Interpeliaciją parengti jau seniai reikėjo dėl daugybės priežasčių, bet tik ne dėl to vokelio.
Kodėl pacientai Lietuvoje dešimtmečius stengiasi įvairiais būdais padėkoti medikams? Per daugelį metų susiformavo tradicija, kad valstybės finansuojamose gydymo įstaigose pacientas yra prašytojas. Jis nedrąsiai pasibeldžia į duris, klausdamas, ar gali sutrukdyti, nors puikiai žino, kad atėjo jam skirtu laiku. Jis pasakoja gydytojui savo sveikatos problemas nuleistomis akimis ir tyliu balsu. Kaip prašytojas, o ne kaip lygiavertis pašnekovas. Nuo tos minutės, kai peržengia gydytojo kabineto slenkstį, pacientas jau pasirengęs dėkoti.
Ko pacientas gali tikėtis už dovanas? Tik atidumo ir rūpestingumo. Nieko kito daugiau. Mat gydymo seka/eiga apibrėžta medicininiuose aprašuose, algoritmuose, nuo kurių gydytojas negali sau leisti nukrypti. Net tais atvejais, kai nėra aprašų, gydytojas privalo veikti pagal griežtas Medicinos normas, be to, nei vienas gydytojas nenori net pagalvoti apie Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo ar kitus įstatymus.
Ar jūs manote, kad chirurgas blogai išoperuos, jei neduosite kyšio – daugumos žmonių vadinamos atsidėkojimo dovanos? Dabar, kai yra tiek diagnostinių prietaisų, kurie padeda rengiantis operacijai, blogai atlikti operaciją netgi būtų... sudėtinga. Todėl kiekvienas pacientas išoperuojamas geriausiai – kaip įmanoma.
Tačiau, gavęs atsidėkojimo dovaną, chirurgas dažniau užsuks į palatą, pašnekins, gal net už rankos palaikys.
Skirdami medikamentus, gydytojai turi platesnes veikimo ribas, bet ne tokios dideles, kaip pacientas norėtų įsivaizduoti. Tad dovanomis perkame tik dėmesį, net jei nenorime to pripažinti. Labai svarbu, kad su kiekviena liga kovotų stipri trijulė: pacientas, jo artimieji ir medikai. Kadangi mūsų visuomenėje tvyro baimė, kad be paskatinimo medikai nebus ligonio ir jo artimųjų sąjungininkai, stengiamasi įvairiais būdais atkreipti gydytojo dėmesį ir jį prisivilioti į savo gretas.
Ne vieną tūkstantmetį svarstomi gydytojų etikos principai. Atsigręžę į praeitį, matysime, kad dar 1750 m. prieš mūsų erą karalius Hamurapis pirmasis nustatė gydytojų darbo taisykles ir mokesčius už paslaugas, ir jau gerokai vėliau, tarptautinis medicinos etikos kongresas Paryžiuje 1800 m. sudėliojo pagrindinius gydytojo ir paciento tarpusavio santykių principus.
O Lietuvoje? Prieš 10 metų specialiųjų tyrimų tarnyba pagal Prancūzijos, Skandinavijos šalių, JAV, Izraelio ir Honkongo patirtį parengė Gydytojų etikos kodekso projektą (gana poetišką, pvz. „ir telydi mane sąžinės graužimas“), kuriame akcentuojamas išskirtinis sąžiningumas („nepriimti iš savo paciento dovanų ar kitokio mano materialinę padėtį galinčio paveikti atlygio“) bei numatytos bausmės – asmeninė ar vieša gydytojo atgaila bei papeikimas.
Šis projektas buvo sutrintas į miltus ir Lietuvos gydytojų sąjunga pati parengė bei priėmė Gydytojų etikos kodeksą. Jame neminimos dovanos. Priminsiu, jog tuo metu mūsų Civiliniame kodekse buvo įtvirtinta pacientų teisė/pareiga medikams dovanoti dovanas, neviršijančias 1MGL (125 Lt (36 Eur). Taip buvo įtvirtintos kyšio „lubos“, todėl Gydytojų sąjunga ne vienerius metus dėjo visas pastangas, kad šios nuostatos Civiliniame kodekse neliktų. Ir jos neliko, o dovanų schema teisiškai ir vėl tapo nebeapibrėžta.
Tiesa, pernai buvo priimtas naujasis Lietuvos gydytojo profesinės etikos kodeksas, privalomas kiekvienam Lietuvos gydytojui, kuris įpareigoja „nepriimti jokių tiesioginių ar netiesioginių dovanų“.
2015 metų lapkričio 25 d. Vyriausioji tarnybinės etikos komisija priėmė rezoliuciją „Dėl dovanų ir neatlygintinų paslaugų“. Nors ji yra skirta valstybės tarnautojams, bet savotiškai interpretuojama, kad valstybės tarnautojais galima vadinti ir gydytojus. Vadinasi, ir jiems galioja teisė į „30 eurų vertės neviršijančią dovaną ar (ir) neatlygintiną paslaugą, skirtą reprezentacijai pagal tarptautinį protokolą ar tradicijas...“. Viskas tiek metų buvo taip sujaukta ir susukta, kad net Sveikatos apsaugos ministrė nebežino, ką ir kiek kada kam galima duoti.
Priemokos tretiniame (specialiosios medicinos pagalbos) lygmenyje išnyks, kai atsiras paciento navigatoriaus vaidmuo. Dabar mūsų šalyje slaugės dažniausiai vertinamos kaip gydytojų tarnaitės, todėl vertėtų, kaip ir visame civilizuotame pasaulyje, dalį jų paruošti tapti paciento navigatoriais.
Tai reiškia, kad ji/jis taptų savotišku paciento vadybininku, kuris planuotų vizitus pas gydytojus, procedūras, medikamentų kursus, reabilitacijas, kviestų pacientą pakartotiniams tyrimams ir stebėsenai bei vestų pacientą už rankos ligoninės koridoriais. Skamba utopiškai, bet tokiu principu veikia dauguma geriausių pasaulio klinikų.
Panašių iniciatyvų jau buvo ir Lietuvoje (pvz., Vilniaus Centro poliklinikos kartu su Santariškių ligonine), tačiau visos jos taip ir „numirė“ popieriuose, nesulaukusios pritarimo Sveikatos sistemos politikų koridoriuose. Už tai ir reikėtų interpeliacijos ministrei (tai būtų viena iš daugelio priežasčių).
Kai žmogus jausis oriai, kai matys, jog kažkam (navigatoriui) jis rūpi ir pasitikės gydymo procesu, tą pačią minutę išgaruos vokeliai ir atsiras normalūs santykiai tarp paciento ir gydymo įstaigų specialistų.
