Kelias savaites prieš Apeliacinio teismo sprendimą niekas dabartinio
varianto net nesvarstė, visi tik kalbėjo, bėgs iš Lietuvos V.Uspaskichas
ar ne. Neatmestina, kad kažkas ir iš butelio lažinosi.
Jeigu toks teismo sprendimas būtų buvęs priimtas prieš penkerius ar
aštuonerius metus, būtum paskėsčiojęs rankomis, patrynęs batu cigaretę
ir po kelių dienų pamiršęs. Bet kaip ne tik sau paaiškinti dešimties
metų spektaklį ir protu sunkiai suvokiamą kontrastą su rezultatu?
Galima suprasti užsitęsusią Sausio 13-osios bylą. Medžiaga vežama
mašinomis. O čia – elementari buhalterinė makliavonė buvo tirta kaip
sudėtingiausia žmogžudystė. Ir pabaiga: na, gerai, susimokėkite baudas
ir daugiau taip nedarykite.
Tad ko čia piktintis, kad Lietuva pavadinama provincija. Provincialiau
ir nesurasi. Aiškinama, kad teisėjai, kitaip nei prokurorai ar dar kiti
teisėjai, skirtingai perskaitė Baudžiamąjį ar kokį kitą kodeksą. Bet ar
jie taip surašyti, kad galima interpretuoti vos ne visiškai priešingai?
Mintyse kyla dar viena prielaida: byla, ko gero, riedėjo visiško
kaltininkų išteisinimo link ir tik dėl galimo visuomenės šoko buvo
nuspręsta pripažinti šiokią tokią kaltę.
Dabar jau sunku atkurti bylos peripetijas, juo labiau nustatyti, kada
kokios priežastys lėmė jos „apmirusius“ ir staiga vėl „atgyjančius“
laikotarpius. Aišku tik viena – ji visada buvo susijusi su Lietuvos
politiniu kontekstu, asmeniškai V.Uspaskicho ir jo partijos vaidmeniu
visuomenėje.
Įstrigo vienas epizodas: kai „darbiečiai“ palaikė konservatorius dėl
naujos atominės elektrinės statybos idėjos, apie teismus nebuvo nieko
girdėti, o kai Darbo partija patraukė į koaliciją su socialdemokratais,
susidomėjimas juodąja buhalterija ėmė augti kaip ant mielių. O kiek
tokių bangavimų būta per dešimt metų?
V.Uspaskichas į naująją Lietuvos visuomenę atėjo su įvairių pakopų ir
stiliaus privatizacijos banga, kaip ir visoje Rytų Europoje, Rusijoje, o
dabar mums taip rūpimojoje Ukrainoje.
Nebuvo jis nei Peterburgo
banditas, nei grobuonis, turėjo ir tebeturi verslininko uoslę, todėl
greitai, kaip ir dera, įsigijo savo veiklos teritoriją, pavydžiai
pavadinta kunigaikštyste, ir įtaką.
Retas klestintis verslininkas nenori savo įtakos išplėsti į politiką.
Manau, V.Uspaskichas šiuo atveju padarė klaidą. Buvo užprogramuotas
negatyvus susidomėjimas.
Mažose valstybėse politikams visada ankšta, ypač kai kas nors ateina iš
verslo. Iš pradžių V.Uspaskichas buvo šiek tiek panašus į J.Borisovą,
kuris „pasigavęs“ R.Paksą galvojo pasidaryti savo verslui rimtą politinį
„stogą“. Kuo tai baigėsi, neverta kartotis. V.Uspaskichas taip pat
susirado šalininkų, bet greitai suprato, kad jei pats neimsi vadžių į
rankas, gero nelauk.
Pagaliau šalininkai šalininkais, net mokslinis bendradarbis tokių gali
susirasti, svarbiausia, kur rasti rinkėjų. Su rinkėjais Darbo partija
elgiasi paprastai, kaip ir visi pokomunistinių režimų oligarchai:
nepolitikuoti, kalbėti daugiausia ekonominiais klausimais, neutraliai
laikytis dėl užsienio politikos, o prieš rinkimus žadėti kokį nors
vieną, nesvarbu, kad ir neįvykdomą, dalyką.
Iki šiol iš tikrųjų labai sunku suvokti, kas yra Darbo partija.
Liberalai, socialistai, konservatoriai? Arčiausiai tiesos atsakymas: o
kokių tamstai pažiūrų reikia? Jeigu ne ta nelemtoji buhalterija, tarp
visų pažiūrų plaukiojantys „darbiečiai“ laikui bėgant galėjo užimti
socialdemokratų vietą.
Koją pakišo elementarus neapdairumas ir įsitikinimas, kad bendrame visų
partijų finansų chaose į atsitiktinai užtiktas machinacijas niekas
nekreips dėmesio.
Vis dėlto reikia pripažinti, kad per visą bylos procesą V.Uspaskichas
elgėsi išmoningai, nesėdėjo sudėjęs rankų, nevirkavo ir išlaukė momento,
kai neaiškios kilmės angelas pakišo pagalvę ir politikas, tiksliau, jo
partija, vėl tapo reikalingi.
Šiuo metu Lietuva neturi visuomenei žinomo nei ateities plano, nei
strategijos. Užsienio politikoje gelbėjamasi nuolatos primenama Maskvos
grėsme ir kartojamu įsitikinimu, kad sankcijas Rusijai reikia tęsti
tikintis, jog ta vieną dieną ims ir apvirs. Kas atsitiks po griūties
arčiausiai stovintiems, ko gero, neanalizuojama.
Ne ką geriau ir dėl ES perspektyvų. Vienintelė paguoda, kad pabėgėliai
į Lietuvą nesiveržia, o šlapdribai artėjant vasaros link neatrodo, kad
labai čia norėtų atvykti. Bet Šengeno zona vis tiek gali būti uždaryta
ir bendromis frazėmis gyventojų nenuraminsi. Bus reikalaujama
konkretesnių ateities planų. Jų nėra net teoriškai.
Didžiausia problema – stiprėjantis euroskepticizmas. Iš didesnių ES
valstybių jis išplis po stiprių demokratinių tradicijų neturinčias
naujas Bendrijos nares.
Nesunku nuspėti, kad Briuselio politikos užkulisiuose naujos ES narės
yra skatinamos neprarasti sunkiai pasiekto vidaus politikos stabilumo ir
atsargiai žiūrėti į naujus politinius darinius, kurie labai greitai gali
įsiūbuoti valtį.
Turime tris tvirtas europietiškas partijas: konservatorius, liberalus
ir socialdemokratus. Visos kitos – miglotos. Iš miglotų su
aiškesniais europiniais kontūrais yra tik Darbo partija. Pavojingiausia
– „lepenistinė“ „Tvarka ir teisingumas“.
„Darbiečiai“, kai virš jų galvos neliko Damoklo kardo, galėtų palaikyti
vidaus politinį stabilumą. Konservatoriai dabar siekia surengti apkaltą
„darbiečiui“ V.Gapšiui. Kvailystė. Tai perspektyvus ir gabus
politikas, nereikia jam pavydėti. Geriau tarp rimtųjų partijų paieškoti
panašių ir dar talentingesnių galimam Europos byrėjimui atremti.