Kelias savaites prieš Apeliacinio teismo sprendimą niekas dabartinio varianto net nesvarstė, visi tik kalbėjo, bėgs iš Lietuvos V.Uspaskichas ar ne. Neatmestina, kad kažkas ir iš butelio lažinosi.
Jeigu toks teismo sprendimas būtų buvęs priimtas prieš penkerius ar aštuonerius metus, būtum paskėsčiojęs rankomis, patrynęs batu cigaretę ir po kelių dienų pamiršęs. Bet kaip ne tik sau paaiškinti dešimties metų spektaklį ir protu sunkiai suvokiamą kontrastą su rezultatu?
Galima suprasti užsitęsusią Sausio 13-osios bylą. Medžiaga vežama mašinomis. O čia – elementari buhalterinė makliavonė buvo tirta kaip sudėtingiausia žmogžudystė. Ir pabaiga: na, gerai, susimokėkite baudas ir daugiau taip nedarykite.
Tad ko čia piktintis, kad Lietuva pavadinama provincija. Provincialiau ir nesurasi. Aiškinama, kad teisėjai, kitaip nei prokurorai ar dar kiti teisėjai, skirtingai perskaitė Baudžiamąjį ar kokį kitą kodeksą. Bet ar jie taip surašyti, kad galima interpretuoti vos ne visiškai priešingai?
Mintyse kyla dar viena prielaida: byla, ko gero, riedėjo visiško kaltininkų išteisinimo link ir tik dėl galimo visuomenės šoko buvo nuspręsta pripažinti šiokią tokią kaltę.
Dabar jau sunku atkurti bylos peripetijas, juo labiau nustatyti, kada kokios priežastys lėmė jos „apmirusius“ ir staiga vėl „atgyjančius“ laikotarpius. Aišku tik viena – ji visada buvo susijusi su Lietuvos politiniu kontekstu, asmeniškai V.Uspaskicho ir jo partijos vaidmeniu visuomenėje.
Įstrigo vienas epizodas: kai „darbiečiai“ palaikė konservatorius dėl naujos atominės elektrinės statybos idėjos, apie teismus nebuvo nieko girdėti, o kai Darbo partija patraukė į koaliciją su socialdemokratais, susidomėjimas juodąja buhalterija ėmė augti kaip ant mielių. O kiek tokių bangavimų būta per dešimt metų?
V.Uspaskichas į naująją Lietuvos visuomenę atėjo su įvairių pakopų ir stiliaus privatizacijos banga, kaip ir visoje Rytų Europoje, Rusijoje, o dabar mums taip rūpimojoje Ukrainoje.
Nebuvo jis nei Peterburgo banditas, nei grobuonis, turėjo ir tebeturi verslininko uoslę, todėl greitai, kaip ir dera, įsigijo savo veiklos teritoriją, pavydžiai pavadinta kunigaikštyste, ir įtaką.
Retas klestintis verslininkas nenori savo įtakos išplėsti į politiką. Manau, V.Uspaskichas šiuo atveju padarė klaidą. Buvo užprogramuotas negatyvus susidomėjimas.
Mažose valstybėse politikams visada ankšta, ypač kai kas nors ateina iš verslo. Iš pradžių V.Uspaskichas buvo šiek tiek panašus į J.Borisovą, kuris „pasigavęs“ R.Paksą galvojo pasidaryti savo verslui rimtą politinį „stogą“. Kuo tai baigėsi, neverta kartotis. V.Uspaskichas taip pat susirado šalininkų, bet greitai suprato, kad jei pats neimsi vadžių į rankas, gero nelauk.
Pagaliau šalininkai šalininkais, net mokslinis bendradarbis tokių gali susirasti, svarbiausia, kur rasti rinkėjų. Su rinkėjais Darbo partija elgiasi paprastai, kaip ir visi pokomunistinių režimų oligarchai: nepolitikuoti, kalbėti daugiausia ekonominiais klausimais, neutraliai laikytis dėl užsienio politikos, o prieš rinkimus žadėti kokį nors vieną, nesvarbu, kad ir neįvykdomą, dalyką.
Iki šiol iš tikrųjų labai sunku suvokti, kas yra Darbo partija. Liberalai, socialistai, konservatoriai? Arčiausiai tiesos atsakymas: o kokių tamstai pažiūrų reikia? Jeigu ne ta nelemtoji buhalterija, tarp visų pažiūrų plaukiojantys „darbiečiai“ laikui bėgant galėjo užimti socialdemokratų vietą.
Koją pakišo elementarus neapdairumas ir įsitikinimas, kad bendrame visų partijų finansų chaose į atsitiktinai užtiktas machinacijas niekas nekreips dėmesio.
Vis dėlto reikia pripažinti, kad per visą bylos procesą V.Uspaskichas elgėsi išmoningai, nesėdėjo sudėjęs rankų, nevirkavo ir išlaukė momento, kai neaiškios kilmės angelas pakišo pagalvę ir politikas, tiksliau, jo partija, vėl tapo reikalingi.
Šiuo metu Lietuva neturi visuomenei žinomo nei ateities plano, nei strategijos. Užsienio politikoje gelbėjamasi nuolatos primenama Maskvos grėsme ir kartojamu įsitikinimu, kad sankcijas Rusijai reikia tęsti tikintis, jog ta vieną dieną ims ir apvirs. Kas atsitiks po griūties arčiausiai stovintiems, ko gero, neanalizuojama.
Ne ką geriau ir dėl ES perspektyvų. Vienintelė paguoda, kad pabėgėliai į Lietuvą nesiveržia, o šlapdribai artėjant vasaros link neatrodo, kad labai čia norėtų atvykti. Bet Šengeno zona vis tiek gali būti uždaryta ir bendromis frazėmis gyventojų nenuraminsi. Bus reikalaujama konkretesnių ateities planų. Jų nėra net teoriškai.
Didžiausia problema – stiprėjantis euroskepticizmas. Iš didesnių ES valstybių jis išplis po stiprių demokratinių tradicijų neturinčias naujas Bendrijos nares.
Nesunku nuspėti, kad Briuselio politikos užkulisiuose naujos ES narės yra skatinamos neprarasti sunkiai pasiekto vidaus politikos stabilumo ir atsargiai žiūrėti į naujus politinius darinius, kurie labai greitai gali įsiūbuoti valtį.
Turime tris tvirtas europietiškas partijas: konservatorius, liberalus ir socialdemokratus. Visos kitos – miglotos. Iš miglotų su aiškesniais europiniais kontūrais yra tik Darbo partija. Pavojingiausia – „lepenistinė“ „Tvarka ir teisingumas“.
„Darbiečiai“, kai virš jų galvos neliko Damoklo kardo, galėtų palaikyti vidaus politinį stabilumą. Konservatoriai dabar siekia surengti apkaltą „darbiečiui“ V.Gapšiui. Kvailystė. Tai perspektyvus ir gabus politikas, nereikia jam pavydėti. Geriau tarp rimtųjų partijų paieškoti panašių ir dar talentingesnių galimam Europos byrėjimui atremti.
