Tokią lietuvišką realybę apnuogino plačiai nuskambėjęs Žmogaus teisių stebėjimo instituto (ŽTSI) vadovės Dovilės Šakalienės atleidimas, kai su sunkia liga kovojanti moteris, nesutikusi išeiti iš darbo savo noru, buvo atleista.
Ieškodama išeities iš sunkios situacijos D.Šakalienė apie darbdavio spaudimą prabilo socialiniuose tinkluose ir žinia netruko išplisti, tačiau ką daryti paprastam darbuotojui, kuriam toks viešumas ar kita pagalba sunkai pasiekiami?
„Darbas gali padėti įveikti ligą“
Ši istorija sulaukė didelio atgarsio, kilo diskusijų, kiek iš tiesų darbdavys turėtų taikstytis su sergančiu darbuotoju ir kur turi baigtis žmogiškas jautrumas ir prasidėti dalykiškas darbo sąlygų aptarimas.
Savo patirtimi pasiryžo pasidalyti į panašias situacijas patekę darbdaviai. „Su vėžiu kovojančios žmogaus teisių aktyvistės Dovilės Šakalienės atleidimo iš darbo istorija dar kartą parodė, kokia visuomenėje praraja tarp „teisėto“ ir “teisingo“ veiksmo, tarp gėrį skleidžiančių kalbų ir realių darbų ir koks yra empatijos stygius ir jautrumo praradimas“, – savo socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje rašė žurnalistas Andrius Tapinas.
Jis teigė, kad taip pat buvo susidūręs su panašia situacija: „Aš žinau, nes pats buvau susidūręs su tokia situacija, kai vienos iš mano prodiusuojamų laidų vedėjui buvo diagnozuotas vėžys ir jo laukė sunkios permainos. Nebuvo net minties jį keisti kuo nors kitu, o vėliau jis pats džiaugėsi, kad darbas padėjo nukreipti mintis ir kovoti su klastinga liga.
Ir net jei tau vienodai rodo, serga tas žmogus, ar ne, vis tiek bent jau pasielk kaip viešųjų ryšių specialistas – sutvarkyk situaciją taip, kad bent paviršiuje atrodytum padoriai, o ne kaip paskutinis šiknius“, – apie paviešintą skaudų atvejį kalbėjo A.Tapinas.
Demonstruoja jėgos pozicijas
Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas“ pirmininkė Kristina Krupavičienė teigė, kad tai atvejais, kai žmonės susižaloja darbe ar suserga profesine liga, darbdaviai paprastai linkę ieškoti išeičių iš situacijos: „Teisininkai mane informavo, kad būta atvejų, kai net vietoj darbuotojo įdarbinamas jo šeimos narys, tačiau didžioji atvejų dalis patvirtina tendencija, kad darbdavys pageidauja, jog sergantis darbuotojas išeitų iš darbo, jo laikyti nenorima.“
Anot K.Krupavičienės, konfliktą darbdaviai paprastai skuba spręsti, kol atvejis nepasiekė teismo: „Jei D.Šakalienės būtų kreipusis į teismą, bylą būtų tikrai laimėjusi. Labai gerai, kad moteris viešino situaciją, bet nepamirškime, kad paprastas žmogus taip savo situacijos nepaviešins. Paprastas darbuotojas pirmiausia kreipiasi į darbo inspekciją arba profesines sąjungas ir tuomet sulaukia pagalbos.“
Pasak pašnekovės, kai neteisėtų atleidimų bylos pasiekai teismą, darbdaviai dažniausiai linkę sudaryti taikos sutartį su buvusiu darbuotoju: „Įmonių vadovai gerai žino, kiek kainuoja advokato paslaugų valanda, tad dažniausiai renkasi mokėti išeitinę kompensaciją darbuotojui nei tęsti bylinėjimąsi.“
Kalbėdama apie darbo kultūrą Lietuvoje K.Krupavičienė buvo labai kritiška: „Nėra Lietuvoje tarimosi su darbuotojais kultūros. Nesitariama net dėl tokių dalykų kaip papildomi darbo grafikai ar papildomi viršvalandžiai. Darbdavys dažniausiai demonstruoja jėgos poziciją. Tokios praktikos esama ir valstybinėse įmonėse, kur darbuotojai taip pat patiria didelį spaudimą. Juk valstybė pirmiausia turi rodyti kultūrą ir sveikų darbo santykių pavyzdį. Darbuotojas juk nėra žvėris.“
Pašnekovė prisiminusi sovietmetį pabrėžė, kad anuomet taip pat nebuvo dialogo ir susitarimų, o tik griežtos instrukcijos, tad ir šiandien ši praktika nėra iki galo išgyvendinta.
Užsieniečiai žiūri kitaip
Teisininkė Ksenija Giedraitienė teigė, kad pagalbos žmonės linkę ieškoti tik tuomet, kai kas nors nutinka. „Kai nutinka nelaimingas atsitikimas ar susergama profesine liga, tada žmonės ir kreipiasi. Labai dažnai darbdaviai bando tikrąją situaciją nuslėpti. Įsivaizduokite, darbuotojas guli ligoninėje po nelaimės, pavyzdžiui, netekęs rankos. Į ligoninę atvykęs darbdavys liepia jam pasirašyti šūsnį dokumentų, tarp kurių įvairiausi aktai, kad darbuotojas žinojo, kaip saugiai dirbti ir pan. Būna darbuotojų, kurie tokius dokumentų pasirašo.“
Teisininkė neslėpė, kad dažniausiai darbdavių ir darbuotojų keliai po konfliktų vis dėlto išsiskiria. „Darbdavys išmoka išeitinę išmoką, tarkime, už aštuonis mėnesius ir dar pasirašomas dokumentas, kuriame būna labai visų darbdavių mėgstama formuluotė apie tai, kad darbuotojas pretenzijų darbdaviui neturi ir jų neturės“, – kalbėjo K.Giedraitienė.
Į klausimą, ar vadovą lengviau atleisti iš darbo nei paprastą darbuotoją, pašnekovė atsakė: „Kalbant apie vadovų atleidimą, daug kas priklauso nuo kelių veiksnių. Pavyzdžiui, ar kalbame apie biudžetinės įstaigos ar privataus sektoriaus vadovą. Uždarosios akcinės bendrovės valdyba gali susirinkti, nuspręsti, kad vadovas netinkamai atlieka savo darbą, ir jį iš karto atleidžia.“
Teisininkė pabrėžė, kad vadovams taikomi kitokie standartai, nes jie atsakingi ne tik už darbo organizavimą, bet ir už finansinių srautų tvarkymą, jiems tenka kur kas didesnė atsakomybė nei paprastiems darbuotojams, tačiau atlyginimas taip pat skiriasi: „Iš savo darbo praktikos galiu pasakyti, kad užsieniečiai darbdaviai į darbuotojus žiūri kitaip. Jie paprastai viską vertina jautriau, išsiskiria kitokia kultūra. Darbdaviai lietuviai tebesivadovauja nekokia praktika. Būna labai skaudžią atvejų, kurie virsta tikrų tikriausiais karais tarp darbuotojų ir darbdavio.“
Pašnekovė pateikė pavyzdį apie Rokiškio psichiatrijos ligoninę, kurios slaugytojai dirba su itin agresyviais pacientais, tačiau darbdavys nenori pripažinti, kad darbo sąlygos pavojingos. „Prireikė teismo, kad būtų įrodyta, jog nėra normalu būti sumuštam ligonio“, – kalbėjo teisininkė.
Liga – ne priežastis atleisti iš darbo
Valstybinės darbo inspekcijos (VDI) Asmenų aptarnavimo ir teisės taikymo skyriaus vedėjo pavaduotoja Irina Janukevičienė teigė, kad skundų lavinos iš darbuotojų, kuriuos darbdaviai norėjo atleisti vos sužinoję apie sunkių ligą yra retenybė.
„Masiškai tokie skundai į inspekciją neplūsta. Tokie atvejai pavieniai, gauname ir užklausų šia tema. Įstatymas darbdaviui nesuteikia teisės atleisti darbuotoją dėl to, kad jis serga. Nebent medikai nustato, kad asmuo tampa neįgalus ir pagal savo sveikatos būklę negali tęsti konkretaus darbo konkrečioje įmonėje.
Jeigu nėra galimybės pasiūlyti jam kito darbo, atitinkančio sveikatos būklę, tik tada darbdavys gali jį atleisti sumokėdamas jam išeitinę išmoką“, – teigė VDI specialistė ir pridūrė, kad atleidimas be kitokių objektyvių priežasčių darbdavio iniciatyva yra įstatymo pažeidimas ir darbuotojas, kreipęsis į teismą, veikiausiai būtų sugrąžintas į darbą arba jam būtų priteista kompensacija.
Įstatymai nenumato, kad darbuotojas privalo informuoti savo darbdavį apie labai sunkią ligą, bet įstatymuose numatyta, kad darbuotojai turi periodiškai tikrintis savo sveikatą.
„Jei medikai nustato, kad tam tikras sveikatos sutrikimas susiejamas su tam tikru darbu, tada daromos atitinkamos išvados“, – sakė pašnekovė. Pasak I.Janukevičienės, įstatymas neapsaugo susirgusio darbuotojo nuo to, kad jis niekada nebus atleistas.
Kada galima nutraukti sutartį
Įstatyme numatyta, kad darbuotojo atleisti negalima laikinojo nedarbingumo metu, bet kai šis nedarbingumas tęsiasi ilgiau nei 120 dienų iš eilės arba 140 dienų per metus, darbdavys įgyja teisę su ilgai sergančiu darbuotoju nutraukti darbo sutartį.
Apie tai, kaip rekomenduojama elgtis darbdaviams sužinojus apie darbuotojų sveikatos problemas, pašnekovė kalbėjo: „Kiekvienam gali atsitikti tokia nelaimė. Darbdavys turėtų stengtis kuo labiau sagoti darbuotojų fizinę ir psichikos sveikatą. Tokiu atveju reikia kaip įmanoma daugiau bendrauti ir tausoti kito žmogaus garbę ir orumą. Reikėtų daugiau kalbėtis, nuraminti žmogų ir jį palaikyti“, – kalbėjo I.Janukevičienė.
