Tai kur kas svarbiau, nei svarstymai – ar visi arabai arba negrai yra žvėrys. Ir taip aišku, kad toks teiginys yra nesąmonė. Visokių bauginimų, fobijų ir kompleksų kūrybos ir taip apstu.
Kur kas įdomiau yra tai, kaip Lietuvos Respublikos valdžios žmonės ir kalbėtojai suvokia problemas ir ketina su jomis dorotis.
Pasiklausius oficialių pareiškimų, pažiūrėjus, kaip užtikrintai ekrane koks nors Saulius Skvernelis rodo statutinį ryžtą, mėgindamas kai kurias statutines tradicijas perkelti į politiką, atrodo, kad viskas puiku. Ne tik pabėgėlių klausimu, bet ir visais kitais. Pamenate, kažkada krašto apsaugos ministras Juozas Olekas (dar tada – prieš Rasą Juknevičienę), kuris ministrauja ir dabar, sakė, kad Lietuva geriau atremtų Rusijos agresiją, nei Gruzija? Lygiai taip pat ir dabar visi viskam „pasiruošę“.
Paskaitai Europos pabėgėlių fondo testus potencialiems imigrantams, išgirsti, kad juos sudarė ekspertai, kuriems už šį šlamštą dargi sumokėjo, iškart supranti pasirengimo iššūkiams lygį. „Lietuva – pabėgėlių galimybių šalis“ iškart ima asocijuotis su „Lietuva – drąsi šalis“ ir panašiais projektais, kurie tapo neblogomis ėdžiomis jų įgyvendintojams, bet niekam kitam nei drąsos, nei galimybių tai nepridėjo.
Kas labiausiai glumina ir neramina? Visai ne kažkieno odos spalva ar požiūris į kiaulienos valgymą. Ir netgi ne neišvengiama realybė, kad tarp „kitokių“ gali būti labai jau visokių atbėgėlių. Tiek daug, kaip Vokietijoje jų nebus, tačiau tiek ir nereikia, nes pagrindinis nerimas susijęs ne su jais, o būtent su valdžios pučiama į akis migla apie pasirengimą. Pasirengusi pabėgėlių ir „pabėgėlių“ iššūkiui nėra net ir Vokietija.
Tebūnie tai kol kas jos problemos – savo infantiliomis nesąmonėmis kanclerė ir visokios ten kairiosios integratorės pačios tų reikalų prisiprašė. Tačiau akivaizdu, kad net ši didelė, stipri ir turtinga šalis nėra pasiruošusi įgyvendinti tai, ką deklaravo.
Net ten pilna melavimo, nepatogių faktų slėpimo, blaškymosi. Jeigu Kelne, po visų žinomų įvykių, moteriai nerekomenduojama sakyti policininkui, tikrinančiam jos rankinuką, kad dujų balionėlis skirtas apsiginti nuo „anų“, nes gali būti nubausta už ksenofobiją (reikia sakyti, kad nuo neprižiūrėtų šunų), tai apie kokį pasiruošimą kalbame?
Įgyvendinti tą keistą „visų priėmimo“ politiką nepasiruošta kitur, tačiau Lietuvoje nė už ką nebus pripažintas pačios problemos egzistavimas. Šalyje, kur per rajoną du policijos ekipažai nespėja paskui vieną rajono psichą, nešantį vaikus į šulinį, visi deklaruoja pasiruošimą bet kokiems dideliems incidentams.
Nesvarbu, kad neseniai į viešumą išlindo seniai visiems žinomos problemos Viešojo saugumo tarnyboje. Nesvarbu, kad apie jas seniai žinojo net ir už šią sritį atsakingi politikai, kurie vėliau suskato karti šunis ant ramiai į pensiją išėjusio buvusio struktūros vadovo.
Nesvarbu, kad Valstybės sienos apsaugos tarnyba į pasienio ruožų patruliavimą tempia net techninius darbuotojus, kurie tų ruožų nė nepažįsta – mat trūksta visko: žmonių, įrangos ir t.t. Niekas nesvarbu – Lietuva turi uoliai, įsistačiusi kiaulės akis deklaruoti pasirengimą ir žadėti „penkmečio planą per tris metus“ (čia toks sovietinės „planinės“ ekonomikos reliktas).
Lietuva juk gali užrašyti į popierių ką tik nori. Kokias nori normas ir deklaracijas. Buvo reikalas pareikšti, kad mes pirmieji visoje NATO (greičiau net už kokius britus ar amerikiečius) įkuriame greitojo reagavimo pajėgas? Užrašėm, kad įkūrėm ir įkurta. Kariškiai gūžčioja pečiais ir kikena, o kartais tyliai keikiasi baruose – Lietuva per maža šalis, kad tokios fikcijos liktų nepastebėtos – gi valdžia vis tiek laikosi savo. Viskas pas mus neva gerai, o tai kas negerai – paslaptis.
Svarbiausia, kuo daugiau parodomojo griežtumo ir paradinės jėgos. Jeigu trūksta policijos pajėgų ir pilietiškumo įgyvendinti 0,4 promilės alkoholio normą vairavimui – įvedame 0,00 ir džiaugiamės žengę „ryžtingą žingsnį“, nes tam, kuris vairuoja su 1,5 promilės tai neva padarys įspūdį.
Negalime užtikrinti degtinės nepardavimo iki 18 metų amžiaus jaunimui? Paskelbkime, kad bus nuo 21 ir tada iškart jau galėsime. Paskelbkime, kad priversim kiekvieną pensininką suženklinti kiekvieną katiną ir katinų laimės indeksas šoks iki debesų. Nesvarbu, kad visi šaiposi ir pasakoja anekdotus – svarbu, kas parašyta. Popieriuje tvarka yra ir iki pirmo naujo incidento, rodančio sistemos neįgalumą, mes esam viskam pasirengę bei viską sutvarkę.
Lietuva ne Vokietija, tačiau nežinau ar Marijos žemės damos, žiūrėdamos net į anos šalies teisėsaugos bejėgiškumą, politikų nebegyvas teorijas ir atsibodusius politkorektiškus poterius Kelno seksualinių orgijų situacijoje, turėtų jaustis saugios vien todėl, kad valdžia nenuilstamai deklamuoja savo užkeikimus?
Taigi, didelė dalis nerimo, susijusio su pabėgėlių klausimu kyla visai ne todėl, kad dauguma lietuvių būtų patologiniai ksenofobai, rasistai, neonaciai, beraščiai iškasenos ir pan. Tiesiog, jei statybininkas šleivai sumūrija mažą ūkinį pastatėlį, jį vargu ar vėliau samdysite rimtesniam statiniui. Jeigu piemuo gano vienintelę žąsį ir ją pragano – vargu ar patikėsite jam avių kaimenę. Jei odontologas nesusitvarko su viena paprasta plomba, turėsite pagrindo abejoti jo įgalumu protezuoti jums pusę burnos. Visiškai nepriklausomai nuo to, kaip intensyviai ir užtikrintai šie specialistai reklamuos jums savo paslaugas.
Su esamais iššūkiais tik popieriuje sėkmingai besitvarkančios politikų ir valdininkų bendrijos neįkvepia žmonėms pasitikėjimo, kai sovietinio „agitpropo“ stiliumi kalbama apie visišką pasirengimą papildomoms problemoms. Ne arabų ir negrų bijo daugelis skeptiškai nusiteikusių žmonių, o valdžios neįgalumo suvaldyti rimtesnes kritines situacijas, visiškai nepriklausomai nuo to, kieno jos būtų išprovokuotos. Juolab, kad apvilti lūkesčiai, kuriuos valdžia savo pažadais siekia sužadinti ne tik čiabuviams, bet ir emigrantams, taip pat pakankamai yra provokuojantis veiksnys.
Kita skeptiško visuomenės nusistatymo priežastis – keista argumentacijos ir agitacijos logika. Net jau minėtoje Vokietijoje pasigirsta kairiųjų propagandistų pasisakymų – girdi kai kurios damos ko ne pačios kaltos, nes nepakankamai atsižvelgia į ponų atbėgėlių kultūrinius įpročius ir taip juos provokuoja. Keista, kaip iš tokių demagogų lūpų dar neskamba šūkis nebūti rasistėmis ir neatstumti tų vargšų, nes tai juos traumuoja, stigmatizuoja ir panašiai.
Kol kas tai dar nesakoma, bet ką gali žinot... . Juk 2004 metais Vokietijos bundestago kairiosios politikės jau susiejo seksą su politika, kai ragino nemiegoti su vyrais, neprotestuojančiais prieš JAV karą Irake. Ką gali žinoti – kur link dabar nugrybaus progreso ir multikultūralizmo šaukliai. Lietuvoje taip toli dar kol kas nepažengta, tačiau jau įprasta užsipulti ir priklijuoti etiketę kiekvienam, kuris nurodo, jog problemos visgi egzistuoja ir nemalonios situacijos įmanomos, o deklaruotas valdžios pasirengimas – fikcija.
Jeigu pilietiška ir labai savo praeities šmėklų bijanti Vokietijos visuomenė prabilo apie savigynos būrius, tai ko galima laukti Lietuvoje? Kai „tradiciniais“ politikai nesiliauja statyti smėlio pilių ir siūlyti jose gyventi, nereikia stebėtis, jei bus girdimi kitokių gaivalų balsai.
Nuo valstybės vadybininkų su jų „visada pasiruošęs“ šūkiais bei idėjinių kairiųjų „visų integratorių“ kartais neatsilieka ir liberalieji verslo lobistai. Jiems pabėgėlių tema yra dar viena proga pašūkauti, kad labai labai reikia daugiau dar pigesnės darbo jėgos, nes prakeikti nuo per didelių algų ir socialinių garantijų neva nutukę lietuviai vis esą žlugdo jų klientų šventąjį konkurencingumą.
Norint pasiųsti darbo jėgai signalą, kad dar labiau norėtų atpigti, galima viešai ir tolerantiškais pabūti, nors nusisukę tokie agitatoriai patys apie „babajus“, „čiurkas“ ir „nigerius“ ir kalbės tiek pat „pagarbiai“, kaip ir apie vietinius „runkelius“. Taigi, nuoširdumas tiesiog „trykšte trykšta“ ir taip pat atvirkščiai motyvuoja žmones laukti čia didelio kiekio nelaimės ištiktųjų.
Ir visgi, pagrindinė nepatiklaus žmonių požiūrio į Lietuvos galimybes daug kam padėti ir daug ką integruoti priežastis yra būtent įvaizdžio fikcijomis ir propagandine migla paremta valstybės vadyba. Mat, skirtingai nei galvoja daugelis miglos skleidėjų, nebėra ta visuomenė tokia buka, kad nepajustų falšo ir ausimis slystančių makaronų.
