Piliečių vartotojų susidomėjimą politika valdžia dažniausiai vadina
menkinamai – politikavimu, ypač jei tuo užsiima valstybės tarnautojai.
Visa valdžia, tarp jų ir demokratinė, ir Lietuvos, nemėgsta
politikavimo, vadina jį populizmu, kurį laiko keiksmažodžiu.
Kiek jau kartų Lietuvos prezidentė yra perspėjusi nesisteminius
politikus: tik, gerbiamieji, nenuslyskite į populizmą.
Tačiau populizmas turi daug atspalvių. Prigimtinė jo kilmė – neduoti
ramybės sisteminėms partijoms, kurios, per ilgai užsibuvusios valdžioje,
šviesmečiais nutolsta tiek nuo rinkėjų, tiek nuo realių problemų.
Populistai joms tai primena, o jeigu valdžia, kaip įprasta, užsikemša
ausis, žiū, populistai ir atsisėda į jų vietą.
Šiais laikais su populistais menki juokai. Prancūzijos dešinieji ir
kairieji ilgai šaipėsi iš Le Pen kompanijos, bet dabar suglaudę ausis ir
išplėtę akis laukia, kas bus. JAV politinis elitas vis dar ironiškai
vertina D.Trumpo pareiškimus, bet juokiasi tas, kas juokiasi paskutinis.
Vakarų Europa neįvertino esminės problemos: prieštaravimas tarp
globalizacijos proceso ir nacionalinės politikos yra kur kas didesnis,
negu iki šiol atrodė. Lietuvoje nenauja kritikuoti sistemines partijas,
dažniausiai konservatorius ir socialdemokratus, bet kritikai arba
įtikinamai nepaaiškindavo, kodėl jie tai daro, arba susipešdavo
tarpusavyje.
Ko gero, panašiai nutiks ir dabar į Seimą pretenduojantiems
„antisistemikams“. Tad dėl jų idėjų neverta ir laiko gaišti.
Tačiau prieš savaitę žiniasklaidoje pasirodė dėmesio verta 112 žinomų ir
mažiau žinomų asmenų pasirašyta Vilniaus forumo deklaracija „Į tautos ir
valstybės atsinaujinimą“.
Šiais laikais gal ir per dideliame tekste forumo dalyviai nepretenduoja
į būsimąjį Seimą, reiškiamas ne proginis susirūpinimas dabartine
Lietuvos politine ir visuomenine situacija.
Pagrindinė deklaracijos mintis: „Lietuva vėl susiduria su
egzistenciniais iššūkiais, keliančiais pavojų tautos ir valstybės būčiai
bei išlikimui“, tuo metu valdžia (-ios), užuot įvardijusi tikruosius
iššūkius, pučia gyventojams propagandinę miglą apie Lietuvos sėkmės
istoriją nuo neatmenamų laikų iki dabartinio saugiausio ir klestinčio
krašto.
Kadangi manau, kad šiuo metu Lietuva yra saugiausia, nei buvo kada nors,
noriu pakomentuoti ir su kitus deklaracijos teiginius. Lietuvai, mano
manymu, dabar svarbiausia yra ne egzistencinis išlikimas, o
egzistencijos kokybė. Ir prastos kokybės valstybės gali vegetuoti
šimtmečius. Lyginant su keliais dešimtmečiais prieš, mūsų gyvenimas iš
esmės yra pasikeitęs. Bet gerėjama per lėtai ir tai daug ką nervina.
Bet ar yra partija, kuri būdama valdžioje paspartintų gerėjimą? Nėra.
Kaip ir dera solidžiam dokumentui, dalykinė deklaracijos dalis pradedama
nacionaliniu saugumu. Autorių nuomone, nedera blogėjančiomis
geopolitinėmis sąlygomis visiškai pasikliauti negerose realistinės
politikos tradicijose kartais paskęstančiais strateginiais partneriais.
„Lietuvos valstybės gynimas ir išsaugojimas yra ne jos geopolitinių ir
karinių sąjungininkų, bet pirmiausia jos pačios piliečių moralinė ir
patriotinė pareiga.“ Sutinku. Deja, lazdomis nepakariausi. Norint
bent pusėtinai apsiginti savarankiškai, reikėtų krašto apsaugai skirti
mažiausiai 6 proc. BVP. Toks ir pasirinkimas.
Dar viena deklaracijos tema – emigracija, didžiausia tautos išlikimui
grėsmė, dėl kurios ir parašytas forumo tekstas. Čia teigiama: „Lietuva
išgyvena demografinę katastrofą, galinčią jau palyginti netolimoje
ateityje baigtis tautos ir jos sukurtos valstybės išnykimu.“
Manau, nei lietuvių tauta, nei valstybė neišnyks, bet problema aštri.
Tik nesuprantu, kodėl ji priskiriama prie valdžios slepiamų temų. Kas
jau kas, bet emigracijos tema dešimt metų skersai išilgai vagoja
žiniasklaidą, vyriausybės rengia dešimtis konferencijų, tačiau nei
teoretikai, nei praktikai negali atsakyti į paprastą išvykstančio į kitą
labiau išsivysčiusią šalį klausimą: kodėl aš turiu rinktis prasčiau,
jei galiu rizikuoti, kad būtų geriau? Beje, geriau ne visada turima
omeny – turtingiau. Gali būti ramiau, saugiau ir gal net žmoniškiau.
Štai naujausias gyvas pavyzdys: K.Brazauskienė, dieną naktį spaudžiama
dėl nelemtos prezidento našlės rentos, ir dar pačių socialdemokratų,
šiuo metu būdama užsienyje prasitarė – jeigu galėčiau, negrįžčiau. Ir
jau pasipylė komentarai: negrįžk, nereikia, tokia ir anokia.
O kokių savybių turi ta pati lietuvių tauta? Pavydi, irzli, pikta,
gyvenanti smulkiomis intrigomis? O gal atvirkščiai?
Deklaracijos autoriai įsitikinę, kad dėl tautos išsivaikščiojimo kalta
ydinga vyriausybių politika. Mano manymu, tai daug platesnė problema.
Trečia deklaracijos dalis skirta programinio dokumento „Valstybės
pažangos strategija „Lietuva 2030“ kritikai. Trumpai tariant,
strategija sumalama, nes ją įgyvendinus iš „Lietuvos liktų tik
pavadinimas“. Kodėl?
Todėl, kad Lietuvai peršama eiti globalizacijos keliu, o tai jau esą
peilis po kaklu ir tautai, ir valstybei. Kritika palydima bene
svarbiausiu deklaracijos pasažu: „Penkis dešimtmečius visapusiškai
sovietizuota ir smarkiai nukentėjusi Lietuvos visuomenė dabar yra
europeizuojama -- sekuliarizuojama, ištautinama ir išvalstybinama – su
dar didesniu užmoju ir įkarščiu negu tarybinės okupacijos metais.“
Deklaracijos autoriai neteigia, kad jie yra euroskeptikai, bet nori
kitokios nei dabar Europos ir ketina parengti savą Lietuvos viziją.
Laukiame. Sėkmės, kaip sako Lietuvos prezidentė.