Demonstracijos vyksta per dvidešimtyje pasaulio miestų. Vienoje, Bukarešte, Prahoje, Vašingtone, Frankfurte, Romoje, Briuselyje, Hagoje, Otavoje, Rygoje ir kitur jos nustebino masiškumu – šimtai ir tūkstančiai žmonių rinkosi išreikšti savo požiūrį į „Barnevernet“ veiksmus.
Protestų geografija pasiekė net tokias tolimas vietas kaip Melburnas ir Delis, kur grąžinti vaikus jų biologinėms šeimoms bus reikalaujama paskutinėmis sausio dienomis.
Vilniuje protesto akcija prie Norvegijos ambasados numatyta sausio 21 dieną. O šiandien Kristiansunde prasidėjo teismas dėl Lietuvos mažamečio piliečio Gabrieliaus globos teisių peržiūrėjimo.
Po to, kai berniukas buvo paimtas iš motinos Gražinos Leščinskienės, jis jau pakeitė tris globėjų šeimas. G.Leščinskienė nepraranda vilties, kad sūnaus globos teisės iš jos nebus atimtos.
Ant kojų kyla norvegai
Tarptautinės bendruomenės kantrybės taurę praėjusių metų pabaigoje perpildė penki iš daugiavaikės Bodnariu šeimos – rumuno tėvo ir norvegės mamos – paimti vaikai. Baisi nelaimė šią porą ištiko po mokyklos skundo dėl „radikalios krikščioniškos indoktrinacijos“ šeimoje. Labiausiai visuomenę sukrėtė faktas, kad mažiausiam atimtajam tebuvo trys mėnesiai, mama jį maitino savo pienu.
Kai kuriuose Europos miestuose Norvegijos diplomatai jau galėjo pasiklausyti protestuotojų atliekamų religinių giesmių – taip buvo primenama apie tikėjimo laisvę ir teisę auklėti vaikus pagal savo religinius bei dorovinius įsitikinimus.
Šiuose protestuose plakatus su reikalavimais liautis grobti vaikus kelia ir norvegų žmogaus teisių aktyvistai. Nukentėję nuo „Barnevernet“ norvegai ir jiems prijaučiantys, negalėję atvykti į demonstracijas, socialiniuose tinkluose solidarizavosi su dalyviais savo profilio nuotraukas papuošę simboline širdute su užrašu „Stop žmogaus teisių pažeidimams Norvegijoje“.
Telkia tarptautinę bendruomenę
„Įsivaizduokite, gyvenate šalyje, kurioje penki vaikai staiga išplėšiami iš namų policijos ir kitų pareigūnų. Įsivaizduokite, kad šiems vaikams atsisakoma suteikti teises, kurias aiškiai apibrėžė Europos Žmogaus Teisių Teismas – visi vaikai turi nepriklausomas procesines teises. Įsivaizduokite, kad seserys ir broliukai yra išdraskyti, padalinami į tris skirtingas svetimas šeimas, ir kad jie negali susisiekti vieni su kitais.
Įsivaizduokite, kad vyriausybė vaikų buvimo vietą įslaptina, todėl niekas nežino, kur jie yra ir ar jiems viskas gerai. Tai skamba kaip siaubo filmas, bet yra realybė. Čia, Norvegijoje. Kuri vyksta čia ir dabar! Ir šiuo režimu baisisi visas pasaulis,“ – taip Bodnariu šeimos istoriją komentuoja norvegų teisininkas, žmogaus teisių ekspertas Marius Reikeros.
Įsivaizduokite, kad vyriausybė vaikų buvimo vietą įslaptina, todėl niekas nežino, kur jie yra ir ar jiems viskas gerai. Tai skamba kaip siaubo filmas, bet yra realybė. Čia Norvegijoje. Kuri vyksta čia ir dabar! Ir šiuo režimu baisisi visas pasaulis.“
Vienas iš visuomeninės organizacijos „Barnets beste“ aktyvistų Toras Åge Berglidas patikino, kad nors kol kas jokia bendra kovos su neteisėtu vaikų atiminėjimu struktūra neįkurta, tačiau tarptautinis vienijimasis sausio protestų maratonu tikrai nesibaigs.
Vis garsiau kalbama, kad reikalinga tarptautinė nuo analogiškų tarnybų nukentėjusių šeimų paramos organizacija, kuriose jos gautų įvairiapusę pagalbą kovoje dėl savo vaikų.
Lietuviai sieks saviškių globos
Kaip žinia, viešai „Barnevernet“ atstovai tikina, kad globėjų iš tėvų paimtam vaikui ieškoma pirmiausia tarp artimųjų. Tačiau nė vienoje iš ligšiol plačiai nuskambėjusių atvejų lietuviai vaikai – Jonas, Vilius, Gabrielius – nebuvo perduoti globoti giminaičiams, nors jie to prašė.
Socialinė pedagogė, įvairių su socialine bei švietimo sritimi susijusių darbo grupių narė, asociacijos „Vakarų Lietuvos tėvų forumas“ vadovė Kristina Paulikė sako, kad taip yra grubiai pažeidžiama šių vaikų Tarptautinėje vaiko teisių konvencijoje įtvirtinta teisė augti artimoje aplinkoje, išlaikyti savo kultūrinę tapatybę, gimtąją kalbą. Anot aktyvistės, vaikui svarbi kiekviena minutė, diena, savaitė, jį traumuoja ne tik atskyrimas nuo šeimos, bet ir patalpinimas į svetimus namus, kitokią kultūrinę aplinką, kalbos netektis.
Todėl buvo nuolat galvojama, kokios bent jau minimalios priemonės padėtų sumažinti vaikų patiriamą šoką. Norvegijoje dirbančiai ir su „Barnevernet“ susidūrusias šeimas teismuose ginančiai advokatei Sandrai Latotinaitei kilo mintis į norvegišką profesionalios globos sistemą įtraukti ir toje šalyje gyvenančius lietuvius.
„Barnevernet“ veikloje kol kas niekas nesikeičia, nepaisant per pasaulį besiritančios pasipiktinimo bangos. Lietuvos valdžia šia problema nesidomi, todėl nelieka šansų perduoti atimtus vaikus giminėms į Lietuvą, bent jau kol Norvegija neratifikuos 1996 m Hagos konvencijos.
Žinoma, ir toliau kovojame dėl vaikų sugrąžinimo į biologinę šeimą. Tačiau jeigu galutinis sprendimas visgi yra atimti iš tėvų globos teises, mano manymu, lietuviams vaikams bus geriau augti pas tos pačios kilmės globėjus. Jie patirtų mažiau streso, išsaugotų savo kultūrinį identitetą, lietuvių kalbą, nebūtų nutautinami.
Ne kartą prašiau apskrities komisijos, teismo, kad jų sprendime būtų nustatytos sąlygos globėjams. Kaskart nerandama pagrindo tai daryti, nes „Barnevernet“ teigia neturinti informacijos apie lietuvių kilmės globėjus – tokių neva nėra. Tad nuo šiol bus“, – pasakojo S.Latotinaitė.
Ko bijo „Barnevernet“?
Paskatinus Norvegijoje gyvenančius lietuvius tapti profesionaliais globėjais, atsiliepė pusantro šimto tokia galimybe susidomėjusių šeimų. Tačiau ši iniciatyva sulaukia ir abejonių. Psichologė Rasa Kuodytė-Kazielienė pastebi, jog „jau buvo prašoma, kad lietuviai taptų globėjais.
Tačiau Norvegija, įvertinusi tai, kad lietuvių bendruomenė maža, joje galima greita informacijos sklaida, taip pat esama rizikos, kad vaikai bus išvežti į Lietuvą, nesuteikė lietuviams globos. Buvo atsakyta net artimiesiems, giminėms, kurie turi pirmenybę teikiant globą. Labai keistai skamba Norvegijos baimė, kad vaikai išvyks į savo gimtąją šalį – Lietuvą. Niekaip negaliu to suprasti“.
Anot psichologės, kažką daryti svarbu, tačiau chaotiški veiksmai be ilgalaikės strategijos nėra gerai: „Bijau, kad užpildę globos anketas lietuviai taps tiesiog identifikuoti, ir Norvegijos vaiko teisių apsaugos tarnyba gali pradėti diplomatišką „susidorojimą“ su šiomis šeimomis.
Norinčiųjų tapti globėjais laukia sudėtingos ir itin detalios procedūros. Vyks mokymai kelis mėnesius, pokalbiai su specialistais ir kt. Ar tikrai verta apkrauti lietuvių šeimas tokiais rūpesčiais, kai tikimybė, kad gausi globoti lietuvių vaiką yra labai menka? Kas bus, kai pasiūlys globoti ne lietuvį?“.
Lietuvių globėjų idėją palaikanti K.Paulikė sako suprantanti tokį kritišką požiūrį: „Norvegija jau ne kartą parodė, kad kai kurie tarptautiniai teisės aktai jai negalioja, nors ir yra ratifikuoti. Tačiau skeptikai taip pat turėtų žinoti, kad toks nepagrįstas nepasitikėjimas kitų tautybių piliečiais, nors jie ir atitinka visus globėjams keliamus reikalavimus, gali būti traktuojamas kaip rimtas diskriminacinio pobūdžio teisinis pažeidimas. O tai Norvegijai užtrauktų dar didesnę nemalonę ir ši šalis turėtų reikalų Europos Žmogaus Teisių Teisme“.
Tėvai – sutrikę
Kol visuomenininkai suka galvas, kaip pagelbėti šeimos netenkantiems ir didžiulę traumą patiriantiems vaikams, ilgėja Norvegijoje prarastų mažųjų Lietuvos piliečių sąrašas. Vien pastaruoju metu iš tėvų atimti 2003 m. gimęs berniukas, 2006 ir 2008-aisiais gimę broliukai, 2009 ir 2011-aisiais gimusios mergaitės bei trijų mėnesių kūdikis.
Kelioms iš šių šeimų teisme atstovaujanti advokatė S.Latotinaitė sako, kad nė viena iš jų prieš paimant vaikus skubos tvarka nebuvo „Barnevernet“ akiratyje, taigi, ir jokia pagalba joms neteikta: „Vaikai šiose bylose paimti nieko nelaukiant bei neišsiaiškinus faktinės situacijos. Tėvai neigia mušę vaikus ar kitaip smurtavę prieš juos. Jie prašė pagalbos priemonių, sutiko su nuolatiniu stebėjimu.
Tačiau „Barnevernet“ atsisakė teikti pagalbą, kol tėvai neprisipažins skriaudę vaikus. Jie įstumti į akligatvį: sutiksi su kaltinimu tam, kad gautum pagalbos priemones, bus pradėta baudžiamoji byla. Ar tokiu atveju grąžins vaikus – neaišku. Didelė tikimybė, kad ne. Neprisipažinsi smurtavęs – negausi pagalbos priemonių.
Apskrities komisijoje, teismuose „Barnevernet“ teigs, jog tėvai beviltiški, padėti jiems neįmanoma, nes jie net nepripažįsta problemos. Greit bus pradėta nauja byla – dėl globos teisių atėmimo“.
Žmogus ar kilnojamas turtas?
Kiek žinoma advokatei, vaikus praradę tėvai, jos klientai, į Lietuvos ambasadą Osle nesikreipė, nes nebesitiki pagalbos iš savo valstybės, ypač po kai kurių viešų Lietuvos valdžios atstovų pasisakymų esą nukentėjusieji yra patys kalti, o Lietuvai praverstų tokia neva puikiai veikianti tarnyba kaip Norvegijos „Barnevernet“.
Socialinė pedagogė K.Paulikė po Saviečių kaimo tragedijos kai kurių politikų iškeltą norvegiško tipo inspekcijos Lietuvoje idėją vertina vienareikšmiškai: vaikų atiminėjimas socialinės prarajos nepanaikins.
Be efektyvios kompleksinės pagalbos šeimai situacija nesikeis, o mokesčių mokėtojams ant pečių užkrauta nauja institucija suris pinigus, kuriuos būtų galima skirti padėti šeimoms, profesionalesniam socialinių darbuotojų parengimui, jų darbo sąlygų gerinimui. Tuo tarpu esamai Vaiko teisių apsaugos tarnybai niekas ir dabar netrukdo laiku pasirūpinti vaikais iš šeimų, kuriose jiems gresia pavojus.
Į norvegišką vaiko teisių apsaugos modelį besigilinanti psichologė Rasa Kuodytė-Kazielienė įsitikinusi: „Vaikas turi būti paimamas iš biologinės šeimos esant tikriems faktams, o ne abejonėms. Tai yra kraštutinė priemonė, kurią taikant turi būti įvertinta patiriama vaiko, šeimos žala.
Šiuo metu Norvegijoje daugeliu atvejų šeimoms nesudaromos galimybės nei bendrauti, nei matytis su vaiku, taip pat nėra pasirašomi jokie susitarimai, ką tėvai turi padaryti, kad vėl galėtų auginti savo vaiką. O tai jau grubus vaiko teisių pažeidimas. Jis turi augti biologinėje šeimoje, nebent iš tiesų ten jam ir jo gerovei kyla didelė grėsmė.
Ilgalaikis vaiko paėmimas iš biologinės šeimos ir ilgai besitęsiantys teismai yra žalinga praktika. Vaiko interesų viršenybės Norvegija nesilaiko. Kyla klausimas, ar iš tėvų paimti vaikai gauna psichologinę pagalbą lietuvių kalba, taip pat ar jiems paskirta kitokia tikslinė pagalba.
Kai sužinai, kad jau kelintą kartą keičiami globėjai, baugu pasidaro. Vaikas yra Žmogus, o ne koks nors kilnojamas daiktais. Taigi, man Norvegijos sistema kelia daugiau klausimų nei atsakymų.
Tėvai, ten kovojantys už savo vaikus, yra sudėtingoje situacijoje. Visų pirma, lietuvių šeimų visiškai negina Lietuvos Respublika. Šis abejingumas arba visko atgręžimas prieš tėvus, kad štai reikėjo laikytis kitos šalies įstatymų ir pan., tik gilina tėvų nusivylimą, bejėgiškumą. Lietuviams būtina teisinė savo valstybės pagalba, nes be to jiems tikrai sunku galynėtis su Norvegija“.
