Filosofė Nerija Putinaitė tvirtina – tikras stebuklas, kad iš tokio abejingumo buvome išsivadavę Sąjūdžio metais. Dabar abejingumas vėl sugrįžo. Išdrįsęs paprieštarauti bendrai nuomonei žmogus vis dar gali pasijusti vienas.
O ką daro politikai? Užuot rūpinęsi bendryste, jie griežtina įstatymus ir didina baudas.
– Kai minime prieš 25 metus nutikusius įvykius, visada atsiranda žmonių, kurie sako: „Ne už tokią Lietuvą kovojome.“
– Tie, kurie sako, kad ne už tokią Lietuvą kovojome, dažniausiai yra tie, kurie nekovojo. Žmonėms, kurie rinkosi prie parlamento, buvo svarbi nepriklausomybė. Kas žinojo, kokia bus ta nepriklausomybė?
Mes ir dabar nežinome, kokia Lietuva yra. Juk ją ir dabar kuriame. Tai labiausiai ir džiugina. Ji yra netobula, su trūkumais, bet tai yra mūsų Lietuva. „Mes jums sukursim gerą būklę, ateikit pas mus“, – net jei tai galėtų užtikrinti kokia nors totalitarinė valstybė, vis tiek man labiau patiktų kurti savo netobulą gyvenimą. Čia tas pat, jei tau asmeniškai koks nors globėjas pasakytų: „Aš žinau, kas tavo laimė, ir tau sukursiu tavo laimę.“
Nepriklausomybės paskelbimas ir net Sausio tryliktoji buvo išsiveržimas iš abejingumo, kuris dažniausiai yra žmogaus viduje ir patį žmogų kausto. Dabar labiausiai nerimą kelia tai, kad tas sovietmečio abejingumas vėl grįžta.
– Abejingumas kelia didesnę grėsmę negu priešiškai nusiteikusios kitos valstybės?
– Didžiausia problema yra viduje. Žmonės nusivylę. Susidūrę su sunkumais, jie pasijunta bejėgiai. Tai rodo ir savižudybės.
Dar vienas svarbus dalykas – sovietmetis sutraukė įprastus bendruomeninius saitus. Buvo kuriami dirbtiniai saitai – darbo kolektyvai, komjaunimas, partija. Tie susibūrimai buvo paremti ne tarpasmeniniu ryšiu, o prievarta. Taip žmonės atprato megzti asmeninius ryšius, atprato jausti empatiją.
Sovietmečiu buvo praktikuojama kritika ir savikritika. Ji būdavo vieša – kaip tam tikras solidarizavimosi su režimu veiksmas. Kiti žmonės neišreikšdavo palaikymo kritikuojamam žmogui, jį palikdavo tarsi izoliuotą. Solidarumo išreiškimas tam, kuris pateko į bėdą, galėjo reikšti, kad pats nukentėsi.
Gal vėliau tam žmogui ir pasakydavo, jog jį be reikalo užsipuolė, bet nebūdavo taip, kad bent žodį viešai užtartų. Tai galima pastebėti ir dabar. Išdrįsęs paprieštarauti bendrai nusistovėjusiai nuomonei žmogus vis dar gali pasijusti vienas. Kiti mintyse jį gal ir palaikys. Tačiau beveik nėra viešo palaikymo, kuris kuria žmogiškus ryšius.
– Tačiau kai atsiranda palaikymas tam, kuris mano kitaip, visuomenė iškart susiskaldo. Štai visi ginčijasi dėl premijos Vytautui Landsbergiui – vieni yra už, kiti – prieš. Kas iš to, kad ginčysimės?
– Tai rodo, kad nėra mokėjimo elgtis civilizuotoje bendruomenėje. Diskutuoti galima tik tada, kai dingsta nepakantumas kitai pozicijai. O pas mus daug nepakantumo. Lietuvoje dar labai daug triukšmingo, aistringo patriotizmo. Jei žmogus turi kitokią nuomonę, į jį imama kreivai žiūrėti. Tarp skirtingai manančiųjų atsiranda praraja.
Iš to mes jau turėtume išaugti. Mokytis diskutuoti ir argumentuoti, o ne išsikasti apkasus ir šaudyti žvirblius iš patrankų.
Dar man labai nerimą kelia tai, kad valstybė tampa vis labiau policinė, – griežtinami įstatymai, didinamos baudos, atsiranda vis daugiau taisyklių. Turbūt tai yra iškreipta reakcija į sveikų žmogiškų nuostatų ir žmonių tarpusavio sąveikos stygių.
– Kodėl griežtinti įstatymus nėra gerai?
– Jeigu valstybė toliau eis baudimo ir kontrolės keliu, dėmesys nebus sutelktas į tai, ko išties reikia. Juk savaime neatsiranda nei artimo meilė, nei empatija kitam žmogui. Žmogiškumas turi būti ugdomas. Tik juo remdamiesi galime sukurti sveiką visuomenę.
Pavyzdžiui, galima kas mėnesį bausti vyrus, kurie muša savo žmonas, ir nieko daugiau nedaryti. Bet kur kas didesnis poveikis bus, jei atsiras savanorių, kurie su jais nuolat bendraus. Vien jau žmogiško ryšio užmezgimas ir žmogiškas spaudimas gali būti paveikesnis negu dar dešimt priimtų taisyklių ir įstatymų.
Žmogus juk ne gyvulys – tai gyvulį galima gąsdinti. Dabar jau paisoma net gyvūnų teisių. Ar tik nėra taip, kad Lietuvoje su žmonėmis elgiamės blogiau negu su gyvūnais, nes stengiamės pakeisti visuomenę per gąsdinimus?
– Jei įvyksta nelaimė, pavyzdžiui, tėvas įmeta į šulinį vaikus, būtinai atsiras kalbančių, kad tą žmogų reikėjo jau anksčiau už ką nors nubausti.
– Taip, klausimas yra – ar mes tikime, kad žmogus gali pasikeisti. Jeigu netikime, tada padarykime iš valstybės kalėjimą.
Kas kita, jei manome, kad blogas žmogaus elgesys gali būti susijęs su blogomis socialinėmis sąlygomis. Galiausiai jis turi prigimtinį blogį, iš kurio būtina vaduotis. Amerikos kalėjimuose yra pavyzdžių, kai net didžiausi žudikai pasikeičia.
Jei tikime, kad žmonės gali keistis, tada reikia visai kito santykio. Valstybę galime statyti tik remdamiesi žmonėmis, kurie joje gyvena. Ne tik elitu, kuris pamato, kas vyksta kaimuose, ir tepa slides į saugesnę vietą.
– Kaip paaiškintumėte tą neveiklumą? Ar tai irgi sovietmečio palikimas?
– Galima kalbėti apie tai, kad sovietmečiu atsakomybę už viską prisiėmė partija, o žmogus nesijautė atsakingas. Tačiau aš dar į tolesnius laikus eičiau. Vis dėlto Lietuva ne taip jau seniai išėjo iš baudžiavos. Baudžiavos mentalitetas iki šiol išlikęs. Trumpas buvo tarpukario nepriklausomybės laikotarpis, demokratija – dar trumpesnė.
Todėl mes labai nedaug turime demokratinės patirties. Kad žmonės imtųsi atsakomybės ir aktyviai veiktų, reikia daug darbo. O mūsų tradicija Lietuvoje yra tinginystė, abejingumas ir susitelkimas į savo tvarto reikalus.
– Baltijos kelias, Sausio 13-oji ar Kovo 11-oji – tai laisvės patirtys, kurių prisiminimas taip pat gali vesti į priekį. Man visada kilo klausimas, kodėl Sausio 13-ąją laikome gedulo švente?
– Man atrodo, tai jau keičiasi. Dabar minėti vien kaip gedulo dieną jau būtų nesusipratimas, galima švęsti – kaip laisvės dieną, išsilaisvinimą iš vidinės nelaisvės. O žuvusiuosius gerbti. Ta diena – tai geriausias pavyzdys, kuo galime toliau grįsti laisvės patirtį.
– Viena aktorė per interviu man yra pasakiusi, kad dėl jokios laisvės nesigultų po tankais. Pasak jos, žmogaus gyvybė yra daug didesnė vertybė.
– Jei pradėtume svarstyti, kiek laisvė verta gyvybių, tai būtų amoralus kalbėjimas. Tokių svarstymų negali būti. Tikras klausimas – kiek aš asmeniškai esu pasirengęs paaukoti, kad būtų laisvė? Disidentai taip klausimą kėlė, taip svarstė ir tie, kurie iš įvairiausių miestų vyko prie Televizijos bokšto ar parlamento. Jie asmeniškai kėlė klausimą: „Ar man tai svarbu?“
Jūs klausėte, ką dabar mums rodo Sausio 13-oji? Tai yra būtent išsiveržimas iš savo asmeninės nelaisvės. Įveikimas abejingumo, įveikimas galvojimo, kad kas nors kitas už tave sprendžia ir tu nieko nereiški. Sausio įvykiai parodė, kad toks asmeninis išsiveržimas gali sustabdyti grėsmingas globalias galybes.
Laisvė pirmiausia prasideda nuo savos nelaisvės atsisakymo.
