Kas yra neteisėta, negali būti teisėta. Ši aksioma yra žinoma visiems. Kaip ir tai, kad ant neteisinių pamatų teisinės valstybės nepastatysi. O to neteisingumo mūsų valstybėje buvo labai daug, pradedant nuo prichvatizacijos ir istorijos su žemės sklypų perkėlimais.
Vėliau viskas peraugo į aukštų valstybės pareigūnų galimai neteisėtą praturtėjimą, kurį žmonės regi, bet nemato jo tik mūsų teisėsauga, kitos atsakingos valstybės institucijos, kurios dabar džiaugiasi korupcijos indekso pokyčiu.
Prie visų šių žalingų reiškinių mūsų valstybės gyvenime galima pridurti ir pastarųjų metų žingsnius dėl neteisėtų statybų griovimo. Matyt, tų pastatų savininkams, o kartais ir savivaldybių vadovams, kur išdygo tos neteisėtos statybos, kyla didžiausias pasipiktinimas: kodėl turi būti griaunami pastatai, kurie įsipaišo į gamtą ir kultūrinį paveldą. Tačiau bent jau man daugiausia klausimų kyla, kodėl valdžia taško savo šalies piliečių pinigus, kompensuodama už darbus, verčiant neteisėtas statybas?
Ir negi Lietuvoje taip jau apsiprasta su tokiu absurdu, kad mums tai atrodo normalu?
Juk, jeigu šios statybos pripažintos neteisėtomis, kažkoks konkretus asmuo, asmenų, pareigūnų grupė tą neteisėtą veiksmą atliko. Tai ne tik verslo atstovai, kurie siekė vykdyti savo statybas galbūt ir žinodami, kad jos yra neteisėtos. O, jeigu jie to nežinojo, turėjo būti pareigūnai, kurie privalėjo jiems tai pasakyti. Tačiau visiškai aišku, kad turėjo būti ir valstybės pareigūnų grupė, kurie derindami dokumentus, dėdami savo parašus ant jų žinojo, kad atlieka neteisėtą veiksmą. Jie ir turi atsakyti.
Atsakyti už neteisėtą veiksmą savo kišene. Įstatymai tokie Lietuvoje yra, bet neveikia. Todėl, ignoruojant šiuos įstatymus, mūsų valstybėje ir toliau taikoma praktika, kai valstybė iš biudžeto, o tai reiškia iš mūsų kišenės, skiria pinigus, kad kompensuoti už neteisėtų statybų griovimą. Už Juodkrantėje nuverstą restoraną Vyriausybė iš biudžeto 1,15 mln. eurų. Dabar eilė ateina ir „Nidos seklyčiai“.
Greičiausiai ši istorija irgi būtų pasukusi senąja vaga, kaip su restoranu Juodkrantėje, jeigu ne viena aplinkybė: šio restorano akcijos yra vokiečių kapitalo rankose. Ir čia mūsų valdžia ima susimąstyti. Lietuvoje valdžia gal ir įpratusi neretai rodyti mažai pagarbos savo piliečiams, bet dabar juk reikalą tektų turėti su Vokietija. Be to, ir vienų, ir kitų nugriautų ar siūlomų griauti pastatų savininkai rengiasi kreipti į Strasbūrą dėl savo nuosavybės teisių negerbimo Lietuvoje. Jeigu viskas pasisuktų šių pastatų savininkų naudai, mokėtume dar iš savo kišenės pagal Strasbūro nutarimą?
Viskas būtų daug mažiau skausminga mūsų valstybei, o aš net sakyčiau, kad ir naudinga, jeigu už neteisėtą veiksmą atsakytų savo kišene tie asmenys, kurie tai ir padarė. Tada nesvarbu, kokio teismo sprendimas būtų vykdomas: Lietuvos ar Strasbūro, kokios šalies piliečių atžvilgiu būtų tai daroma: mūsų ar Vokietijos. Teisingumo vardan išmokėta suma būtų ne iš valstybės biudžeto ir ne iš mokesčių mokėtojų kišenės. Jos dydis būtų galvos skausmas tiems pareigūnams, kurie elgėsi prieš įstatymus, o tai darydami, gal ir neteisėtai praturtėjo. Vargu, ar tai darė už ačiū.
Ko reikia, kad tikras, o ne fasadinis teisingumas šioje ir panašiose istorijose būtų atstatytas? Elementaraus, kruopštaus teisėsaugos pareigūnų darbo, išsiaiškinant visus asmenis, kurie dalyvavo įgyvendinant neteisėtus veiksmus ir tik jiems iškelto ieškinio, kompensuojant visus nuostolius. Ar buvo tai padaryta? Kaip visada, kai tik susiduriama su kokia nors rezonansine byla, klaustukų yra daugiau, nei atsakymų. Ir vėl nei prokurorai ar teisėjai nesiruošia savo sprendimų šalies piliečiams paaiškinti.
Verslo žmonės teigia, kad pavyzdžiui, Juodkrantėje dabar jau nugriauto restorano statyboms buvo gauti visi reikiami dokumentai ir leidimai, bet vėliau buvo pareikšta, kad valdininkai juos išdavė neteisėtai. Prokurorai teigia, kad jiems pakanka įrodymų, jog rengiant sąlygas toms statyboms, o vėliau jas įgyvendinant buvo padarytas neteisėtas veiksmas. Remiantis tuo teismas ir nutarė: nugriauti. Tik bylos eigoje nebuvo nukreiptas ieškinys į tikruosius kaltininkus dėl neteisėto veiksmo. Kodėl?
Šis klausimas manau, kad vertinant visas istorijas su neteisėtomis statybomis turėtų būti pats pagrindinis. Kol kas jis yra tik kažkur paraštėse. O mūsų aukštiems valstybės politikams ir teisėsaugos pareigūnams, kėlusiems šią savaitę šampano taurę už tą dalinį korupcijos indekso sumažėjimą, norisi priminti: be aiškumo toje situacijoje jie kuria naują neteisingumo precedentą mūsų valstybėje.
Šį kartą su neteisėtomis statybomis. Bet jo esmė yra ta pati: nebaudžiamumas tų, kurie daro blogus darbus. Ir tik formalus teisingumas tą veiksmą įvertinant, o tiksliau pasakius, jį paslepiant.
Neabejoju, jeigu Vyriausybės nariams ar kitiems aukščiausios valdžios atstovams, teisėsaugos pareigūnams ir teisėjams reikėtų sumokėti tuos milijonus už neteisėtų pastatų griovimą iš savo kišenės, taip ramiai mūsų valstybės pinigai nebūtų taškomi. Tada gal būtų aiškiai suvokta: neteisėtos statybos turi būti griaunamos, bet mokėti už visa tai turi tie valstybės pareigūnai, kurių pavardės dabar kažkodėl slepiamos.
