Skaitydama aštrias diskusijas apie mirties bausmės nusipelniusį Kėdainių rajono monstrą, klausydamasi politikų samprotavimų apie galimus tragedijos kaltininkus pasigedau vienos nežymios, bet gal esminės informacijos: kas davė vaikžudžiui tą gražų vardą – Aurelijus?
Ar jį irgi kankinę išgamos, ar gražiai prie Pirmosios komunijos atvedę gimdytojai?
Kas jį mokė pirmoje klasėje ir kada jis ėmė klysti iš kelio?
Laisvos Lietuvos produktai
Atkreipkime dėmesį: Aurelijui – 36-eri, jo sugyventinei Linai – 26-eri. Abu jie – jau laisvos Lietuvos vaikai.
Kai liepsnojo laisvės laužai ir žmonės susikabino Baltijos kelyje, dabar pabaisa virtęs Aurelijus tebuvo dešimtmetis vaikas. Net nespėjęs pabūti pionieriumi, juolab komjaunuoliu. Jei jis ir pjaustė varlėms galvas, ar kam nors galėjo ateiti į galvą, kad užaugęs laisvoje, išdidžioje Lietuvoje jis sumes savo gyvus vaikus į šulinį?
Lina – vienmetė su laisva Lietuva. Užaugusi naujoje valstybėje, kurią kurdami tiek daug kalbėjome apie moters orumą, dvasines ir šeimos vertybes, tobulėjimą.
Manau, yra žmonių, kurie ją laiko auka. Stabtelėkime. Ši moteris, vieną po kito gimdžiusi lūšnoje keturis vaikus nuo išgamos, – taip pat nusikaltėlė. Juk gimdė ne išvežta į vergiją. Gimdė, nes per 26 metus išmoko tik šliaužioti ir vergauti, nė viena smegenų ląstele nesusimąsčiusi apie pragarą, kuriame leido augti savo vaikams.
Bet abu sugyventiniai į tą kraupią šių metų sausio naktį atėjo ne iš pragaro įsčių. Ne, jie atėjo iš mūsų. Jie – tai mes.
Revoliucija ryja vaikus
Mes, Lietuva, tapome valstybe, po dainuojančios revoliucijos gimdančia iš vaikų pašalpų geriančius ir savo vaikus kankinančius monstrus.
Taip, visi žinome posakį, kad revoliucija ryja savo vaikus. Bet kodėl jų praryjame tiek daug?
Kiek šią akimirką yra išgamų tėvų, patėvių ar motinų sugyventinių žaginamų devynmečių ar dar mažesnių mergaičių, kurios apie patiriamą prievartą išdrįs pasakyti gal tik po 5 metų. Dabar tyli, nes žino – motinos jų neapgins.
Ar valstybės stiprybę rodo bendrojo vidaus produkto, minimalios algos, pensijos dydis? Ne. Valstybės stiprybę nulemia tai, kiek joje auga laimingų vaikų. Juk tik laimingi ateityje galės kurti, stiprinti savo valstybę. Bet laimingai vaikystei Lietuvoje pinigų nėra.
Tuo pat metu mes, lietuviai, per nepriklausomybės metus tokiu greičiu lėkėme materialinės gerovės link, kad stulbiname net turtingąsias Europos šalis. Greičiau, daugiau, brangiau – nebekontroliuojame, kur link švilpia tas traukinys, nebesustodamas mažose stotelėse, nes neverta.
Dygsta dangoraižiai, rūmai. Bet nebėra pinigų mažoms kaimo mokykloms, sveikatos punktams, policijos nuovadoms, kultūros židiniams, bendruomenių gyvenimo specialistams.
Akcijos – tik dėl akių
Turbūt daug kas dar prisimena laikus, kai pas naujagimius būtinai lankydavosi medicinos seserys, prižiūrinčios, kaip kūdikiai auga.
Jei į šią vaikžudžio lūšną būtų atėjusi medicinos sesuo, tikrai nebūtų leidusi, jog 6 mėnesių kūdikis augtų tokioje aplinkoje, kad keturi vaikai miegotų ant purvinų čiužinių, numestų ant grindų.
O kur, leiskite paklausti, buvo ir yra šios parapijos kunigas? Kodėl jis niekada nerado nei laiko, nei reikalo net per Kalėdas aplankyti tos šeimos, kurioje keturi maži vaikai?
Šiuos metus Bažnyčia paskelbė Gailestingumo metais. Kokio gailestingumo, ko Bažnyčia gailisi? Ar Gailestingumo metai – tik dar viena akcija?
Taip, mes, lietuviai, labai mėgstame akcijas. Renkame vaikams labdarą, dovanojame pliušinius meškučius. Kam kliūva, kam ne. Visa tai yra tik pieno puta vaikystės pragaro paviršiuje.
Mes tiesiog neturime valios, jėgų, o labiausiai noro nusileisti į to vaikystės pragaro gelmes. Išsprogdinti jį velniop, išoperuoti. Pasiteisindami – juk ten dirba armija socialinių, vaiko teisių apsaugos darbuotojų. Esą tai jų reikalas.
Bet valstybė prasidės tada, kai mes visi suprasime, kad tai – ne jų reikalas. Tai mūsų visų.
Prisiminkime ir Garliavą
Gal daug kam nepatiks, bet šiandien noriu priminti ir Garliavos tragediją. Ketverius metus Lietuvą draskė išgalvotos pedofilijos byla. Lietuva kalbėjo tik apie Tą Mergaitę, o tuo metu šalyje tūkstančiai vaikų realiai kentė smurtą ir pedofiliją.
Kas jų kankintojams degiojo žvakutes ir rengė demonstracijas? Niekas. Kodėl? Todėl, kad būtent tik tą vienintelę istoriją įsikando ir kurstė ne kokia ten Venckienė, Kedys, Kedienė ar jų kaimynė. Ją kurstė, žmones klaidino mūsų išrinktieji politikai. Kad ant nukankinto, iš motinos atimto šešiamečio vaiko nugaros įjotų į Seimą, užimtų postus ir užsitikrintų algas.
Kur jie šiandien? Vėl šypsosi televizijos ekranuose. Ar atsiprašė tautos už melą, kurį skleidė? Ar nors vienas jų už atgailą pervedė nors vieną savo Seimo nario mėnesio algą į kokius nors vaikų globos namus?
Niekas nesuskaičiavo, nes turbūt bijome skaičiuoti, kiek milijonų Lietuvos valstybei kainavo ir tebekainuoja ta dar nepasibaigusi išgalvota istorija. Už tuos pinigus gal visiems kenčiantiems vaikams buvo galima pastatyti šviesius svajonių namus, jeigu mes nesugebėjome per 26 metus išauklėti dorų jų tėvų.
Dabar prezidentė Dalia Grybauskaitė daug ką šokdina dėl nuskandintų vaikų. Šaukštai po pietų. Gal jau anuomet, per Garliavos įvykius, jai reikėjo treptelėti koja. Netreptelėjo.
Nei komisijomis, nei nuobaudomis šalyje įsigalėjusio vėžio – girtuoklių, smurtaujančių prieš vaikus, – neišnaikinsime.
Tą vėžį pirmiausia mums reikia išplėšti patiems iš savęs.
Ar globos namai – tik blogis?
Kad turėtų ką prieš mane vėl kalbėti gerosios Lietuvos moterys, kurios taip gailėjosi Tos Mergaitės, bet nė saldainio realiai skriaudžiamam kaimo vaikui nenunešė, pasakysiu: baikite burnoti prieš vaikų globos namus.
Tie du Kėdainių rajone biologinio tėvo nuskandinti vaikai augo biologinėje šeimoje.
Tą speiguotą naktį dar du tos biologinės šeimos maži vaikai nuo mirties išsigelbėjo pasislėpę šiene (patys, o ne paslėpti biologinės motinos!).
Ar jiems būtų buvę blogiau, jei jie jau seniai būtų gyvenę tuose visų keikiamuose globos namuose?
Bet traukinys vėl visu greičiu lekia į priekį: prezidentė pasakė globos namus uždaryti, vaikus atiduoti į šeimas – ir pirmyn!
Leiskite paklausti: į kokias šeimas? Ar prezidentė ir kiti, jai besąlygiškai pritariantys, įsivaizduoja, kokie vaikai auga globos namuose? Kokie sulaužyti jų likimai, kokia sužalota jų psichika? Jiems kas dieną reikia specialistų, mokslus baigusių socialinių darbuotojų, medicinos personalo.
Ar kas nors pagalvojo, kaip su tais vaikais susitvarkys kokia gera kaimo moterėlė, pasiėmusi porą tokių vaikučių? Vien meilės ir geros širdies neužteks. Matyt, todėl ir nestovi eilės šeimų, norinčių pasiimti į savo namus tuos vaikučius.
Rašydama straipsnius ne kartą lankiausi vaikų globos namuose.
Taip, būna ten negerovių. Bet palyginti su tuo, kas darosi alkoholikų biologinėse šeimose, globos namuose vaikams – ir saugu, ir šilta. Jie puikiai aprengti, pavalgydinti, mokomi, ugdomi, auklėjami. Su jais elgiamasi kaip su žmonėmis. Galiu tik nusilenkti darbuotojoms, už elgetišką algą dirbančioms be galo sunkų darbą.
Tad nekurkime naujų akcijų, nesvaičiokime apie tos institucijos naikinimą, nežeminkime pagaliau ir tuos namus savo namais laikančių vaikų, ir jų darbuotojų. Nes kitų, geresnių, namų mes tiems vaikams pasiūlyti kol kas negalime.
O ką šiandien galime pasiūlyti mes, Lietuvos piliečiai? Nieko?
Reikia ilgalaikio gedulo
Pasakysiu atvirai – gal ir laimė, kad tie vaikučiai atsisveikino su šiuo pasauliu būdami tik 2 metų ir 6 mėnesių. Gal jie dabar laimingesni. Nes jų būtų laukę ilgi kančių ir smurto metai.
Ar ne todėl tiek daug vaikų Lietuvoje nusižudo – kai paauga tiek, kad gali susimegzti iš virvės kilpą.
O mes pradėkime nuo to, kad paskelbkime gedulą Lietuvoje. Ne dieną, o savaitę ar metus. Ne tik dėl tų dviejų vaikelių. Dėl visų kenčiančių. O jų – tūkstančiai.
Išjunkime šventines iliuminacijas, nebešaudykime į orą tūkstančius kainuojančių fejerverkų, dirbkime švenčių dienomis. Sutaupytus pinigus pagaliau realiai investuokime į vaikystę. Sukurkime savą Vaikų gelbėjimo fondą už savo, o ne pašalpomis iš Norvegijos ar kitur gautus pinigus. Juk tai mūsų vaikai.
Girtuoklius – į stovyklas
Užuot kalbėję tiek daug apie nulį promilių, įstatymais uždrauskime girtauti vaikų akivaizdoje. Kur alkoholis, ten smurtas. Po pirmo nusižengimo, po pirmo smurto atvejo prieš vaikus atimkime juos iš siaubūnų tėvų, nes jie niekada nepasitaisys – neturėkime iliuzijų, kurias kuriame patys, nes kratomės atsakomybės.
Ką su tais dugno žmonėmis daryti? Norvegija ir kitos šalys, kurdamos tobulesnę visuomenę, net iki XX a. vidurio buvo įvedusios netikusių, geriančių, asocialių moterų sterilizacijos įstatymą.
Ar aš tai siūlau dabar, XXI amžiaus Lietuvoje? Gink Dieve. Savo minčių ta tema garsiai neišsakysiu.
Bet turiu kitą pasiūlymą. Prieš vaikus smurtaujančius, geriančius, nedirbančius girtuoklius supaprastinta tvarka išvežti į specialiai jiems sukurtas priverstinio sunkaus darbo, išblaivinimo stovyklas. Apriboti visas jų teises matyti buvusias žmonas, kad vėl nepridarytų nelaimingų vaikų.
Atimti visas jiems skirtas pašalpas, kurias jie tik pragerdavo, o pinigus skirti jiems išsilaikyti stovykloje. Visus iki vieno aprengti darbo drabužiais su užrašu „Aš kankinau vaikus“ ir priversti dirbti sunkius darbus – Lietuvoje tokių dar daug.
Aš rasistė? Raginu nepaisyti žmogaus teisių? Atleiskit, kokio žmogaus? Tegu būsiu rasistė, jei tai padėtų nubraukti nors vieno vaiko ašarą.
