Gerai, kad oficialusis Vilnius nepuola ginti su Briuseliu ir didžiosiomis Europos Sąjungos valstybėmis susikibusios Varšuvos. Tačiau negerai, kad Lietuvos laikysena pernelyg atsargi – juk aukščiausi mūsų pareigūnai lyg velnias kryžiaus bijo palaikyti kurią nors pusę. Situaciją jie komentuoja tik kelis kartus primygtinai paprašyti, o tų komentarų turinys – tuščias lyg puodynė.
Suprantama – juk Lenkija yra mūsų didžioji strateginė partnerė. Kita vertus, su Briuselio dėdėmis ir Vokietijos tetomis pyktis irgi nesinori.
Už tai valdžia gauna vis daugiau pylos ir daugėja garsių raginimų aiškiai ir griežtai stoti į oficialiosios Varšuvos pusę, kartu su ja suremti kaktą su ES viršūnėmis.
Argumentai – keli. Pirma, dabartinė radikaliai dešinioji Lenkijos valdžia yra labai antirusiška, todėl ji bus mums geriausia draugė kare su Maskva.
Antra, supuvusios Europos viršūnėlės tik ir žiūri, kaip parsiduoti rusams, todėl yra blogos. Jos blogos ir tuo, kad, peikdamos Varšuvą dėl jos autoritarinės politikos, kišasi į nepriklausomų valstybių vidaus reikalus, buvusias sovietines Rytų ir Vidurio naujokes apskritai laiko antrarūšėmis.
Trečia, Lenkijos valdžia bene šauniausia tuo, kad ji su trenksmu uždarė duris abejotiniems pabėgėliams ir labai griežtai pliekia ES dėl to, kad ji čia juos įsileidžia.
Tokia meilė lenkams, tiksliau, dabartinei „teisingai“ jų valdžiai, apniko gausią ir margą publiką. Tai – toji Lietuvos dalis, kurios esminės ideologinės ir pasaulėžiūrinės nuostatos – sovietmečiu dvelkiantis autoritarizmas, įvairios baimės, kurių pagrindinės yra ksenofobija, rasizmas ir homofobija.
Žodžiu, ši Lietuvos dalis – iš esmės ta pati Lenkija, kuri ir išsirinko atitinkamą dabartinę valdžią. Šioje Lietuvoje, iki raudonumo įkaitusioje dėl kelių čia pagaliau atvykusių pabėgėlių ir tos temos suvienytoje, – nuo karštais lenkomanais dabar tapusių genetinių polonofobų tautininkų bei katalikiškojo konservatorių talibano iki valdančiosios Darbo partijos, kuri užuodė progą pamedžioti prieš rinkimus.
Iš čia sklindantys raginimai su lenkais eiti į karą su Briuseliu, vokiečiais, pabėgėliais, vaikus grobiančiais norvegais, taip laiminti Varšuvos paramą prieš Maskvą gal ir būtų juokingi, jei nebūtų pavojingi.
Lenkijos ir Lietuvos draugystė Rusijai, aišku, yra rakštis uodegoje.
Tačiau tik jei ta draugystė nuoširdi. O su šia nacionalistine, didybės manijos apimta Lenkijos valdžia, net jei mūsų tautininkai pasirašytų už antrą po pabėgėlių savo baubą – lenkiškus užrašus pasuose, toks bičiuliavimasis vargiai įmanomas.
O karas su ES, kuris taip pat įeitų į tos draugystės kainą, iš tiesų tai pačiai Rusijai – dar didesnė dovana nei Lenkijos ir jos kaimynių rietenos.
Dabartinė Varšuvos ir Briuselio kaktomuša – dar vienos sisteminės ES krizės ženklas. Šįkart tai gresia tapti atvira kaktomuša tarp vadinamųjų senųjų ir naujųjų, posovietinių Rytų ir Vidurio Europos narių.
Ta priešprieša – to paties Kremliaus sena svajonė, kurią įgyvendinti jis ir taip siekia visomis jėgomis.
Tad Lietuvai, užuot veblenus, kaip tik reikėtų aiškiai kalbėti būtent apie šį pavojų ir apie tai, kad jį savo veiksmais pirmiausia didina pati Lenkijos valdžia.
Žinoma, būtina kritikuoti ir tą pačią ES, kuri neturėdama aiškios politikos (kaip dėl pabėgėlių) dažniausiai tik didina problemas.
Bet alternatyva turėtų būti ne bendrystės ir solidarumo skaidymas, o aiškių planų siūlymas. Dėl pabėgėlių – kaip atsijoti tikrus nuo netikrų, pastaruosius kuo greičiau išsiųsti, taip pat ką daryti su Sirija.
Tačiau mes, kaip matyti, labiau mėgstame kariauti virtualius ideologinius karus su savo šmėklomis.
