Visai nesistebiu, kad R.Šalaševičiūtės prisipažinimas sukėlė tokį rezonansą mūsų šalyje. Viena vertus, aišku, kad teisinėje ir demokratinėje valstybėje ministras, davęs kyšį, vykdęs kitą kokią neskaidrią veiklą, net jeigu tai padaryta ir kai dar nebuvo ministru, turi atsistatydinti. Bet per daug yra veidmainystės kalbant apie kyšius ir korupciją aukščiausioje mūsų valdžioje. O ir Lietuvą, žiūrint į tai, kas vyksta čia ne pirmus metus, tik labai pritempus būtų galima vadinti teisine valstybe.
Apie tą veidmainystę ne kartą rašiau, įvardindamas įvairius korupcijos, valdžios piktnaudžiavimo atvejus, kurie Lietuvos teisėsaugai buvo neįdomūs. Ne mažiau norėjosi parašyti ir straipsnį apie kyšių davimą, girdint nuolat iš aukštų tribūnų kalbas, kad kyšį duoti yra negerai, kad taip darantis skriaudžia kitus šalies žmones.
Iš asmeninės patirties turėčiau pasakyti, kad kol kas Lietuvoje viskas yra kaip tik priešingai: neduodantis kyšių žmogus dažnai skriaudžia ne tik save patį, bet gali padaryti didelę žalą ir savo artimiems žmonėms. Paminėsiu ir keletą pavyzdžių.
Šis straipsnis buvo parašytas prieš daug metų, bet ilgai gulėjo kompiuteryje. Vis atrodė, kad jame per daug yra asmeninių išgyvenimų. Bet dabar jam pasirodyti atėjo laikas. Tikiuosi, žmonės supras: asmeninės detalės tik sako, kad viskas buvo tikra. Anksčiau parašytą straipsnį dar papildžiau įvykiais, kurie dabar sukėlė rezonansą. Vienas iš tokių: nuosprendis Darbo partijos byloje, nuskambėjęs šią savaitę.
Įtikinkite po to ką nors Lietuvoje, kad šį rezultatą nulėmė tik teisė.
Jeigu V.Uspaskichas nebūtų ėmęsis reikiamų priemonių (kokių, žino tik vienetai), ar jis būtų atsipirkęs tik bauda?
O toliau keletas pavyzdžių iš asmeninio gyvenimo, kas nutinka žmogui ar artimiems žmonėms, kai kyšio neduodi. Viskas įvyko Panevėžyje, kuris yra įvardinamas, kaip ir Vilnius, miestu, kur žemės gražinimas buvusiems savininkams juda sunkiausiai.
Taip jau atsitiko, kad mamos tėvai Panevėžyje turėjo iki sovietų okupacijos netoli 10 ha sklypų įvairiose miesto vietose pačiame centre. Niekad neužmiršiu, kaip vaikė šiose tarnybose dirbę pareigūnai garbaus amžiaus sulaukusį žmogų, mano mamą, kol atidavė jai gyvai būnant tik vieną pastatą su sklypu centrinėje miesto aikštėje.
Mama irgi buvo principinga: kyšio sakė neduos. Bet, kas žino, ar toks žemėtvarka „besirūpinusių“ pareigūnų elgesys nenualino ir jos sveikatos. Po kurio laiko ji mirė.
Tuo metu buvau Seimo narys, bet laikiausi principo, kad negalima niekam aukščiau skambinti, reikalauti baigti tą savivalę, lipti per galvas, kad tik atgautum tuos sklypus.
Nedariau to ir kai mamos netekome. Bet kai po ilgų vargų perkėlėme sklypus (vėlgi, tik per tarpininkus) į kitą rajoną, ne kur nors į didmiesčio centrą, prie ežero, upės ar jūros, o tiesiog į laukus ir tuos sklypus pardavėme (beje, su to rajono meru susijusiai įmonei, nors meras rodė savo deklaracijose, kad yra nelabai turtingas), tai gavome tik dešimtą dalį pinigų sumos, lyginant su tuo, ko verti sklypai Panevėžio centre. Nuostolis – per milijoną litų. O kol laikas ėjo, sklypai ten buvo dalinami.
Štai ir galvok po to, žmogau, ar neskriaudi pats savęs neduodamas kyšio. Bent kol kas Lietuvoje tie, kas ėmė kyšius, jei neužkliuvo aukštesnei valdžiai, yra laimėtojai.
Tačiau dar baisesnė situacija, kai susiduri su dilema, duoti ar neduoti kyšio gydytojui. Ypač jeigu ant svarstyklių padėta artimo žmogaus gyvybė ar galimybė jam išeiti iš gyvenimo oriai ir be skausmo. Kai mamai nustatė piktybinį auglį ir jį pašalino, mes, visa šeima, labai prašėme gydytojo, kad būtų padaryti papildomi tyrimai, ar nėra kur nors aplink išplitusios metastazės. Bet gydytojas buvo neperkalbamas. Jis tvirtino, kad mamai viskas gerai. Praėjo šiek tiek laiko, ir mamai viskas tik pablogėjo.
Atlikus tada jau tik tyrimus, paaiškėjo, kad metastazės buvo vis dėlto išplitusios. Kas žino, jeigu gydytojas viską būtų atlikęs iki galo, galbūt mama dar būtų gyvenusi.
Ne kartą tomis dienomis kilo klausimas: gal reikia tam gydytojui duoti, kaip sakoma, į kišenę. Bet nugalėjo principas: kyšį duoti nedora. Kas šiandien gali pasakyti, koks sprendimas būtų buvęs teisingesnis ir moralesnis? Šį klausimą savyje nešioju iki šiol.
Jis gimė viduje ir vėl, kai išgirdau istoriją apie kyšį davusią tada dar ne ministrę R.Šalaševičiūtę ir juo labiau po to perskaičius vienos šeimos gydytojos straipsnį. O jeigu tavo artimą žmogų kamuoja baisūs skausmai ir tu kyšio neduodi? Ar jausiesi teisus, ar bus tai moralus poelgis, jeigu dėl tavo principų žmogus mirs skausmuose? Ko reikia, kad tokios istorijos nenutiktų kitiems žmonėms ir pagaliau ko reikia, kad mūsų valstybėje, nors ir po dešimtmečių, vis dėlto atsirastų daugiau teisingumo?
Kalbant apie gydytojus, žinoma, pirmiausia reikia daugiau žmoniškumo. Niekaip negaliu suprasti, kaip medikas gali palikti ligonį skausmuose, o seselės nevartyti nuo vieno šono ant kito jėgų neturintį žmogų, jei už tai papildomai jiems nesumokėta.
Suprantu, kad gyvename žiauriame pasaulyje, kuriame patyčios, noras lipti per galvą kitam, įtrypti į purvą, asmeniniai savo reikalai yra svarbiau už žmoniškumą. Vis dėlto ir šiomis dienomis, kadangi tenka bendrauti su gydytojais vardan kitų likusių artimų žmonių, matau ir gerų, padorių gydytojų ir paslaugių seselių. Norėtųsi kažkaip jiems atsidėkoti. Bet po to. Kad tai nebūtų lyg prievarta išmuštas kyšis, o nuoširdi padėka.
Daug sudėtingiau viskas yra tokioje sferoje kaip korupcija, piktnaudžiavimas valdžia, kur kaltųjų nebaudžiamumas ir teisėsaugos aklumas tiesiog bado akis. Tie, kas tvarkė įvairius žemės sklypų skyrimo reikalus, saugomi teisėsaugos, kaip artimi žmonės.
Aukščiausioji valdžia numarino Specialiųjų tyrimų tarnybos tyrimą dėl vadinamųjų žemgrobių valdžioje. Niekas iki šiol taip ir nepatikrino asmenų, dalijusių žemės sklypus, sukaupto turto kilmės šaltinio. Visa tai dar laukia savo valandos. Negali valstybė, kuri nori vadintis teisine, būti kuriama ant neteisingumo pamatų.
Vis dar laukia savo valandos ir neteisybė, kai įtakingi Lietuvoje žmonės apsuko kitus šalies piliečius, ėmę keisti mažos vertės savo žemės sklypus į sklypus miesto centre, prie ežerų, upių, jūros. Atrodo, kad nesunku būtų tą teisingumą atkurti tiesiog pareikalavus sumokėti skirtumą tarp iškeistų sklypų verčių. Bet ar galime to tikėtis?
Čia ir tenka priminti aukštos valdžios veidmainiškumą kalbant apie korupciją bei kyšininkavimą. Visa tai stumia laikytis kuo toliau nuo buvimo politikoje.
Kartą po diskusijų apie tai, kaip įveikti korupciją, paminėjau vienai aukšto rango valstybės politikei apie vargus atgaunant žemės sklypus Panevėžio mieste, aišku, jau po to, kai jie buvo perkelti į kitą rajoną. Šios politikės, mėgstančios kritikuoti kitus dėl korupcijos bei kyšininkavimo, atsakymas mane labai nustebino: „Taip, grąžinant žemės sklypus yra daug korupcijos, bet jei matei, kad nuostoliai dėl to bus tokie dideli, ar negalėjai susitarti dėl visko kaip kiti žmonės?‘‘ Kaip reikėjo susitarti, atsakymo neišgirdau. Išgirdusi šį klausimą politikė nuskubėjo į savo kabinetą.
