Piliečių vartotojų susidomėjimą politika valdžia dažniausiai vadina menkinamai – politikavimu, ypač jei tuo užsiima valstybės tarnautojai.
Visa valdžia, tarp jų ir demokratinė, ir Lietuvos, nemėgsta politikavimo, vadina jį populizmu, kurį laiko keiksmažodžiu.
Kiek jau kartų Lietuvos prezidentė yra perspėjusi nesisteminius politikus: tik, gerbiamieji, nenuslyskite į populizmą.
Tačiau populizmas turi daug atspalvių. Prigimtinė jo kilmė – neduoti ramybės sisteminėms partijoms, kurios, per ilgai užsibuvusios valdžioje, šviesmečiais nutolsta tiek nuo rinkėjų, tiek nuo realių problemų.
Populistai joms tai primena, o jeigu valdžia, kaip įprasta, užsikemša ausis, žiū, populistai ir atsisėda į jų vietą.
Šiais laikais su populistais menki juokai. Prancūzijos dešinieji ir kairieji ilgai šaipėsi iš Le Pen kompanijos, bet dabar suglaudę ausis ir išplėtę akis laukia, kas bus. JAV politinis elitas vis dar ironiškai vertina D.Trumpo pareiškimus, bet juokiasi tas, kas juokiasi paskutinis.
Vakarų Europa neįvertino esminės problemos: prieštaravimas tarp globalizacijos proceso ir nacionalinės politikos yra kur kas didesnis, negu iki šiol atrodė. Lietuvoje nenauja kritikuoti sistemines partijas, dažniausiai konservatorius ir socialdemokratus, bet kritikai arba įtikinamai nepaaiškindavo, kodėl jie tai daro, arba susipešdavo tarpusavyje.
Ko gero, panašiai nutiks ir dabar į Seimą pretenduojantiems „antisistemikams“. Tad dėl jų idėjų neverta ir laiko gaišti.
Tačiau prieš savaitę žiniasklaidoje pasirodė dėmesio verta 112 žinomų ir mažiau žinomų asmenų pasirašyta Vilniaus forumo deklaracija „Į tautos ir valstybės atsinaujinimą“.
Šiais laikais gal ir per dideliame tekste forumo dalyviai nepretenduoja į būsimąjį Seimą, reiškiamas ne proginis susirūpinimas dabartine Lietuvos politine ir visuomenine situacija.
Pagrindinė deklaracijos mintis: „Lietuva vėl susiduria su egzistenciniais iššūkiais, keliančiais pavojų tautos ir valstybės būčiai bei išlikimui“, tuo metu valdžia (-ios), užuot įvardijusi tikruosius iššūkius, pučia gyventojams propagandinę miglą apie Lietuvos sėkmės istoriją nuo neatmenamų laikų iki dabartinio saugiausio ir klestinčio krašto.
Kadangi manau, kad šiuo metu Lietuva yra saugiausia, nei buvo kada nors, noriu pakomentuoti ir su kitus deklaracijos teiginius. Lietuvai, mano manymu, dabar svarbiausia yra ne egzistencinis išlikimas, o egzistencijos kokybė. Ir prastos kokybės valstybės gali vegetuoti šimtmečius. Lyginant su keliais dešimtmečiais prieš, mūsų gyvenimas iš esmės yra pasikeitęs. Bet gerėjama per lėtai ir tai daug ką nervina. Bet ar yra partija, kuri būdama valdžioje paspartintų gerėjimą? Nėra.
Kaip ir dera solidžiam dokumentui, dalykinė deklaracijos dalis pradedama nacionaliniu saugumu. Autorių nuomone, nedera blogėjančiomis geopolitinėmis sąlygomis visiškai pasikliauti negerose realistinės politikos tradicijose kartais paskęstančiais strateginiais partneriais.
„Lietuvos valstybės gynimas ir išsaugojimas yra ne jos geopolitinių ir karinių sąjungininkų, bet pirmiausia jos pačios piliečių moralinė ir patriotinė pareiga.“ Sutinku. Deja, lazdomis nepakariausi. Norint bent pusėtinai apsiginti savarankiškai, reikėtų krašto apsaugai skirti mažiausiai 6 proc. BVP. Toks ir pasirinkimas.
Dar viena deklaracijos tema – emigracija, didžiausia tautos išlikimui grėsmė, dėl kurios ir parašytas forumo tekstas. Čia teigiama: „Lietuva išgyvena demografinę katastrofą, galinčią jau palyginti netolimoje ateityje baigtis tautos ir jos sukurtos valstybės išnykimu.“
Manau, nei lietuvių tauta, nei valstybė neišnyks, bet problema aštri. Tik nesuprantu, kodėl ji priskiriama prie valdžios slepiamų temų. Kas jau kas, bet emigracijos tema dešimt metų skersai išilgai vagoja žiniasklaidą, vyriausybės rengia dešimtis konferencijų, tačiau nei teoretikai, nei praktikai negali atsakyti į paprastą išvykstančio į kitą labiau išsivysčiusią šalį klausimą: kodėl aš turiu rinktis prasčiau, jei galiu rizikuoti, kad būtų geriau? Beje, geriau ne visada turima omeny – turtingiau. Gali būti ramiau, saugiau ir gal net žmoniškiau.
Štai naujausias gyvas pavyzdys: K.Brazauskienė, dieną naktį spaudžiama dėl nelemtos prezidento našlės rentos, ir dar pačių socialdemokratų, šiuo metu būdama užsienyje prasitarė – jeigu galėčiau, negrįžčiau. Ir jau pasipylė komentarai: negrįžk, nereikia, tokia ir anokia.
O kokių savybių turi ta pati lietuvių tauta? Pavydi, irzli, pikta, gyvenanti smulkiomis intrigomis? O gal atvirkščiai?
Deklaracijos autoriai įsitikinę, kad dėl tautos išsivaikščiojimo kalta ydinga vyriausybių politika. Mano manymu, tai daug platesnė problema.
Trečia deklaracijos dalis skirta programinio dokumento „Valstybės pažangos strategija „Lietuva 2030“ kritikai. Trumpai tariant, strategija sumalama, nes ją įgyvendinus iš „Lietuvos liktų tik pavadinimas“. Kodėl?
Todėl, kad Lietuvai peršama eiti globalizacijos keliu, o tai jau esą peilis po kaklu ir tautai, ir valstybei. Kritika palydima bene svarbiausiu deklaracijos pasažu: „Penkis dešimtmečius visapusiškai sovietizuota ir smarkiai nukentėjusi Lietuvos visuomenė dabar yra europeizuojama -- sekuliarizuojama, ištautinama ir išvalstybinama – su dar didesniu užmoju ir įkarščiu negu tarybinės okupacijos metais.“
Deklaracijos autoriai neteigia, kad jie yra euroskeptikai, bet nori kitokios nei dabar Europos ir ketina parengti savą Lietuvos viziją.
Laukiame. Sėkmės, kaip sako Lietuvos prezidentė.
