar daugiau intrigos žada tai, kad ryškios pergalės tikriausiai nelaimės niekas, kitos kadencijos Seimo sudėtis bus marga, o valdžios centro kryptelėjimą į vieną ar kitą pusę gali nulemti net keli mandatai.
Natūralu, kad politines aistras kelia net menkiausi pokyčiai, susiję su rinkimų tvarka. Sumaištį sukėlė ir Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) ilgai planuotas, bet tik praėjusių metų pabaigoje pagaliau įgyvendintas Seimo rinkimų vienmandačių apygardų ribų perbraižymas.
Reikalas, regis, paprastas, jau beveik pernokęs. Juk seniai akivaizdu, kad dėl migracijos, pirmiausia iš provincijos į užsienį ir į Vilnių, dėl žmonių mažėjimo apskritai senosios apygardų ribos yra neteisingos.
Mat mažosiose apygardose reikia kur kas mažiau balsų išrinkti Seimo narį nei didžiosiose, ir tas skirtumas tarp vieno balso svorio kai kur siekė net 50 proc., o rinkėjų skaičius didžiausioje apygardoje net pusantro karto viršijo esantį mažiausioje.
Kad kai kurias apygardas reikia pamažinti, o kai kurias padidinti, pernai rudenį paskelbė ir Konstitucinis teismas (KT).
Apygardų perbraižymo variantai VRK buvo svarstomi ir iki tol. Tų variantų buvo kone dešimt.
Nepaisant to, dėl šių pataisymų susijaudino jauni ir seni, vyrai ir moterys, kairė ir dešinė. Tiek emocijų, regis, retai sukelia net su kur kas svarbesniais valstybės interesais susiję dalykai.
Partijos ar jų atstovai iš karto įžvelgė priešų sąmokslą ir jų norą pagerinti savo startines pozicijas. Daugelio akys krypo į socialdemokratus, kurie esą turi didžiausią įtaką VRK vadovui Z.Vaigauskui.
Kad ir kaip būtų, partijų atstovai pačioje VRK pirmiausia žiūrėjo jų atstovaujamos politinės jėgos interesų. Tarp partijų net vyko intensyvūs užkulisiniai mainai – čia jūs pastumiate ribą mūsų link, tuomet mes pastumiame jūsų link.
Kai kurie perstumdymai iš tiesų skleidžia politinį kvapą ar gali paveikti vienos ar kitos partijos rezultatus konkrečioje apygardoje ar didesnėje teritorijoje.
Štai konservatoriai bene labiausiai priešinosi, kad Kaune vietoj aštuonių liktų septynios vienmandatės apygardos. Nieko keista. Šis miestas, nepaisant net dešiniųjų pralaimėjimo jame per pastaruosius savivaldos rinkimus, liko jų tvirtovė.
Kita vertus, sumažinti apygardų skaičių Kaune ne pro šalį daugeliui partijų, nes įtakingiausia politine jėga čia išlieka nepartinis dabartinio mero V.Matijošaičio judėjimas. Tą patį išskaičiavimą galima įžvelgti ir nepartinių valdomuose Šiauliuose, iš kurių atimama viena vienmandatė apygarda.
Tiesa, Kauno valdantieji skelbia Seimo rinkimuose nedalyvausiantys, o tik pasirinksiantys, kuriuos partinius kandidatus remti. Taigi dabar dėl rėmėjų tarp partijų vyksta tikros varžytuvės, o kol kas geriausias galimybes, atrodo, turi „darbiečiai“ ir socialdemokratai.
Vilniuje apygardų padaugėjus nuo 10 iki 12, aišku, labiausiai turėtų rankas trinti liberalai, kurie kol kas sostinėje gali tikėtis išlikti ant savo populiarumo bangos keteros. Bet kartu tai atveria didesnes konkurencines galimybes ir kitoms partijoms, pavyzdžiui, netgi didžiuosiuose miestuose savo pozicijomis negalintiems pasigirti socialdemokratams.
Užtat liberalams smūgis lyg ir suduotas Klaipėdos rajone. Už juos balsavę uostamiesčio priemiesčiai, kurie nulėmė šios partijos pergalę per savivaldos rinkimus Klaipėdos rajone, prijungti prie jų citadele visada buvusio miesto.
Kairiųjų interesų šešėlį galima įžvelgti ir VRK nusprendus Palangos rinkėjus išbraukti iš Pajūrio apygardos ir juos sukergti su kretingiškiais. Palanga – sena ir patikima dešiniųjų atrama, bet dabar ji turės atsilaikyti prieš didesnėje Kretingoje jau seniai vietą nusižiūrėjusį vieną įtakingų socialdemokratų A.Vinkų.
Nepaisant visų šių tikrų ar tariamų niuansų, tai lemiamos įtakos rinkimų rezultatams kurioje nors konkrečioje perbraižytoje ar naujai sukurtoje apygardoje tikriausiai neturės.
Juk vienmandatėse apygardose, kaip visada, daugiausia lems politinių jėgų, kurioms atstovaus konkretūs kandidatai, populiarumas visos šalies mastu, pačių politikų asmeninės savybės ir žinomumas, o tik paskui – smulkesnės detalės.
Vis dėlto nereikalingų, o kartais net juokingų aistrų dėl apygardų ribų perbraižymo būtų buvę mažiau, jei tiek KT, tiek VRK būtų tai pasistengę sutvarkyti gerokai anksčiau, o ne likus mažiau nei metams iki Seimo rinkimų. Juk kai žaidimas, galima sakyti, jau prasidėjęs, taisyklės nebelopomos.
