Ar, tarkime, sveikatos apsaugos ministrei R.Šalaševičiūtei tikrai būtina atsistatydinti todėl, kad ji prisipažino prieš keletą metų artimo asmens prašymu gydytojui davusi kyšį?
Vieni tokią politikės išpažintį vadina nuoširdžia. Mat, apklausų duomenimis, net 48 proc. žmonių prisipažįsta davę medikams kyšių.
Kiti sako, jog tai nedovanotinas neapdairumas ir net politinis aklumas, nes sveikatos apsaugos ministrė privalo rodyti pavyzdį kovojant su bene didžiausia jos valdomos sistemos yda – plačiai įsišaknijusiu kyšininkavimu, o ne pripažinti savo bejėgiškumą teiginiais, kad ir ji, kaip visi, davė kyšį.
Vis dėlto būta atvejų, kad ir į purvinesnį liūną įsmukę ministrai neskuba atsistatydinti, juos visaip mėgina teisinti jų partija ir, nebent ilgai nerimstant skandalui, jie galiausiai išvelkami iš posto pasitelkus kone buldozerį.
Su R.Šalaševičiūte socialdemokratai pasielgė visiškai priešingai – juolab kad svarstant, kas pakeis V.Andriukaitį sveikatos apsaugos ministro poste, jos kandidatūros iki pat paskutinės minutės valdantieji neminėjo.
R.Šalaševičiūtės pavardė, kaip vėliau buvo kalbama, atsirado prezidentės pageidavimu, kuriam premjeras negalėjo atsispirti. Gal todėl šalies vadovė irgi taip staigiai pasišovė nurašyti ministrę?
Suprantama, artėjant Seimo rinkimams opozicija suskubo pasinaudoti savotišku ministrės paslydimu tarsi ant banano žievės ir nirtulingai atakavo ją reikalaudami atsistatydinti. Matyt, tikėjosi, kad bent savaitę kitą dar bus galima žvanginti kardais ir kapoti valdančiuosius. Nepavyko.
Konservatoriai, dar išvakarėse skelbę, jog R.Šalaševičiūtei ne vieta Vyriausybėje, jau neatrodė patenkinti tokiu įvykių posūkiu ir ėmė ieškoti rimtesnių priežasčių, spėlioti, kad gal šiuo atsistatydinimu esą norima pridengti rimtesnes ministrės nuodėmes.
Politikė iš tiesų buvo apklausta kaip liudytoja ikiteisminiame tyrime dėl galimos korupcijos Šiaulių ligoninėje. Bet teisėsauga apie įtarimus jai nė neužsiminė.
Beje, STT ketina apklausti ir patį premjerą A.Butkevičių dėl Vyriausybės nutarimo naikinti kurortines zonas Druskininkuose. Dėl to paties aplinkos ministras „tvarkietis“ K.Trečiokas kviečiamas į apklausą netgi kaip specialusis liudytojas, o tai reiškia, kad teisėsauga jau turi duomenų apie galimai neteisėtus jo veiksmus.
Bet kol kas nėra nė kalbos, kad turėtų atsistatydinti dar kas nors iš Vyriausybės, nors joje, kaip jau įprasta, prezidentė įžvelgė korupcijos šešėlių.
Matyt, socialdemokratams pasirodė, kad tokioje situacijoje neverta stumdytis su opozicija dėl R.Šalaševičiūtės, ir nuspręsta ją paaukoti. Ko gero, tai rodo, kad valdančioji partija nelaiko jos svarbia veikėja. Jau kuris laikas sklandė kalbos, kad socialdemokratai nėra patenkinti ministrės veikla ir ji gali būti atleista.
Iš tiesų ankstesnio sveikatos apsaugos ministro V.Andriukaičio gausiai dalyti pažadai sudoroti korupciją, išnaikinti neoficialias priemokas, sumažinti eiles pas gydytojus, atpiginti vaistus liko neištesėti. Stringa ir seniai skelbtas gydymo įstaigų tinklo optimizavimas.
Kita vertus, panašių priekaištų būtų galima pažerti ne vienam ministerijos vadovui. Juk ne mažiau pylos gauna švietimo ir mokslo ministrė A.Pitrėnienė ar socialinės apsaugos ir darbo ministrė A.Pabedinskienė, jau seniai minima kaip viena realiausių kandidačių netekti posto.
Krinta į akis, kad sveikatos apsaugos ministrai vidutiniškai keičiasi kas pusantrų metų, – tiek laiko R.Šalaševičiūtė ir spėjo pavadovauti ministerijai.
Tai jau nestebina, nes sveikatos apsauga, kaip ir švietimu ar socialine rūpyba, žmonės ypač nepatenkinti, o realių reformų yra tiek mažai, kad jų visuomenė nejaučia.
Šių ministerijų vadovams būtina turėti ypač tvirtą politinį stuburą, kad įstengtų vykdyti pertvarką, nes jiems tenka nuolat susidurti su įtakingų lobistinių grupių spaudimu.
Taigi kodėl sveikatos apsaugos, švietimo ir mokslo, socialinės apsaugos ir darbo ministrais paprastai paskiriami anaiptol ne ryškiausi politikai, nepriklausantys savo partijos vadovybei?
Juk ir R.Šalaševičiūtės paskyrimas ministre buvo netikėtas net daugeliui socialdemokratų. Panašiai pasirinkta ir „darbietė“ A.Pitrėnienė, kai prezidentė išbrokavo Seimo vicepirmininką V.Gedvilą, o niekam negirdėta A.Pabedinskienė kaip koks zuikis iš fokusininko kepurės buvo ištraukta iš Marijampolės kolegijos.
Gal įtakingi politikai vengia šių ministerijų, nes jų vadovus laiko pirmaisiais kandidatais į mirtininkus, kitaip sakant, pasmerktus lėkti iš posto?
Vadinasi, partijos (tiek kairiosios, tiek dešiniosios) nė netiki, kad įstengs pertvarkyti visuomenei ypač svarbias sveikatos, švietimo ir socialinę sritis.
Aišku, nereikia turėti iliuzijų, kad kas nors pasikeistų per kiek daugiau nei pusmetį iki Seimo rinkimų. Bet ar sudarant naują Vyriausybę šių ministerijų vadovais jau bus paskirti kito lygio, jaunesnės kartos ir modernesnio mąstymo energingi politikai? Vargu. Vadinasi, vėl bus liejamos krokodilo ašaros dėl nevykstančių reformų ir sąstingio.
