Į Lietuvą praėjusių metų gruodžio viduryje atvykusi migrantų šeima iš Irako džiaugiasi gyvenimu Lietuvoje. Šeimos galva Yasseras Alany, jo žmona Hamsa, duktė Mina ir sūnus Karamas gyvena Ruklos pabėgėlių centre.
Čia atvykėliai mokosi lietuvių kalbos, Y.Alany greitai pradės lankyti specialybės kursus, o dar po kelių mėnesių šeima turėtų persikelti į vieną Lietuvos savivaldybių.
„Lietuvos rytas“ Ruklos pabėgėlių centre aplankė irakiečių šeimą.
„Laba diena, sveiki!“ – kai susitikome, plačiai nusišypsojęs lietuviškai pasisveikino Yasseras.
Susikalbėti su Yasseru mums padėjo Vytauto Didžiojo universiteto arabų kalbos profesorius Shamsas Aldeenas.
– Ar kelionė iš Irako buvo sunki? – paklausėme Y.Alany.
– Labai sunki, tikrai daug iškentėjome. Praėjusių metų spalio mėnesį Irake buvo pagrasinta mane nužudyti. Gavau voką, į kurį buvo įdėta kulka. Grasinimo sulaukėme iš vienos teroristinės grupuotės. Tada ir nusprendžiau palikti savo šalį.
Su šeima nuvykome į Turkiją, Stambulą, o tuomet pasiekėme Izmyrą. Iš šio miesto persikėlėme į Graikijos Lesbo salą.
– Kėlėtės laivu?
– Izmyre susitikau su žmonių kontrabandininkais, kurie siūlosi perkelti į Graikiją. Prašėme saugaus laivelio, kad tikrai pasiektume salą.
Migrantų gabentojas pasakė, kad keliausime su kitomis šeimomis, ir nuvežė mus prie jūros.
Turėjome palaukti kitų šeimų. Jau buvo tamsu, šalta. Laukėme nuo 20 val. iki 3 val. nakties.
Visi girdėjome ošiančią jūrą, tačiau jos nematėme.
Turėjome tylėti – bijojome, kad kas nors gali mus išgirsti.
Apie 3 val. išgirdome artėjančios valties variklio burzgimą. Valtyje sėdintys žmonių gabentojai, kurie buvo ginkluoti, pasakė, kad jau galima plaukti.
Mums buvo paaiškinta: plauksime arba visiškai pilna valtimi, arba visai neplauksime. Dauguma šeimų sutiko plaukti, bet buvo ir tokių, kurios nenorėjo rizikuoti ir liko.
Išplaukėme perpildyta valtimi. Bangos buvo aukštos, neturėjome jokios šviesos – tik žvaigždėtą dangų.
Prieš lipdami į valtį galvojome: jeigu kas nors nutiks vienam, nutiks visiems. Jeigu kas nors įkris į vandenį, šoksime visi – arba gyvensime visi, arba mirsime kartu.
Turėjome gelbėjimosi liemenių, už kurias papildomai sumokėjau 100 dolerių. Jau atvykus į Graikiją valties savininkas liepė jas atiduoti – turbūt pardavė kitiems migrantams.
Iki Lesbo salos plaukėme apie 3 valandas. Kai pasiekėme krantą, paaiškėjo, kad dabar turime kopti aukštomis uolomis.
Galų gale su kitomis šeimomis pasiekėme fermą, kurioje galėjome pailsėti ir palaukti, kol visiškai išauš.
Tada nuėjome prie kelio ir stabdėme automobilius – norėjome, kad kas nors nuvežtų iki policijos nuovados Mitilėnės centre.
Vienas vairuotojas sutiko mane ir kitą šeimą nugabenti arčiau pabėgėlių stovyklos, tačiau mus išleido iki jos likus 30 kilometrų.
– Negi teko žingsniuoti?
– Sustabdėme kitą mašiną, kuri mus nuvežė iki pat stovyklos salos sostinėje Mitilėnėje. Po kelionės buvome labai pavargę.
Kai pasiekėme stovyklą, pabėgėlių priėmimo centre gavome maisto ir vandens.
Čia buvome tik vieną dieną – buvome išsiųsti į Atėnuose esančią pabėgėlių stovyklą. Ten jau plaukėme keltu.
Atėnuose sulaukėme nemažai pagalbos – vaikams davė antklodžių, parodė, kur miegoti, kur galima gauti maisto, kur yra sveikatos priežiūros punktas.
Jau Mitilėnėje gavome dokumentus, patvirtinančius, kad esame prieglobsčio prašytojai.
Mums buvo pasakyta, kad stovykloje Atėnuose galime gyventi tol, kol būsime išsiųsti į mus priimsiančią šalį.
– Kaip jautėtės po mėnesio kelionės, kaip į viską reagavo vaikai?
– Pavargome persikeldami iš vienos vietos į kitą, nors vaikams viskas buvo kaip nuotykis, gera kelionė. Kūdikiui skaudėjo pilvuką, bet jis per visą kelionę laikėsi gerai.
– Į kurią šalį jūs norėjote vykti?
– Buvau užpildęs prašymą, kad su šeima būčiau perkeltas į Austriją arba Vokietiją. Ten gyvena mano artimieji. Tačiau man paaiškinta, kad tai įgyvendinti bus nelengva.
– Kada sužinojote apie Lietuvą?
– Stovykloje Atėnuose, kur jau gyvenome apie tris savaites, buvo pranešta, kad esame atrinkti vykti į Lietuvą. Buvau nustebęs, nes su šeima prašėme būti perkelti į kitas šalis.
Tiesą sakant, net nebuvau girdėjęs apie tokią šalį kaip Lietuva. O dabar esu nustebintas čia sutikęs tiek malonių žmonių.
Atėnuose man buvo pasakyta, kad turiu rinktis – arba važiuoti į Lietuvą, arba likti Graikijoje.
Paaiškinau, kad Lietuvoje neturiu jokių pažįstamų, jokių artimųjų. Tačiau buvo paaiškinta, kad tai vienintelis pasirinkimas. Sutikau.
Po to man buvo pasakyta, kad per tris dienas turiu prisistatyti į Lietuvos ambasadą Atėnuose.
Nuvykome kartu su stovyklos atstovu ir vertėju. Buvome labai maloniai priimti, pavaišinti arbata, sausainiais ir saldainiais. Jautėmės kaip svečiai!
Ambasados darbuotojai parodė Vilniaus nuotraukų, papasakojo apie šalį. Tos nuotraukos man labai patiko, viskas atrodė labai gražu. Šeimai taip pat patiko, visi buvome labai laimingi.
Taip pat susitikau su grupe žmonių, kurie buvo atvykę iš Lietuvos. Kalbėjomės kelias valandas. Manęs jie klausinėjo visko.
Galiausiai buvo pasakyta, kad mums siūloma vykti į Lietuvą – čia sulauksime daug pagalbos, gausime išmokas, gyvenamąją vietą ir būsime pabėgėliai.
Aš padėkojau ir sutikau važiuoti. Po savaitės per Frankfurtą atskridome į Vilnių.
Tačiau buvau kiek nustebęs, kad iš Graikijos į Lietuvą keliavome vieninteliai. Negalėjau tuo patikėti.
– Ar žinojote, kad Lietuvoje būsite pirmieji perkelti migrantai?
– Ne, mums to nepasakė. Tik paaiškino, kad Lietuva mus vienintelius pasirinko iš tų, kurie teikė prašymus būti perkelti į kitą šalį.
Galvojome – negi būsime vieninteliai pabėgėliai visoje šalyje?
– Kokia buvo reakcija atvykus į Lietuvą?
– Iš stovyklos mus paėmė policijos pareigūnai ir nuvežė į oro uostą. Skrydis per Frankfurtą buvo 6 valandą ryto, o jau tada pasiekėme Vilnių.
Prieš nusileidžiant lėktuve per garsiakalbius buvo paskelbtas mano vardas ir pranešta, kad mus pasitiks.
Visi lėktuve buvę žmonės į mus sužiuro, kodėl mūsų lauks palyda. Gal pamanė, kad esu svarbus žmogus? (Juokiasi. – Red.)
Oro uoste mūsų laukė ir pasienio pareigūnai.
Nuvedė į kambarį, kur buvo paruošta maisto ir drabužių vaikams. Vėliau nuėjome į kitą patalpą, kur buvo paimti pirštų atspaudai.
– Nustebino žiniasklaidos dėmesys?
– Tai buvo netikėta. Mes buvome labai pavargę.
– Jums nebuvo suteiktas pabėgėlių statusas. Sprendimą apskundėte teismui. Kodėl?
– Buvo keista sužinoti, kad mes gavome ne pabėgėlio statusą, o laikiną leidimą gyventi Lietuvoje.
Klausėme, kodėl taip nutiko. Atėnuose mums buvo sakoma, jog gausime pabėgėlio statusą, o atvykę sužinojome, kad gauname papildomos apsaugos statusą.
Tada mums paaiškino, kad galime apskųsti sprendimą. Tai ir padarėme.
– Ar buvo raštiškas susitarimas dėl pabėgėlio statuso?
– Ne, mes apie tai tik kalbėjomės. Todėl apskundžiau sprendimą ir pateikiau visus dokumentus, pagrindžiančius, kodėl mes su šeima turime gauti pabėgėlių statusą.
Tikiuosi, kad ši problema greitai bus išspręsta. Noriu planuoti savo gyvenimą bent kelerius metus į priekį – vaikai juk turės lankyti mokyklą ir darželį.
– Lietuvoje daug kas mano, kad po kiek laiko išvyksite iš čia – pavyzdžiui, į Vokietiją.
– Jeigu čia turėsiu darbą, sėkmingai įsikursiu, tikrai liksiu Lietuvoje. Kol kas man čia gerai – saugu, su šeima esame kartu.
– Ar yra artimųjų, kuriuos norėtume atsivežti?
– Irake liko mano žmonos šeima, mano tėvai, dvi seserys ir du broliai.
Jeigu būtų įmanoma, norėčiau, kad jie būtų kuo arčiau mūsų. Dabar Irake jie gyvena vis kitame mieste – turi nuolat keisti gyvenamąją vietą, nes baiminasi susidorojimo.
– Jūs Lietuvoje gyvenate pusantro mėnesio. Kaip jaučiatės?
– Mes su šeima džiaugiamės, kad esame Lietuvoje, ir norime padėkoti už tai, jog mus priėmė. Mums labai padeda čia dirbantys žmonės. Džiaugiuosi būdamas čia, o ne Irake.
– Ką jūs veikiate pabėgėlių centre?
– Rytais einame į lietuvių kalbos pamokas. Vaikai laiką leidžia vaikų kambaryje, žaidžia. Bendraujame su kitomis čia gyvenančiomis šeimomis, mano žmona pagamina tradicinių patiekalų. Keičiamės maistu su kitų tautų žmonėmis. Negalime su jais susišnekėti, tad bandome taip bendrauti.
– Ar lietuvių kalbos pamokos sunkios?
– Mes stengiamės nešvaistyti laiko – papildomai mokomės ir savo kambaryje. Net duktė jau išmoko skaičiuoti iki dešimties, maži vaikai greičiau mokosi naujos kalbos.
Norėčiau, kad būtų galima greičiau išmokti, – susileisti lietuvių kalbos pamokas kaip kokius vaistus. (Juokiasi.) Sunku, kai negali susikalbėti su žmonėmis.
– Dabar gyvenate Rukloje. Kur norite persikelti ateityje?
– Mes jaučiamės laimingi, nes esame vienoje vietoje – Rukloje. Jeigu turime kur nors nuvykti, padeda centro darbuotojai. Iš Ruklos, jeigu bus įmanoma, norėčiau keliauti į Vilnių.
– Kokia jūsų profesija? Gal Vilniuje ar kitame mieste galėsite dirbti pagal specialybę?
– Bagdade esu baigęs turizmo bakalauro studijas.
Kai šalį valdė Saddamas Husseinas, dirbau prabangiuose viešbučiuose, tačiau įvykus perversmui turizmo sektoriaus Irake faktiškai nebeliko. Todėl įsidarbinau kelininku – remontuodavau ir tiesdavau kelius.
Lietuvoje noriu būti kirpėjas. Nemoku kirpti, tačiau moku skusti barzdas. Jeigu išmoksiu kirpti, turėsiu galimybę įsidarbinti Vilniuje.
Jau buvau nuvažiavęs į bandomąjį susitikimą Vilniuje – vieno salono savininkui parodžiau, ką moku. Jis pasakė, kad sugebėjimų turiu, tačiau reikia patobulinti kirpimo įgūdžius.
Ketinu vykti į kirpėjų kursus.
– Ar žinote, kad nemažai lietuvių neigiamai žiūri į pabėgėlius dėl krizės, kuri dėl jų kilo Europoje?
– Esu apie tai girdėjęs, be to, žiūriu žinias per televiziją.
Tačiau žmonės nėra vienodi. Mūsų šalyje sakoma: „Visi turime pirštus, tačiau jie visi skirtingi.“
Atvykę čia, mes norime savo pavyzdžiu parodyti, kad esame kitokie.
Pabėgėlių centre sutikau daugybę žmonių – jie šypsosi man, o aš jiems.
Aš noriu, kad nebijotume vieni kitų – nei lietuviai mūsų, nei mes jų. Galiu garantuoti, kad iš mūsų tikrai nepatirsite jokių blogybių, nes mes – ne tokie žmonės.
Tikiuosi, kad galėsime sudaryti gerą įspūdį.
– Kai atvykote į Lietuvą, buvo gausybė sniego. Ar jums nebuvo šalta? (Išgirdęs klausimą Yasseras pradėjo juoktis ir linkčioti galvą.)
– Irake vasarą labai karšta, šilta netgi ir žiemą. Mus nustebino sniegas, o nuo šalčio net pradėjo skaudėti akis.
Todėl nudžiugome, kai sniegas pradėjo tirpti ir pasirodė žaluma. Sniego būna tik Irako šiaurinėje dalyje.
– Ar atvykęs į Lietuvą susisiekėte su tėvynėje likusiais artimaisiais?
– Taip, bendraujame, paaiškinau, kur esu. Tačiau motinai nepasakojau, kad keliavome per jūrą. Vėliau ji vis tiek tai sužinojo ir labai susijaudino.
Broliai ir seserys bijo rizikuoti ir keltis per Egėjo jūrą, todėl kol kas nekeliauja į Europą.
– Ar ketinate kada nors sugrįžti į Iraką?
– Ne, nes man ten nebesaugu. Siautėja gaujos, grobiančios žmones dėl išpirkos, gali nužudyti.
Tai susiję su sunitų ir šiitų nesutarimais.
Neaišku, kada atvyks kiti migrantai
* Lietuva yra įsipareigojusi iki 2017 metų pabaigos priimti 1105 migrantus. Kol kas nėra nustatyta, kiek jų turi atvykti per mėnesį.
* Migrantai, kuriuos Lietuva įsipareigojo priimti, bus perkelti tuomet, kai bus atliktos visos reikiamos procedūros.
* Prieglobsčio prašytojų atranką vykdo Graikija ir Italija, o ne priimančios valstybės.
* Po to, kai Graikija ar Italija atrenka prieglobsčio prašytojus, jų duomenys pateikiami priimančiai valstybei. Ji vykdo savo atrankos proceso procedūras, įvertinusi turimus duomenis praneša, ar gali priimti nurodytus asmenis. Šis procesas priklauso nuo visų jame dalyvaujančių šalių.
