Kauno Santakos policijos komisariato pareigūnams laikinai saugoti perduotas neįprastas daiktas – urna su krematoriume Lenkijoje sudegintais 86 metų B.Kemežaitės palaikais.
Dėl mįslingų mirties aplinkybių pradėtas ikiteisminis tyrimas.
Mirusios pensininkės artimieji ketina teisme užginčyti naująjį testamentą, kuris buvo sudarytas prieš pat sunkiai sirgusios B.Kemežaitės mirtį.
Dokumente nurodyta, kad visas jos turtas atitenka nepažįstamai moteriai.
Kyla įtarimų, kad B.Kemežaitės būstą Kaune ir santaupas siekė perimti netoliese įsikūrusi religinė bendruomenė.
Pareigūnai neskuba skelbti versijų, nes daugelio aplinkybių dar nespėta patikrinti.
Iš Amerikos – į gimtinę
Iš Vilkaviškio rajono kilusi B.Kemežaitė karo metais išvyko į Vokietiją, šioje šalyje pradėjo mokytis dainavimo, vėliau studijavo Čikagoje įsikūrusioje Amerikos muzikos konservatorijoje.
1967 metais lietuvė tapo klasikinės muzikos konkurso nugalėtoja ir gavo stipendiją studijuoti Italijoje. Kartu su Romos operos simfoniniu orkestru ji išleido operų arijų plokštelę „Operų arijų rečitalis“.
Meilę poezijai B.Kemežaitė paveldėjo iš motinos – būdama ketverių metų jai viešai deklamavo savo sukurtus eilėraščius. Jau gyvenant išeivijoje moters kūrybą spausdino daugelis lietuvių kalba leidžiamų laikraščių ir žurnalų.
B.Kemežaitę JAV gerai pažinojo dauguma šioje šalyje įsikūrusių bendraamžių lietuvių.
Prieš 14 metų B.Kemežaitė nusprendė palikti namus anapus Atlanto ir persikraustė gyventi į Lietuvą. Ji įsigijo dviejų kambarių butą Kaune, J.Grušo gatvėje esančiame daugiabutyje.
Moteris finansinių nepriteklių nejuto – ji gaudavo pensiją ir net paramą iš JAV knygoms leisti. Prieš kiek laiko B.Kemežaitė artimiesiems prasitarė turinti apie 20 tūkst. JAV dolerių (18 tūkst. eurų) santaupų.
Užklupo klastinga liga
B.Kemežaitė savo šeimos nebuvo sukūrusi, o Vilniuje iki šiol gyvena jos sesuo su artimaisiais. Pas juos moteris atvykdavo paviešėti, kartais paprašydavo pagalbos. Santykiai visuomet buvo draugiški.
Pernai spalį senolė pasiskundė prasta savijauta, kreipėsi pagalbos į Kauno klinikų medikus.
Įtarus onkologinę ligą giminaičiai ją nuvežė į Santariškių klinikas Vilniuje.
B.Kemežaitė turbūt nujautė, jog gali pralaimėti kovą su pavojinga liga.
„Norėčiau dar suspėti nuveikti du darbus – išleisti paskutinę knygą ir parašyti testamentą“, – B.Kemežaitės pasakytus žodžius citavo vienas jos giminaitis.
Knygą buvo ketinama iš spaustuvės atgabenti sausį, o testamentą viename Kauno notaro biure moteris surašė pernai gruodžio mėnesį.
Visą turtą ji lygiomis dalimis paliko seseriai ir jos vaikams.
Giminaičiai kvietė ją Vilniuje kartu praleisti Kūčių vakarą, bet ji atsakė dėl prastos sveikatos nenorinti palikti namų.
Atskriejo žinia apie mirtį
Po Naujųjų metų B.Kemežaitės elgesys ir bendravimas su sesers šeimos nariais smarkiai pasikeitė.
Atsiliepusi telefonu ji dažniausiai pasakydavo negalinti bendrauti, nes namuose yra žmonių. Kartą kaunietės telefonu atsiliepė kažkokia moteris, bet neprisistatė ir nieko nepaaiškino.
Apie svetimus žmones pensininkės namuose buvo pranešta policijai, tačiau atvykusiems pareigūnams duris atidarė pati šeimininkė ir jokių pretenzijų niekam nepareiškė. Pareigūnams beliko atsiprašyti.
Sausio 18-ąją B.Kemežaitės būklė vėl pablogėjo, todėl greitosios pagalbos ekipažas ją išvežė į Kauno klinikas, kuriose kaunietė praleido parą.
Sausio 20-osios rytą apie moters mirtį pranešė kažkokia Janina.
Iš sostinės atvykę giminaičiai kreipėsi į policijos pareigūnus. Jie patvirtino, kad B.Kemežaitė tikrai mirusi, išduotas mirties liudijimas.
Suradus Janiną, ji ilgai stebėjosi, kodėl giminaičiams prireikė B.Kemežaitės palaikų, o vėliau pranešė, kad jie išvežti sudeginti į Lenkiją.
B.Kemežaitė išties norėjo būti kremuota.
Matė maiše išnešamą kūną
„Iš pradžių svarstėme, kad galbūt įvyko kokia nors klaida, o senolė dar gyva“, – pasakojo vienas jos giminaitis.
Jis telefonu skambino į morgą, daugelį Kaune veikiančių laidojimo paslaugas teikiančių bendrovių, tačiau palaikų nerado.
Vėlai vakare B.Kemežaitės buto durys buvo užrakintos, bet pavyko pasikalbėti su kaimynais.
Jie patvirtino regėję, kaip du vyrai išnešė maišą, kuriame galėjo būti kūnas, ir įdėjo į automobilį „Volkswagen Sharan“ be užrašų ar skiriamųjų ženklų.
Tik įsikišus pareigūnams paaiškėjo, kad mirusiosios palaikai išties buvo sudeginti viename Lenkijos krematoriume, tačiau urna laikinai atsidūrė policijos komisariate.
Vis dėlto labiausiai artimuosius nustebino tai, jog B.Kemežaitė prieš pat mirtį sudarė naują testamentą, kuriame nurodė, kad visą turtą palieka visiškai nepažįstamai moteriai.
Liudininkai patvirtino matę, kad vieną sausio dieną pensininkė buvo išvežta automobiliu.
Greičiausiai tuo metu ji ir pasirašė naują testamentą notaro biure.
„Galiu tik įtarti, kad pensininkė pakliuvo į kokių nors veikėjų, sumaniusių pasipelnyti, pinkles. Visokių kyla minčių, galbūt tai buvo kokios nors religinės bendruomenės nariai“, – kalbėjo B.Kemežaitės giminaitis.
Jis ketina ginčyti naująjį testamentą teisme ir abejoja, ar išvis sąžininga sunkiai sergančio žmogaus prašyti pasirašyti tokį svarbų dokumentą.
Pasak vyro, giminaičiai neprieštarautų, jeigu B.Kemežaitės turtas atitektų muziejui arba pažįstamai kaunietei, kuri senole tikrai rūpinosi.
Įžvelgia nesąžiningo elgesio apraiškų
Kęstutis Pužaitis, teisininkas
„Velionės artimieji kreipėsi į Kauno policijos pareigūnus dėl mirties aplinkybių nustatymo, dingusio velionės kūno paieškos. Tyrimo metu pavyko nustatyti asmenis, kurie galbūt savo veiksmais peržengė įstatymo ribas, pas juos buvo rasta urna su velionės palaikais.
Tyrimas toliau tęsiamas pagal velionės artimųjų pareiškimą dėl galimai padaryto svetimo turto pasisavinimo ir sukčiavimo stambiu mastu.
Man, ne tik kaip teisininkui, bet ir kaip paprastam žmogui, įvykių seka, aplinkybės ir rezultatas kelia pagrįstų abejonių dėl tam tikrų asmenų veiksmų teisėtumo, sąžiningumo.
Teisėsaugos pareigūnai turėtų išsiaiškinti, ar tai nebuvo tik didelis noras praturtėti bet kokiais būdais ir priemonėmis senyvo amžiaus bei ligoto žmogaus sąskaita.
Greita policijos pareigūnų reakcija į informaciją apie galimai daromą nusikaltimą suteiks galimybę mirusiosios artimiesiems bent jau garbingai palaidoti velionės palaikus.“
