Seimo narys Povilas Urbšys: „Valdžių sistema ardoma“

– Ar tikėjotės, kad teismas tenkins jūsų skundą ir įpareigos teisėsaugą pradėti ikiteisminį tyrimą šalies vadovei pareiškus, jog jos pasirinkta kandidatė į generalinius prokurorus neva buvo šantažuojama? – „Lietuvos rytas“ paklausė STT ir prokurorų sprendimą netirti šių įtarimų apskundusio Seimo nario Povilo Urbšio.

– Teismo sprendimas mane nustebino gerąja prasme. Keista, bet tenka pripažinti, kad prabėgus 25 nepriklausomybės metams, politinės valdžios galias įstatymo rėmais apribojantys teisiniai sprendimai tampa akibrokštu valdantiesiems.

Širdies giluma vis viena tikiu Lietuvos valstybe, žinau, kad ypač prokuratūroje, teismuose yra pareigūnų, kurie vadovaujasi priesaika ir įstatymu, o ne kieno nors nurodymais.

Tačiau jei stebimės, kad atsiranda prokuroras, kuris išdrįsta suabejoti prezidentės aplinkos skaidrumu, ryžtasi kviesti apklausai šalies vadovę ir skundžia jos patarėjos išteisinimą ar teisėjas priima galintį nepatikti Prezidentūrai sprendimą, vadinasi, pastaruoju metu valstybėje įvyko pokyčių, pažeidusių institucijų galių pasidalijimo principus.

– Prezidentė, turbūt nesitikėdama, kad teismas tenkins jūsų skundą, kuriuo prašote tirti, ar šalies vadovės pareiškimas dėl E.Dambrauskienės šantažo pagrįstas, teismus paminėjo kaip sektiną persitvarkymo pavyzdį prokuratūrai. Gal iš tiesų teisėjai – labiausiai nepriklausomi teisėsaugos pareigūnai?

– Iš tiesų teismai labiau nei kitos teisėtvarkos grandys apsaugoti nuo politikų kišimosi. Bet ir ne kiekvienas teisėjas turi tiek pilietinės drąsos, kaip nurodęs tirti prezidentės pagarsintą galimo šantažo atvejį Petras Karvelis. Dabar sunkiai įsivaizduočiau, kad prezidentė šį teisėją teiktų eiti aukštesnes pareigas.

Sėkmingai kyla karjeros laiptais kitaip besielgiantys teisėjai. Netekau žado, kai Seimui pritarus vieno Aukščiausiojo teismo teisėjo kandidatūrai, jis iš tribūnos nuolankiai už šias pareigas dėkojo asmeniškai prezidentei. Matyt, tai laikoma normaliu dalyku.

Todėl nepriklausomai bylas spendžiantis teisėjas – dar ne teismų atsparumo politinei įtakai įrodymas. Tai tik rodo, kad teismuose yra asmenybių, neįtrauktų į paklusnumo ir lojalumo prezidentei sistemą.

– Gal prezidentė ir giria teismų sistemą todėl, kad iki šiol teisėjai buvo jai asmeniškai lojalūs?

– Prisiminkime, kad kai tik buvo išrinkta prezidente, D.Grybauskaitė vienu svarbiausių savo siekių paskelbė teisėsaugos atribojimą nuo politinių įtakų. Kas iš šių pažadų išėjo?

Įpusėjus antrai D.Grybauskaitės kadencijai, matome, kad kitų valdžios grandžių įtaka teisėsaugai tikrai susilpnėjo, užtat pačios prezidentės galimybės diktuoti pareigūnams savo valią smarkiai išaugusios.

Netgi šalies vadovės ir Prezidentūros galios taip perdėtai išplėstos, kad Lietuva šiuo požiūriu tampa panaši į Baltarusiją ir Rusiją. Susidaro įspūdis, kad prezidentė jau ir teisėjas, ir prokuroras, galintis viską spręsti vienasmeniškai.

Prieš ketvirtį amžiaus pasipriešinome sovietiniam totalitarizmui ir laimėjome. Bet dar sunkiau atsikratyti vadinamojo „homo sovieticus“ sindromo. Dabar prezidentės propaguojamas teisėsaugos valdymo modelis atgaivina šį sovietinį mąstymą.

Žmogui neva siūlomas saugumas, kurį garantuotų stipri valdžios ranka, o mainais jis turi apriboti savo asmenines teises, taikstytis su demokratijos suvaržymu. Atsiranda politikų, kurie jaučiasi esantys aukščiau teismų, galintys keisti jų sprendimus, šokdinti prokurorus, nors tai nesuderinama su vakarietiškos demokratijos principais.

– Kaip dabar po Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo privalėtų elgtis prokuratūra?

– Tai iššūkis ir egzaminas naujajam generaliniam prokurorui E.Pašiliui. Jis iš Seimo tribūnos kalbėjo, kad vadovausis tik įstatymu, nebus priklausomas nuo politikų valios. Dabar jam bus sudaryta galimybė šiuos žodžius patvirtinti praktiškai ir įrodyti, kad yra ne prezidentės, o Lietuvos generaralinis prokuroras.

Ikiteisminis tyrimas dėl galimo E.Dambrauskienės šantažo turėtų būti patikėtas tvirtą stuburą turinčiam prokurorui – o tokių pareigūnų prokuratūros sistemoje yra ne vienas – kuris nebijotų apklausti ir aukščiausių politikų, įskaitant pačią prezidentę.

– Iš tiesų jai suteiktas imunitetas leidžia atsisakyti teikti parodymus ir ji šia teise jau pasinaudojo savo patarėjos Daivos Ulbinaitės byloje dėl slaptos informacijos nutekinimo.

Bet tai tik sustiprino prielaidas, kad pati šalies vadovė liepė nutekinti slaptą pažymą, nes, žinant Prezidentūros papročius, sunku įsivaizduoti, kad kas nors drįstų, nesuderinęs su ja, taip pasielgti.

Jei ji ir vėl atsisakytų liudyti jau tiriant galimo E.Dambrauskienės šantažo atvejį, ką reikėtų manyti apie prezidentės priesakus, kad nenuilstamai kovoja su korupcija?

Juk kaip atrodo Lietuva, jei prezidentė viešai pareiškia, kad kandidatei į generalinius prokurorus buvo siūloma išsipirkti postą, bet pati atsisako padėti teisėsaugai ištirti šį skandalingą faktą?

Kaišiadorių apylinkės teismo pirmininkė E.Dambrauskienė taip pat privalėtų parodyti pilietinę drąsą ir pasakyti tiesą, ar ji buvo šantažuojama, ar tai tik prasimanymas.

– Tačiau gal pati prezidentė ir prasimanė šią istoriją? Ar tuomet realu laukti, kad ji liudys prieš save, prisipažins pažeidusi Konstituciją ir tokiu savo poelgiu nusipelniusi apkaltos?

– Vis dėlto noriu tikėti, kad prezidentė taip nesielgė. Tiesą išaiškinti būtina pirmiausia ginant jos ir Prezidentūros autoritetą, nes tai pašalintų įtarimus, jog ji galėjo piktnaudžiauti.

Viliuosiu, kad šalies vadovė ne išsigalvojo šią istoriją, norėdama šantažuoti Seimo narius, o gavo kažkokios nepatikrintos informacijos ir ja pasinaudojo. Dabar ji turėtų padėti teisėsaugai išaiškinti tikrus faktus.

– Kokios nuotaikos Seime? Ar nepatiriate spaudimo, kad stengiatės priversti teisėsaugą tirti šią istoriją?

– Tos politinės jėgos, kurios pritaria kiekvienam prezidentės judesiui, net kai jos elgesys labiau panašus į akibrokštą, tai daro tik dėl savanaudiško politinio intereso. Kai kurie politikai taip stiprina savo pozicijas. Iš jų nėra ko daugiau ir tikėtis.

Tačiau mane labiausiai stebina tie Seimo nariai, kurie lyg ir oponuoja prezidentės savivalei. Nesuprantu, kodėl jie nesirūpina, kad tiesa būtų išaiškinta.

Pavyzdžiui, prezidentė, kalbėdama apie neva ne itin skaidriai veikusius politikus, paminėjo ir Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininką Julių Sabatauską, taip pat parlamentarus Vytautą Gapšį ir Bronių Bradauską.

Negaliu suprasti, kodėl šie politikai sėdi sudėję rankas ir nesistengia nusikratyti ant jų galvų mesto šešėlio.

Kas gali paneigti, kad V.Gapšys tyli todėl, kad jam labiausiai rūpi teismo sprendimas Darbo partijos byloje ir gal tikisi nuolankumu pelnyti malonę?

B.Bradauskas galbūt nori ramų gyvenimą garantuoti Valstybinei mokesčių inspekcijai vadovaujančiam sūnui.

Man didžiausia mįslė – J.Sabatausko pasyvumas. Jis labai prinicipingai laikėsi per prezidento Rolando Pakso apkaltą, bet jo principingumas kažkur išgaravo susidūrus su D.Grybauskaite. Ko jis bijo?

Seimas suteikė J.Sabatausko vadovaujamam komitetui specialiosios komisijos statusą išsiaiškinti, ar žvalgybinė informacija naudojama teisėtai. Jis žadėjo, kad tirs ir prezidentės mestus įtarinėjimus dėl E.Dambrauskienės šantažo, bet nieko nedaroma.

Tai tik įrodo, kad konstitucinį valdžios galių pasidalijimą galima pažeisti tada, kai Seimas yra neveiksnus. Telieka įtarti, kad dėl korupcinių bylų partijos tampa pažeidžiamos. Tai paralyžuoja politikų veiksmus, nes prezidentė, turėdama jiems pavojingos informacijos, gali juos šantažuoti.

D.Grybauskaitė sudarė įspūdį, kad viską valdo ir kontroliuoja. Tuomet politikams ima atrodyti, kad naudingiau jos atžvilgiu laikytis nuolankesnės pozicijos.

– Nepraradau tikėjimo, kad Lietuvoje yra žmonių, kurie laikosi įstatymo viršenybės principo. Tai rodo ir prokuroro sprendimas skųsti D.Ulbinaitę išteisinantį nuosprendį, ir teisėjo nutartis, įpareigojanti imtis ikiteisminio tyrimo dėl galimo E.Dambrauskienės šantažo.

Žinoma, dabar atėjo ėriukų tylėjimo metas. Bet jei 1991-ųjų sausio 13-ąją nebijojome sovietinių desantininkų, negi išsigąsime nepriklausomos Lietuvos politinių veikėjų?