„Moterys bijo skųstis, antraip praras darbą. Dantis sukandusios kenčia, tyli, tik viena kitai pasiguosdamos.
Nei iš aptarnaujamų klientų, nei iš savo valdžios jos niekada nesulaukia ne tik padėkos, bet paprasčiausio supratimo, paramos. Skaudina požiūris į mūsų darbą. Ukmergės NSPC išdirbau 19 metų, tad labai gerai žinau, kokia yra socialinių darbuotojų padėjėjų kasdienybė. Noriu apginti šį darbą dirbančias ukmergiškes, nes jos pačios neišdrįs, bijo apie tai kalbėti. O aš neturiu ko prarasti – jau dvejus metus ten nebedirbu, esu pensijoje“, – sakė 64 metų Aldona Kacevičienė.
Iki šiol su buvusiomis bendradarbėmis ryšius palaikanti ukmergiškė tikina, kad per jos nedarbo laiką Ukmergės NSPC mažai kas pasikeitė.
Gauna tik pirštines ir prijuostes
Pasak moters, socialinių darbuotojų padėjėjos – tarsi savotiškos neįteisintos tarnaitės. Jos skalbia, tvarko namus, nuperka ir namus pristato įvairias prekes, maisto produktus, gamina pietus, pasirūpina vaistais ir jų receptais, prineša malkų, padeda nusiprausti, palydi į gydymo įstaigą ir t.t.
Per dieną vienai darbuotojai tenka aplankyti 4 – 6 namus ir praleisti ten 1 – 2 valandas. Darbo diena, kaip ir visur, prasideda 8, o baigiasi 17 valandą. Jei kuri išėjo atostogų ar susirgo, jos aptarnaujami klientai laikinai perduodami kitoms, o už šį papildomą krūvį gaunamas tas pats atlyginimas.
A.Kacevičienės teigimu, klientai yra „išmėtyti“ po visą miestą, tad, kad juos laiku pasiekti, tenka naudotis visuomeniniu transportu. Šioms kelionėms pinigų valdžia neduoda, vienkartinio važiavimo kaina mieste kursuojančiais autobusais – 0,55 euro.
Iš savo mažo atlyginimo darbuotojoms padengia ir sąskaitas už telefoninius pokalbius darbo reikalais, kurių būna išties nemažai.
„Skambiname ir tariamės su žmonėmis dėl laiko, kada galėtume pas juos atvykti, gavę iš jų pirkinių sąrašus ir nuėjusios į parduotuvę irgi telefonu pasitariame, ką pirkti, ar tiks, pavyzdžiui, būtent ta grietinė, riestainiai ar batonas. Juk jei ne tuos gaminius nupirksi, pačiam juos teks valgyti. Telefono prireikia ir registruojant klientą pas gydytojus, kviečiant taksi ar kokius meistrus ir kt.
Prieš ekonominę krizę maždaug vienerius metus buvo nuperkamas mums mėnesinis važiavimo bilietas miesto viešuoju transportu, buvo skiriama po 10 litų telefono pokalbiams ir dar apie 30 litų buvo mokama už darbą su neįgaliaisiais, psichikos ligoniais. Krizė lyg ir pasibaigė, tačiau niekas taip ir neatstatė visų šių priedų prie atlyginimo“, – sakė A.Kacevičienė.
Jos žiniomis, kituose rajonuose tokį darbą dirbantys žmonės yra aprūpinami net maišeliais pirkiniams bei avalyne, kitomis su darbu susijusiomis priemonėmis. O Ukmergės NSPC duoda tik gumines, darbines pirštines bei prijuostes.
„Guminės pirštinės būtinos, nes labai dažnai tenka klientų namus plauti jų pačių į kibirą pripiltais stipriais, rankas graužiančiais chemikalais, tokiais, kaip pavyzdžiui „ACE“.
Kai kuriuose namuose nėra net tinkamo skuduro grindims plauti arba numetamas koks prie rankų limpantis ir dvokiantis skarmalas. Yra tokių apleistų būstų, kur net bijai prie ko nors prisiliesti.
Kartą viena buto šeimininkė manęs neišleido iš namų tol, kol nesutvarkiau užsikimšusio klozeto. Ko tik nedariau – plikas rankas į jį kišau, verkiau“, – prisiminė moteris.
Apspjaudo ir įžeidinėja
Kokiems žmonėms teikiama pagalbos į namus paslauga?
Tai suaugę asmenys su negalia ir jų šeimos, senyvo amžiaus vieniši žmonės bei kiti, kas laikinai, dėl ligos ar kitų priežasčių yra netekę savarankiškumo, nesugeba patys tvarkytis buityje bei dalyvauti visuomeniniame gyvenime.
A.Kacevičienės teigimu, ne retai tai būna nelaimingi, pikti ir viskuo nepatenkinti žmonės. Savo pagiežą jie paprastai išlieja ant socialinės darbuotojos padėjėjos, atėjusios jiems padėti.
„Ir mane, ir koleges tokie klientai yra iškeikę, išvadinę visokiausiais žodžiais: k...., alkoholikėmis, šiukšlėmis, esame ir jų apspjaudytos“, – sakė A.Kacevičienė.
Pašnekovė iki šiol prisimena pusantrų metų lankytą šeimą, kur kaskart, tvarkydama tų žmonių namus, girdėdavo vien tik užgauliojimus, priekaištus, įžeidinėjimus.
„Jie galėdavo ilgiausią moralą išsakyti vien dėl to, kad pavyzdžiui, skubėdama nepastebėjau kokio voratinklio už spintos. „Pažiūrėk, kaip tu dirbi, tavo valdžiai paskambinsiu ir apskųsiu“,- sakydavo.
Tie sutuoktiniai man buvo tragedija, „kryžius“, aš pas juos eidavau vos tramdydama ašaras, prireikdavo net raminančių. Nors savo valdžią apie tai ne kartą informavau bei prašiau pakeisti šią šeimą kita, tiesioginė mano viršininkė manęs neapgynė ir mano prašymo neišgirdo. Buvo pasakyta, kad reikia kentėti ir dirbti taip, kad nebūtų jokių skundų. Taigi, leido ir toliau tiems žmonėms mane žeminti“, – teigė ji.
Prisiminusi Kražių tragediją, kada buvo nužudyta senolės aplankyti atvykusi socialinė darbuotoja, A. Kacevičienė patikino, kad jai dirbant gyvybei pavojus niekada negrėsė.
„Visada privalai išlikti budri, atsargi. Tokiais atvejais gali pasikliauti tik savimi ir savo jėgomis – jokių realių priemonių ( dujų balionėlių, prožektorių ir kt. ) juk neturime“, – sakė ji.
Reikalauja pagaminti cepelinų
Socialinių darbuotojų padėjėjoms klientai dažnai pateikia ir neįgyvendinamų prašymų, kurie nėra įtraukti į Ukmergės NSPC paslaugų sąrašą. Pavyzdžiui, prašoma išvežti šiukšles, ravėti daržus, balinti medžius, prinešti malkų visai savaitei, aplankyti per šventes ar savaitgaliais.
Anot A.Kacevičienės, iš pradžių klientams maistui buvo nuperkami tik pusgaminiai, o vėliau liepta vietoje gaminti greitai paruošiamus patiekalus: blynus, kotletus, guliašą, šaltibarščius ar kt. Tiesa, kai kurie klientai reikalauja savo pagalbininkių paruošti jiems ir balandėlių, cepelinų ar vėdarų, – tačiau to dėl stokos daryti atsisakoma.
„Labai dažnai kitiems gamindavau pietus būdama pati tuščiu skrandžiu. Niekada niekas nepasiūlydavo kartu pavalgyti.
Paprastai pietums nusipirkdavau kokią bandelę. Nors mūsų darbo laike yra numatytos 45 minutės pietums, namo pavalgyti neapsimokėdavo važiuoti, o užsukti į kokią viešojo maitinimo įstaigą neišgalėjau“, – kalbėjo A.Kacevičienė.
Ją skaudino ir ne reti piktnaudžiavimo atvejai. Viena jos buvusi klientė puikiai vaidino sunkią ligonę, kol A.Kacevičienė kuopė jos namus. „Vos paeinančią ir dejuojančią palydėjau iki sofos, paguldžiau, apkaišiau. Išėjusi laukiu gatvėje autobuso ir savo akimis netikiu, ką regiu – mano klientė skubiu žingsniu kad skuodžia, kad skuodžia kažkur“, – šypsodamasi prisiminė ji.
O kitas atvejis – nors ir mirė neįgalus vyras, besinaudojęs socialinėmis paslaugomis, socialinės darbuotojos padėjėja ir toliau jo šeimos narių imama plauti grindų, nors tai galėtų atlikt ir sveika 20 – metė velionio dukra.
Kito darbo neieškojo
Ar A.Kacevičienė, susidurdama su įvairiais sunkumais ir neteisybe, nebandė ieškoti kito darbo?
„Ne. Neieškojau, nes laikiau save per sena. O antra, kur gi pasidėsi toje Ukmergėje?
Aš ir socialinės darbuotojos padėjėja tapau ne iš gero gyvenimo – mažinant etatus buvau atleista iš tuomečio Respublikinio projektavimo instituto padalinio Ukmergėje, kur 15 metų dirbau technike“,
Ten buvo didesnė alga ir tai mane ir išgelbėjo skiriant senatvės pensiją. Jei nebūčiau ten dirbusi, šiandien negaučiau 231 euro pensijos“, – sakė moteris.
Meilė žmonėms, tolerancija, kantrybė, gera sveikata – tai, pasak A.Kacevičienės, turi turėti kiekvienas socialinėje srityje dirbantis žmogus.
Beveik du savo gyvenimo dešimtmečius šiam darbui atidavusi moteris patikino, kad jei kada nors prireiks, neatsisakys ir pati kreipsis pagalbos į socialinius darbuotojus.
„Prisižiūrėjau visko ir galiu pasakyti, kad senatvė yra baisi. O jei dar ir protą prarandi – tai jau tikra tragedija.
Kai kurie seni žmonės galėtų atsiremti į kaimynus ar vaikus, tačiau pastarieji nuo jų nusisuka. Ir tai atsitinka, tada kai tie senoliai visus iš eilės apkalba, daug mato ir girdi, yra pikti ir pagiežingi, bei visiems mėgstantys pabrėžti, jog jie daugiausiai už visus dirbo ir buvo geresni“, – pokalbį baigė A. Kacevičienė.
Sigita Bakanauskienė, Ukmergės NSPC direktorė:
„Ukmergiškių namuose lankosi 11 socialinių darbuotojų padėjėjų, kurių amžius nuo 35 iki 59 metų, o išsilavinimas nuo vidurinio iki aukštojo universitetinio. Per dieną darbuotojai tenka 4 – 5, o savaitės bėgyje – 12 – 15 klientų ir tai yra normalus darbo krūvis. Atostogų ar nedarbingumo laikotarpiu krūvis nėra perskirstomas, tačiau įdarbinami terminuotoms sutartims iš Darbo biržos siunčiami darbuotojai pagal viešųjų darbų programą.
Socialinės paslaugos klientų namuose teikiamos vadovaujantis šalies Socialinių paslaugų įstatymu ir Socialinių paslaugų katalogu, patvirtintu Socialinės apsaugos ir darbo ministrės. Kas mėnesį vidutiniškai turime apie 80 šiomis paslaugomis besinaudojančių žmonių.
Pirmiausia žmogui, kuris kreipiasi į NSPC paslaugų, nustatomas jų poreikis. Tai atlieka vyriausioji socialinė darbuotoja. Sprendimą dėl socialinių paslaugų asmeniui skyrimo ir apmokėjimo už jas priima rajono savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėja.
Savivaldybės nustatyta kaina už paslaugas – 3 eurai už 1 valandą. Šią kainą moka 510 eurų ir didesnes pajamas turintys asmenys. Jei pajamos yra 408 – 510 eurų – paslaugos kainuoja 2,4 euro už valandą, jei 306 – 408 – tai 1,5, jei 204 – 306 – tai 0,60, o jei pajamos mažos ir siekia tik iki 204 eurų – paslaugos nieko nekainuoja. Kiekvienas asmuo už teikiamas paslaugas gali sumokėti ne daugiau kaip 5 – 20 procentų nuo savo gaunamų pajamų.
Ar galima mūsų darbuotojas vadinti tarnaitėmis? Ne apie tai reikia kalbėti. Socialinės paslaugos tai ir yra tai, kas reikalinga, kad žmogui būtų lengviau gyventi, tvarkyti savo buitį ir tenkinti būtinus poreikius kuo ilgesnį laiką ir savo namuose. Socialinio darbuotojo padėjėjo tiesioginė pareiga yra gerai atlikti tokios paskirties darbą. Jei klientas nesudaro galimybės teikti paslaugas, jų teikimas stabdomas arba nutraukiamas.
Socialinių darbuotojų padėjėjoms nekeliami ypatingi reikalavimai, tai nėra aukštos kategorijos darbas. Nuo šių metų sausio 1 – osios maždaug 40 eurų padidėjo jų atlyginimas. Aukštojo išsilavinimo neturintis darbuotojas gauna 394, o su aukštuoju – 397 eurus per mėnesį. Jų darbo vieta – konkreti šeima. Laikas, kuomet darbuotojas vyksta į šeimą ir atgal, įskaičiuojamas į darbo laiką.
Priemonių darbuotojų saugumui užtikrinti yra nuperkamos, kai darbuotojas išsako poreikį joms.
Ukmergės NSPC – savivaldybės biudžetinė įstaiga, didžiąją lėšų dalį jo išlaikymui skiria savivaldybė. Pernai iš savivaldybės gavome beveik 169 tūkstančius eurų. Centras papildomai užsidirba teikdamas paslaugas, rašydamas ir vykdydamas projektus, gaudamas valstybės dotacijas už paslaugas, kurios teikiamos negalią turintiems asmenims.
2014 metais rajono savivaldybės Bendruomenės sveikatos taryba mūsų centrui skyrė nominaciją „Teigiamo klimato organizacija“. Centre nėra jokių barjerų tarp darbuotojų ir administracijos. Visi visada išklausomi, priimami sprendimai. Atsakingai ir kvalifikuotai dirbantiems ir jokių pastabų iš klientų negaunantiems darbuotojams pagal galimybes metų eigoje išmokami priedai“.
