Suprask, yra du pasauliai. Viename, nusėtame akademinėmis dulkėmis, prie mikroskopų ir slankmačių sėdi kiaušingalviai moksliukai, kurie nei bulvių kilogramo kainos žinos, nei be GPS pagalbos iš savo laboratorijos parropoti namo sugebės.
Kitame pasaulyje sėdi praktikai, kurie nesimoko teoremų, nesidomi aksiomomis, užtat žino, kur pirkti ir kaip parduoti, kloja gatves, tiesia elektros laidus, kuria darbo jėgą ir renka vienas kitą į parlamentus.
Išgirsti tokius argumentus iš stoties į turgų važiuojančiame troleibuse ar perskaityti juos bet kuriame interneto portale, komentarų skiltyje, yra viena.
Tačiau visai kas kita panašios emocinės brandos ir intelektinės vertės nuomonę išgirsti iš valdžios tribūnų. Antai praėjusių metų kovo mėnesį mūsų prezidentė vieną įstatymų reformos paketą išpravardžiavo „mokslinių idėjų kratiniu“. O šiemet pavadino parengtu „truputį per daug teoriškai“.
Ne paslaptis, kad kalbama apie naująjį socialinį modelį. Jo advokatai šį modelį pristato kaip panacėją nuo visų Lietuvos tarptautinį konkurencingumą graužiančių ydų, o oponentai su visomis keliems procentams dirbančių žmonių atstovaujančiomis profsąjungomis – kaip sodomą ir gomorą, kuriose godūs darbdaviai kada tik užsimanę ant nelaimingų proletarų laistys ugnies ir sieros lietų.
Sodomų ir gomorų, aišku, nebus. Kaip ir nebus panacėjos. Kadangi panašios burtų lazdelės egzistuoja tik pasakose.
Verčiau reikėtų tiesiog kalbėti apie seniai pribrendusį, seniai vėluojantį ir jau vien todėl sveikintiną žingsnį ką nors daryti su absoliučiai idiotiška situacija, kurioje Lietuva pagal darbo santykių nelankstumą užima 140-ąją vietą tarp 180 valstybių, o žmonės kone šimtu procentų iš darbo išeina „savo noru“.
Bet kad diskusija būtų nuleista į tokį visai realistinį foną, reikėtų apsieiti be burnojimų apie teoriją ir mokslą. Mokslininkų buvo paklausta: kokie principai, taisyklės, reikalavimai pastaruoju metu efektyviausiai veikia panašiose į mus šalyse ir ką būtų įmanoma perkelti į mūsų teisinę aplinką? Jie į tai atsakė pateikdami savo modelį.
Mokslininkų niekas neklausė, kokios socialinės ir ekonominės reformos įmanomos, kad joms pritartų Seimo komitetai, kuriuose posėdžiauja dagiai ir zaščiurinskai, nes prieš tokią monumentalią problemą rankas nuleistų visi Nobelio premijos laureatai. Gyvi, mirę ir dar gimsiantys.
Todėl žinote, ką primena tokie prezidentės pasvarstymai teorinių mokslinių kratinių tema? Ogi kokį nors kreivarankį meistrą, kuris, paskandinęs kastuvą griovyje, ateina pas Pitagorą bartis, girdi, tavo stataus trikampio įžambinės kvadratas, na, tas, kur lygus statinių kvadratų sumai, čia jau per daug teoriška. Gal tu tiesiai pasakyk, kaip man tą griovį apskaičiuoti.
Arba kitą nelaimėlį, kuris nupuolęs nuo stogo pirmiausia imtų kaltinti laisvojo kritimo pagreitį.
Jau regiu vėl besirikiuojančius man aiškinti skirtumus tarp gamtos mokslų ir socialinių, kad vienuose svarbiau teorija, o kituose praktika. Gerai, sutinku. Tai man paaiškinkite, ar valdžios šakų atskyrimo principą sugalvojo praktikai? O gal žmonės, kurie iš pradžių apmąstė tokį teorinį modelį, o po to pasiūlė jį pritaikyti praktikoje? Kaip ir garsųjį L.J.Peterio principą, pagal kurį kandidatas į postą parenkamas pagal savo gebėjimą atlikti esamas, o ne būsimas pareigas.
Taigi kiekvienas toks leptelėjimas apie teorinius mokslininkų kratinius vis labiau artina prie atradimo, kad Lietuvoje turime dar vieną L.J.Peterio principo įrodymą. Kadangi nereikia kaltinti mokslininkų, jeigu Seime palaida bala.
Ir ne jų teorijos kaltos, kad socialinio modelio diskusijas siūloma vėl sugrąžinti į Trišalę tarybą – patį skaidriausią konsultacinį darinį, apie kurio rotacijos, veikimo ir sprendimų priėmimo principus nėra girdėjęs nė vienas, kuriam savo kailiu teks patirti jos efektą. Žodžiu, iš pradžių reikėtų susitvarkyti savo daržą, o jau po to kaltinti teoriją, kad ji pernelyg teoriška.
