Pradėti neberašyti kiekvienam iš mūsų kartais pravartu jau vien dėl to, kad atrastum laiko ištylėti tai, kas paprastai prasprūsta pro žodžių tarpus, išbyra pro spaudos ženklus kaip beformis neišsakomybės bagažas. Kita vertus, kaip yra pastebėjęs vienas protingas rašeiva, būtent pauzė yra labiausiai intensyvi kalbos forma.
Kartais mūsuose bandoma rašyti anonimiškai arba prisidengus pseudonimu, tačiau niekas dar taip ir neišmoko ištylėti visą esmę tokiu pat anoniminiu būdu.
Dar žinome patarlę, skelbiančią, kad kalbėjimas – tai sidabras, o tylėjimas lygus auksui. Čia, žinoma, reikėtų skirti pasakytą pavėjui žodį ir užrašomą, išbetonuojamą rašte ištarą, stūksančią mums ilgai prieš akis kaip laikui nepavaldžios piramidės, norime to ar ne. Ieškant geriausio varianto, kaip atrodo, rašyti reikėtų tik ant jūros paplūdimio smėlio, tikintis, kad atbėganti banga viską tuoj pat nuplaus.
Galimas daiktas, yra dalelė tiesos pasakyme, kad vieni tylėjo praradę žadą, priartėjus būties paslapčiai, o kiti dėl to, jog neturėjo ką pasakyti, tačiau ne ši perskyra yra svarbiausia.
Dabar svarbiausia ištylėti neprasitarus nieko iš to, ką iš tiesų manai apie neseniai pasirodžiusią R.Vanagaitės knygą „Mūsiškai“, nes dar niekas Lietuvoje nebuvo perskaitęs šio traktato, o Rusijoje jau girdėjosi klyksmai apie neįtikėtinai drąsios autorės persekiojimą, prasidėjusį puolimą viešojoje erdvėje ir anosios sugebėjimą atsispirti visuotiniam spaudimui.
Kažką panašaus bandė iš anksto, dar a priori pasakyti ir pati autorė, pradėdama triukšmingą būsimojo bestselerio reklamą visomis Lietuvoje įmanomomis ir neįmanomomis priemonėmis. Taigi prieš ką nors sakydamas gerai pagalvok, ar tu nepersekioji autorės dabar tuščiai aušindamas burną, jeigu netyčia esi vienas iš tų, kurie taip ir nesugebėjo nuryti pasipiktinimo žodžių dėl kažkieno bandymo kišti nedezinfekuotą pirštą į žaizdą dėl sadistinio pasismaginimo arba dar paprasčiau – viešųjų ryšių. Žinok, negrabumą čia atperka efektyvumas!
Todėl geriau tau pačiam bus šį kartą išmintingai patylėti apie būtiną kompetenciją pasiryžus kalbėti tokiomis jautriomis temomis, dar baisiau būtų, jeigu suabejotum autorės žodžiais apie jos kaip vienintelės Lietuvos teisuolės ypatingąjį statusą („jeigu ne aš, niekas kitas neišdrįs“), neduokdie – pasišaipytum.
Niekados nepavadink to melu, jeigu bijai greitai klijuojamų etikečių, nes greitai tikrai nenusiplausi. Iš tiesų, kas išdrįstų nepatikėti autorės žodžiais, kad šiandien Lietuvoje apie lietuvių dalyvavimą žydų žudynėse galima kalbėti tik prisidengus prieblanda ant parko suoliuko, bijant prisistatyti vienas kitam tikraisiais vardais. Nieko nesakykite, tokia konspiracijos pamoka primena populiariausius sovietinius filmus apie šnipus.
Tačiau baisiausia būtų, jeigu suabejotum R.Vanagaitės ištobulintos faktų kaupimo metodikos principais. Tik tikras niekšas gali nepatikėti autorės tvirtinimais, kad KGB tyrimų medžiaga yra preciziškai tiksli, visi apklausų protokolai neprieštarauja vienas kitam, o KGB rūsiuose laikomiems kaliniams buvo skiriamos net masažo procedūros, jeigu tik kažkuriam iš jų suskausdavo sąnarius.
Nors nesiginčysime dėl tokių R.Vanagaitės rimtu veidu paporintų teiginių, vis dėlto kyla įspūdis, kad jau ko ne ko, bet juodojo humoro užtaiso mūsų autorei tikrai netrūksta.
