Kadenciją baigęs prezidentas V.Adamkus, daug titulų turintis
V.Landsbergis, liberalas E.Masiulis ir, tarkime, konservatorius,
G.Landsbergis parašė kreipimąsi į dabartinę socialdemokratų diriguojamą
Vyriausybę ragindami labiau nei paprastai susirūpinti 50 kilometrų
nuo Vilniaus Baltarusijoje statoma atomine elektrine ir pasižadėti
niekada iš jos nepirkti elektros.
Mintis teisinga, bet nors ir didžiai gerbiant pirmuosius du asmenis,
visiškai pavėluota. Net šaukštais po pietų nebepavadinsi. Elektrinė
bus pastatyta ir, jeigu bus naudinga, Lietuva tikrai elektrą pirks. Nes
tuo metu, kai toks klausimas kils, mūsų valstybėje bus jau kita politinė
konjunktūra. Kaip ir Baltarusijoje, ir, neatmestina, – Rusijoje.
Vienintelis būdas užbėgti už akių atominei elektrinei Baltarusijoje buvo
energingai pradėti statyti savąją. V.Adamkus, gal dar kai kas, buvo
įžvalgūs. Jeigu ne dešiniųjų sukeltos pjautynės, nauja atominė jau būtų
baigiama statyti. Patys būtume padėties šeimininkai dideliame regione.
Deja, atsitiko kitaip. Tuometė Rusijos valdžia, matydama „palankias“
politines aplinkybes ir gerą lietuvišką tradiciją skaldyti vieni kitiems
galvas, net neturėdama vyriausybės planuose, iškart pasiūlė, kad
neatrodytų per mažai, du atominių elektrinių projektus, be Baltarusijos,
dar Karaliaučiuje, kuris Rusijos jauniausiai kartai pristatomas kaip
senovinė slavų žemė.
Konservatoriai niekinamai mosavo rankomis ir kartojo seną rytų slavams
skirtą užkeikimą: ką tie elgetos gali, jokių naujų atominių elektrinių
nebus. Tuometis Vyriausybės vadovas A.Kubilius, dviračiu apsukęs
kažkada V.Lenino Lietuvai atiduotas žemes, sugrįžęs pareiškė: nėra nė
ženklo apie kokias nors rimtas statybas, rusiškas „feikas“, nieko
daugiau.
Bet vis tiek buvo neramu. Ims ir pastatys. Vyriausybė
ėmėsi įspėjamųjų raštų, grasino skųstis solidžioms tarptautinėms
organizacijoms, pagaliau tai ir darė. Bet baltarusių biurokratija su
tokiais skundais moka elgtis – su viskuo sutinka, tačiau daro savo.
Prie Lietuvos valstybės vairo stojusi D.Grybauskaitė bent jau dėl skundų
į tarptautines organizacijas galėjo būti nemenka pagalbininkė, nes tuo
metu ji buvo žalioji. Kita vertus ji buvo ir prieš naują lietuvišką
jėgainę. Vėliau prezidentės požiūris staiga pasikeitė, ji tapo naujos
atominės elektrinės šalininke. Pagaliau prezidentė buvo priversta
pripažinti: jeigu norime naujos atominės, tai kodėl to negali norėti
A.Lukašenka?
Beje, reikia nepamiršti, jog Lietuvos piliečiai, parašais pasisakę prieš
naujos elektrinės statybą, atrama savo nuomonei laikė pirminę
prezidentės poziciją. Lietuvos energetinė strategija įklimpo
nesuderintose nuomonėse tarp savos valstybės politikų.
Tačiau reikia atsakyti į svarbiausią klausimą: kodėl konservatoriai
taip aršiai kovojo prieš V.Adamkaus užmojus, o paskui naujos atominės
elektrinės projektą pavertė savo programos kertiniu akmeniu?
Atsakymas paprastas: konservatoriai bijojo V.Adamkaus, jo aplinkos
politinės įtakos ir buvo įsitikinę, jog šie, atsistoję prie naujos
elektrinės pulto, taps politinės padėties viešpačiais. Visur vaidenosi
„valstybininkų“ ordos.
Lietuvoje vis dažniau politinės baimės nustelbia pozityvų strateginių
klausimų sprendimą. Didžioji politika aukojama sąskaitoms suvedinėti
ir politikuoti. Tačiau neteisinga teigti, kad vien politinis egoizmas
trukdė ir tebetrukdo laiku imtis strateginių sprendimų. Buvo
ir nuo politikų nepriklausomų aplinkybių.
Kalbos apie energetinę nepriklausomybę, energetinę salą ir kaip iš jos
veržtis prasidėjo labai anksti, vos ne po gorbačiovinės ekonominės
blokados. To meto Rusijos krizės fone buvo galima nemažai ką padaryti.
Bet reali kova prasidėjo tik praėjus keliolikai metų, kai Rusija
santykinai sustiprėjo ir įgijo putinišką pavidalą.
Patogus reformoms momentas buvo praleistas. Kodėl? Atsakymas bjaurus.
Tas laikotarpis buvo naudingas asmeniniam praturtėjimui. Niekam ne
paslaptis, kad žlugus sovietams ir po nepriklausomybių skelbimų šuoro
dar iki šių dienų tebeegzistuoja tarsi viršvalstybinė „energetinė
imperija“, kurioje savi dėsniai ir įstatymai. Ir labai geros pajamos.
Kuo mažesnės joje reformos, tuo didesnės galimybės vogti, grobti ir
praturtėti.
Daug Lietuvos įmonių ir žmonių priklausė tai „imperijai“, iš dalies ir
dabar ten tebėra, ten sukaupė kapitalą. Ir kol neapsirūpino patys ir
neaprūpino artimųjų, jokių reformų nė iš tolo neįsileido. Nors
publikai, kaip ką tik pavaizduota lietuviškoje kino komedijoje
„Patriotai“, tą žodį galėjo kartoti dieną naktį. Kol oligarchai nenori,
savo įžvalgas, strategijas ir vizijas gali dėti į stalčių.
Išsilavinimas neleidžia pasakyti paprasčiau.
Šiuo metu pagal gebėjimą numatyti ateities variantų ir galimybę priimti
teisingus sprendimus mūsų situacija visiškai skirtinga nei prieš 25
metus. Tada pakako susivokti, koks pavojingas dalykas yra patekti į NVS
zoną, realizuoti šią įžvalgą nebuvo labai sudėtinga. Visuomenėje nebuvo
oligarchų, o parlamente jų atstovų.
Vėliau įžvalgų įgyvendinimas pradėjo komplikuotis. Kova už energetinę
nepriklausomybę jau susidūrė su „energetikų imperija“, o V.Adamkaus
geniali įžvalga – dar ir su politiniu egoizmu.
Aižėjant ES, toliau savo nosies numatantys ateities variantai ypač
reikalingi. Tokių gali atsirasti. Bet ar bent vieną protingą įžvalgą
pasiseks įgyvendinti, atsakymas daugiau nei sudėtingas.