Kadenciją baigęs prezidentas V.Adamkus, daug titulų turintis V.Landsbergis, liberalas E.Masiulis ir, tarkime, konservatorius, G.Landsbergis parašė kreipimąsi į dabartinę socialdemokratų diriguojamą Vyriausybę ragindami labiau nei paprastai susirūpinti 50 kilometrų nuo Vilniaus Baltarusijoje statoma atomine elektrine ir pasižadėti niekada iš jos nepirkti elektros.
Mintis teisinga, bet nors ir didžiai gerbiant pirmuosius du asmenis, visiškai pavėluota. Net šaukštais po pietų nebepavadinsi. Elektrinė bus pastatyta ir, jeigu bus naudinga, Lietuva tikrai elektrą pirks. Nes tuo metu, kai toks klausimas kils, mūsų valstybėje bus jau kita politinė konjunktūra. Kaip ir Baltarusijoje, ir, neatmestina, – Rusijoje.
Vienintelis būdas užbėgti už akių atominei elektrinei Baltarusijoje buvo energingai pradėti statyti savąją. V.Adamkus, gal dar kai kas, buvo įžvalgūs. Jeigu ne dešiniųjų sukeltos pjautynės, nauja atominė jau būtų baigiama statyti. Patys būtume padėties šeimininkai dideliame regione.
Deja, atsitiko kitaip. Tuometė Rusijos valdžia, matydama „palankias“ politines aplinkybes ir gerą lietuvišką tradiciją skaldyti vieni kitiems galvas, net neturėdama vyriausybės planuose, iškart pasiūlė, kad neatrodytų per mažai, du atominių elektrinių projektus, be Baltarusijos, dar Karaliaučiuje, kuris Rusijos jauniausiai kartai pristatomas kaip senovinė slavų žemė.
Konservatoriai niekinamai mosavo rankomis ir kartojo seną rytų slavams skirtą užkeikimą: ką tie elgetos gali, jokių naujų atominių elektrinių nebus. Tuometis Vyriausybės vadovas A.Kubilius, dviračiu apsukęs kažkada V.Lenino Lietuvai atiduotas žemes, sugrįžęs pareiškė: nėra nė ženklo apie kokias nors rimtas statybas, rusiškas „feikas“, nieko daugiau.
Bet vis tiek buvo neramu. Ims ir pastatys. Vyriausybė ėmėsi įspėjamųjų raštų, grasino skųstis solidžioms tarptautinėms organizacijoms, pagaliau tai ir darė. Bet baltarusių biurokratija su tokiais skundais moka elgtis – su viskuo sutinka, tačiau daro savo.
Prie Lietuvos valstybės vairo stojusi D.Grybauskaitė bent jau dėl skundų į tarptautines organizacijas galėjo būti nemenka pagalbininkė, nes tuo metu ji buvo žalioji. Kita vertus ji buvo ir prieš naują lietuvišką jėgainę. Vėliau prezidentės požiūris staiga pasikeitė, ji tapo naujos atominės elektrinės šalininke. Pagaliau prezidentė buvo priversta pripažinti: jeigu norime naujos atominės, tai kodėl to negali norėti A.Lukašenka?
Beje, reikia nepamiršti, jog Lietuvos piliečiai, parašais pasisakę prieš naujos elektrinės statybą, atrama savo nuomonei laikė pirminę prezidentės poziciją. Lietuvos energetinė strategija įklimpo nesuderintose nuomonėse tarp savos valstybės politikų.
Tačiau reikia atsakyti į svarbiausią klausimą: kodėl konservatoriai taip aršiai kovojo prieš V.Adamkaus užmojus, o paskui naujos atominės elektrinės projektą pavertė savo programos kertiniu akmeniu?
Atsakymas paprastas: konservatoriai bijojo V.Adamkaus, jo aplinkos politinės įtakos ir buvo įsitikinę, jog šie, atsistoję prie naujos elektrinės pulto, taps politinės padėties viešpačiais. Visur vaidenosi „valstybininkų“ ordos.
Lietuvoje vis dažniau politinės baimės nustelbia pozityvų strateginių klausimų sprendimą. Didžioji politika aukojama sąskaitoms suvedinėti ir politikuoti. Tačiau neteisinga teigti, kad vien politinis egoizmas trukdė ir tebetrukdo laiku imtis strateginių sprendimų. Buvo ir nuo politikų nepriklausomų aplinkybių.
Kalbos apie energetinę nepriklausomybę, energetinę salą ir kaip iš jos veržtis prasidėjo labai anksti, vos ne po gorbačiovinės ekonominės blokados. To meto Rusijos krizės fone buvo galima nemažai ką padaryti. Bet reali kova prasidėjo tik praėjus keliolikai metų, kai Rusija santykinai sustiprėjo ir įgijo putinišką pavidalą.
Patogus reformoms momentas buvo praleistas. Kodėl? Atsakymas bjaurus. Tas laikotarpis buvo naudingas asmeniniam praturtėjimui. Niekam ne paslaptis, kad žlugus sovietams ir po nepriklausomybių skelbimų šuoro dar iki šių dienų tebeegzistuoja tarsi viršvalstybinė „energetinė imperija“, kurioje savi dėsniai ir įstatymai. Ir labai geros pajamos. Kuo mažesnės joje reformos, tuo didesnės galimybės vogti, grobti ir praturtėti.
Daug Lietuvos įmonių ir žmonių priklausė tai „imperijai“, iš dalies ir dabar ten tebėra, ten sukaupė kapitalą. Ir kol neapsirūpino patys ir neaprūpino artimųjų, jokių reformų nė iš tolo neįsileido. Nors publikai, kaip ką tik pavaizduota lietuviškoje kino komedijoje „Patriotai“, tą žodį galėjo kartoti dieną naktį. Kol oligarchai nenori, savo įžvalgas, strategijas ir vizijas gali dėti į stalčių. Išsilavinimas neleidžia pasakyti paprasčiau.
Šiuo metu pagal gebėjimą numatyti ateities variantų ir galimybę priimti teisingus sprendimus mūsų situacija visiškai skirtinga nei prieš 25 metus. Tada pakako susivokti, koks pavojingas dalykas yra patekti į NVS zoną, realizuoti šią įžvalgą nebuvo labai sudėtinga. Visuomenėje nebuvo oligarchų, o parlamente jų atstovų.
Vėliau įžvalgų įgyvendinimas pradėjo komplikuotis. Kova už energetinę nepriklausomybę jau susidūrė su „energetikų imperija“, o V.Adamkaus geniali įžvalga – dar ir su politiniu egoizmu.
Aižėjant ES, toliau savo nosies numatantys ateities variantai ypač reikalingi. Tokių gali atsirasti. Bet ar bent vieną protingą įžvalgą pasiseks įgyvendinti, atsakymas daugiau nei sudėtingas.
